Janas Rydbergas: "Mano parama - pragmatiška"

Nuostatą teikti labdarą pokalbininkas sakosi paveldėjęs iš tėvų: jie irgi padėdavę žmonėms.

Nemažai verslininkų yra susitelkę tik į pinigų gausinimą. Jūs turite begalę interesų, kurie tuština piniginę. Tai jūsų giminės bruožas?

Aš noriu žinoti ir apglėbti visa, kas geriausia, tarkim, Brazilijos kultūroje ir istorijoje, be galo domiuosi Portugalija, kurioje gimiau, man įdomi Afrika su įvairiausiomis apraiškomis. Dabar man labai įdomi Lietuva.

Girdėjau, kad jūsų tėvas kadais turėjo degtukų fabriką Kaune... Kiek šiose kalbose yra tiesos?

Ne, mano tėvas nebuvo nei to, nei kitų degtukų fabrikų savininkas Europoje. Jį, Stokholme baigusį inžinerijos mokslus, samdė stambus pramonininkas Ivaras Krigeris (Kreuger), kuris 1913 metais, prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią, iš savojo tėvo paveldėjo degtukų fabriką, tęsė jo veiklą. Krigeris sumaniai pasinaudojo politine ir ekonomine suirute kovodamas su pagrindiniu konkurentu bei perimdamas bendrovę "Svenska Tandstickers AB". 1917 m. ši pradėjo tarptautinę plėtrą. Europos valstybėms Krigeris siūlė kreditus mainais prašydamas monopolio degtukų pramonėje. Daug vyriausybių sutiko su verslininko keltomis sąlygomis. Todėl degtukų imperija vis plėtėsi. Ir Krigeriui reikėjo vis daugiau inžinierių.

Apmokytas tėvas buvo išsiųstas dirbti į Indiją, Birmą. Ten tarnavo aštuonerius metus. Manau, kad Kaune jis nėra lankęsis. Užtat Lietuvą labai mėgo Krigerio brolis. Tai visko gali būti, kad jis ir rūpinosi degtukų fabriku Kaune.

TĖVAI. Altruistinius polinkius Janas sakosi perėmęs iš mamos Anos Lizos bei tėvo Lenarto, vadovavusio švediškų degtukų fabrikams visame pasaulyje.

1932 metų pavasarį Ivaras Krigeris buvo rastas negyvas savo bute Paryžiuje. Iki šiol neaiškios jo mirties aplinkybės - nusišovė pats ar tai buvo užsakomoji žmogžudystė. Po jo mirties visas jo verslas (ne tik degtukų, bet ir statybų, telefonijos) buvo likviduotas. Degtukų pramonę perėmė Valnbergai, kuriems tėvas tarnavo toliau. Karo metu tėvas dirbo amunicijos pramonėje, o 1945 m. grįžo prie degtukų. 1949 m. išvažiavo į švediškų degtukų atstovybę Portugalijoje, Lisabonoje, ir iš čia jau vadovavo švediškų degtukų fabrikų tinklui visame pasaulyje. O jų buvo 47 trisdešimtyje šalių... Lisabonos vokiečių ligoninėje pasaulį išvydau ir aš.

Kaip susipažinote su Eliotu Ruzveltu, vienu iš penkių Amerikos prezidento sūnų?

1974 metais Portugalijoje prasidėjo revoliucija. Aš tuo metu techninius mokslus studijavau Londone ir turėjau kažką panašaus į aerodinamikos praktiką oro uoste. Atsitiktinumas, kad būtent mane pasiuntė pasitikti lėktuvu atskrendančios Elioto Ruzvelto žmonos. Ją pasitikau Hitrou oro uoste. Ponia Ruzvelt labai nervinosi - suardyti planai ramiai gyventi Portugalijoje. Aš ją pakviečiau stiklui viskio. Ji bent kiek apsiramino. Kai pasirodė Eliotas, jau buvo rami. Ir jis išsivežė ją į savo rezidenciją. Tą pačią, kurioje dabar gyvena princas Čarlzas. Britai labai pagarbiai vertino Ruzveltų pageidavimą gyventi Londone. Jų pilyje lankydavosi patys garbingiausi Anglijos žmonės. Eliotas nepamiršo ir manęs, studento, - kviesdavosi savaitgaliais. Čia aš susipažinau beveik su visomis Antrojo pasaulinio karo įžymybėmis - politikais, generolais ir netgi maršalais. Ir daug karo detalių žinau tiesiog iš pirmųjų lūpų. Su Eliotu draugystė tęsėsi iki jo mirties. Tai jis man padovanojo retos veislės šunį - Česapyko įlankos retriverį, su sąlyga, kad aš užsiimsiu jo populiarinimu. Dabar jau turiu ketvirtą šios veislės šunį Joną. Mes labai gerai sutariam.

Su JAV prezidento Ruzvelto sūnaus Elioto šeima Janą Rydbergą siejo ilgametė draugystė.

Jūsų nuomojamame name Klaipėdoje - šeimos baldai, indai ir knyga, kurioje surašyti proprotėviai net nuo 1700 metų. Ką Jums reiškia šeimos relikvijos?

Tai mano tėvų palikimas. Vadinasi, mano identitetas, mūsų šeimos istorija. Mano brolis ir sesuo yra kiek sunerimę: palikuonių neturiu, Lietuvoje gyventi ir dirbti patinka, kas nutiks su Rydbergų relikvijomis, jeigu kas...

O ant palangės greta šeimos, impozantiškų tėvo ir mamos portretų - Švedijos princesės Viktorijos su išrinktuoju nuotrauka. Kiek Jums svarbus Švedijos karaliaus šeimos gyvenimas? Ar pagarba monarchų šeimai - kiekvieno Švedijos piliečio priedermė?

Aš monarchų šeimą vertinu labai praktiškai. Kai 1818 metais Žanas Batistas Bernadotas tapo Švedijos karaliumi Karoliu XIV, jis laikėsi neutralumo karuose pozicijos. Nes būdamas Napoleono armijos maršalas, jau buvo patyręs, kas tai yra karai ir visos negandos, susijusios su jais. Nuo tada Švedija gyveno be karų. Ir už tai esam dėkingi monarchams. Bernadoto palikuonis ir dabartinis mūsų karalius Gustavas. Beje, su juo mokiausi vienoje mokykloje Stokholme. Mano tautiečiai ir aš pats didelių priekaištų karaliui Gustavui neturime. Tačiau visi svajojame apie karalienę. Nes per du šimtmečius Švedija karalienės dar neturėjo. O princesė Viktorija labai tiktų karalienės vaidmeniui.

Jūs labai rūpinatės lietuve mergina, sergančia onkologine liga. Ir apskritai esate neabejingas įvairiausioms labdaros akcijoms. Kas ir kodėl Jus tam įkvepia?

Aš tik siekiu būti padorus žmogus, kokie buvo mano tėvai, dažnai labiau galvojantys apie kitus nei apie save. Ir kiek pasaulyje spręstųsi problemų, jei rūpintumėmės labiau kitais nei savimi. Tai visiems būtų į naudą. Žmonės ieško laimės pirkdami daiktus. Bet taip ir nepajunta tos laimės. Mano labdara ar parama - pragmatiška. Aš duodu ir laukiu grąžos. Ne, ne man. Kad žmogus grąžintų sau, gavęs iš manęs. Tos nuostatos atėjo iš tėvų. Jie irgi padėdavo žmonėms.

Sakėte, jog dabar domitės Lietuva. Kodėl?

Man patinka landšaftas, man patinka žmonės. Keri Vilnius. Be galo žaviuosi lietuvių šeimos tradicijomis. Ir Lietuva turi Kryžių kalną. Ko neturi niekas pasaulyje. Aš ten irgi pastačiau kryžių.