J. Lapinskaitė: Į aktorinius vandenis neketinu pulti

- Gimtadienis man niekada nebuvo ta šventė, kurią švęsčiau. Juo labiau kad jis kovo 8 dieną, sutampantis su Tarptautine moters diena. Toji diena visą gyvenimą buvo lyg ir mano šventė, lyg ir ne mano šventė, nes sovietmečiu tądien sveikindavo visas moteris, vėliau, nepriklausomos Lietuvos metais, lyg ir bijodavo mus sveikinti. Tad toji gimtadienio šventė man mažiau reikšminga negu Joninės, kurias paprastai švenčiu savo kaime prie pat Labanoro girios. Štai tada būna smagu, sveikina ne tik šeimyna, draugai, bet ir kaimynai. Tad savo metų neskaičiuoju. Laikas yra toks dalykas, kad jis pats eina ir gyvenimą stumia į priekį.

- O vis dėlto ar kartais kaime, bežiūrėdama į plaukiančius debesis ar Žeimenos tėkmę, nesusimąstote, kad reikia suskubti kažką padaryti?

- Mano gyvenimo kraitis ne toks jau mažas. Užauginau du sūnus, turiu anūkų, sukūriau nemažai filmų, turiu aplink gerų žmonių, išgyvenau daug gerų emocijų tiek gyvenime, tiek kūryboje. Sąžiningai prisipažinsiu, kad kai buvau septyniolikos, įsivaizdavau, jog tuomet kai man bus 40 metų, gyvenimas pradės riedėti žemyn. Tačiau taip neatsitiko... Tikriausiai daug jaunų žmonių taip mano. Tad tuomet baimės dėl to, kad pasensiu, buvo daugiau negu dabar.

- Jūsų sukurtuose dokumentiniuose filmuose daugiausiai vaizduojami visuomenės paribiuose atsidūrę žmonės, keistuoliai, ekscentrikai. Ko jus pačią išmokė tų filmų herojai?

- Labai daug ko iš jų esu pasimokiusi. Kad ir iš to paskutinio filmo apie senatvę, apie saulėlydį, kuris jau yra sumontuotas ir vadinasi „Vakar bus rytoj“. Jį kūriau visai negalvodama apie savo artėjantį jubiliejų. Jis atsirado kažkaip savaime, logiškai, kai pragyveni nemažą gyvenimo etapą, kai gali daug ką giliau vertinti. Atsirado kažkoks savotiškas baimės jausmas ir mintys apie tai, kas bus rytoj. Gal čia prisidėjo ir kažkokios nerealios, bet vis dėlto verčiančios susimąstyti kalbos apie pasaulio likimą, gal minčių davė ir matytas Larso fon Triero filmas „Melancholija“, tiksliau, jo atspindys sąmonėje. Tad tas motyvas, kad kiekviena akimirka, kurią mes pragyvename čia ir dabar, akimirksniu tampa praeitimi, ir paakino sukurti šį filmą apie žmogaus saulėlydį. Štai ir mūsų pokalbis rytoj jau bus vakar.

- Ar sunku moteriai būti režisiere?

- Anksčiau atrodė, kad tai sunki ir moterims nelengvai įkandama duona. Tačiau juk moterims gal nėra labai lengva ir būti chirurge ar vairuoti troleibusą. Dabar požiūris į daug ką keičiasi. Į dokumentiką atėjo nemažai jaunų gabių merginų, o tai reiškia, kad šis žanras turi žavesio ir yra įdomus. Kai tau viskas sekasi labai lengvai, kai darbas nesukelia bemiegių naktų, tai kyla įtarimas, kad ir filmas kaip tas rudens lapas gali nuskristi ne ten, kur reikia, nepasiekti žiūrovo širdies.

- Bet kurti filmus apie tikrus žmones su jų skauduliais, problemomis ir džiaugsmais yra ir rizikos. Apie tai primena ir tik ką įvykusi skandalinga istorija su jūsų kolegės Inesos Kurklietytės filmu „Lengvas raganavimas“, kurio filmuota medžiaga drastiškais teisėsaugininkų metodais buvo paimta iš autorės namų. Ką manote apie tą riziką, kuri galėjo lydėti ir jūsų sukurtus filmus apie tuos „kitokius“ žmones?

- Kuriant dokumentinį filmą, svarbiausia susikalbėti, tiksliau, prisijaukinti būsimus filmų herojus, įgyti jų pasitikėjimą. Tai jau pusė filmo sėkmės. O bet koks žmogaus apsisprendimas yra jo asmens laisvės reikalas. Nežinau, gal prokuratūra ir geranoriškais tikslais siekė išsiaiškinti gimdymo namuose pavojus, bet subtilumo, kaip tai padaryti, jie neįvertino. Štai kad ir mano kurtas filmas „Iš elfų gyvenimo“ apie gamtos nuskriaustus žmones arba „Šokanti ant stogų“ buvo skirtas tam, kad suvoktum herojų sąmonę, gyvenimo būdo prasmę. Tai kaip po tokių akibrokštų, kurie atsitiko mano kolegei Inesai, sukūrusiai prieš 10 metų viešai, o ne kokiuose nors uždaruose seansuose rodytą filmą, dokumentinių filmų kūrėjams dirbti toliau? Kaip įgyti žmonių pasitikėjimą? Todėl aš kartu su kitais menininkais ir pasirašiau atvirą laišką šalies vadovams, kuriame pasisakoma už kūrybos laisvę bei akcentuojama, kad vertinti kūrybą kaip daiktinį įrodymą iš principo yra neteisinga. Kūrėjas pasveria savo herojų atvirumą, pasitikėjimą ir pasirenka tai, kas yra etiška filmuoti ir kas ne.

- Jūsų gyvenimas susiklostė taip, kad šeimoje esate du režisieriai. Esate vaidinusi keliuose vyro Algimanto Puipos filmuose, o štai paskutiniame „Miegančių drugelių tvirtovė“ už savo vaidmenį pelnėte ir prizų. Ar pamatysime jus dar kaip aktorę?

- Ne, į aktorinius vandenis bent jau artimiausiu metu neketinu pulti. Nors man malonu buvo gauti laiškų, kuriuose vyresnio amžiaus moterys rašė, jog mano vaidmuo šiek tiek padėjo sudėti taškus jų emociniame gyvenime.

DOSJĖ

Gimė: 1953 m. kovo 8 d. Šiauliuose.

Gyvena: Vilniuje.

Sutuoktinis: Režisierius Antanas Puipa

Išsilavinimas: Baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1975-1994 m. Lietuvos televizijos režisierė. Nuo 1995 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, nuo 2002 m. Kino ir televizijos katedros vedėja, nuo 2007 m. docentė.

Filmografija: „Tai mano likimas“, „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, „Iš avinėlių gyvenimo“, „Kelionių magija“, „Aktas“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, „Stiklo šalis“, „Našlių pakrantė“, „Šokanti ant stogų“.

Vaidmenys kine: „Rungtynės nuo 9 iki 9“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“, „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Nuopelnai: 2004 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.