Išskridusios mediko mintys ieško širdžių

Rytą pasitikęs eilėmis

Sutartu pokalbiui laiku Jūrą Vladą Vaitkevičių surandame Šiaulių universitete – jo darbo vietoje. Prisėdus kalbėtis, pašnekovas nusišypso ir paklausia, ar galima straipsnį pradėti pačiomis naujausiomis eilėmis, parašytomis ankstyvą rytą, vos pabudus.

“... O Tu žiūrėsi, krinta snaigės/ Į širdį ašarom žmogaus,/ Sudygsta žodžiais, išsilieja/ Ritmu pavasario svaigaus...“, – skaitė autorius. Perskaitęs visą eilėraštį nusišypsojo – jaudinosi. Ištiesia savo naujausią poezijos knygą. Joje – eilėraščiai, kurie gimė per beveik dvejus metus.

Sako, kad kūryba sudėtingėja, vis kitaip pamato eilėraštį. Sukūręs dar ilgai jo iš savęs nepaleidžia – apmąstydamas kiekvieną žodį ieško tobulumo kelių. Šypteli, dabar rašyti lengviau nei prieš keliolika metų, kai savo kūrybos klodus nedrąsiai atvėrė ir skaitytojams.

„Visuomet su atsarga stebiu ir eilėraščius, ir skaitytojus. Tai labai jautru. Vis pasiimu senus eilėraščius, juos peržiūriu, taisau“, – pasakojo knygų autorius.

Daugelis jo eilėraščių – romantiški, pozityvūs, apie meilę, kai kurie su nerimo gaida, atidžiai stebima gamta, analizuojama tautos praeitis. Eilėraščius pirmą kartą į knygą sudėjo ne pagal tematiką, kaip buvo įprasta, o abėcėlės tvarka.

„Pastebėjau, kad ir tokia tvarka sudėti eilėraščiai turi sąsajų, tęstinumą, vienijančią mintį. Skaitytojas – teisėjas, patiks – skaitys“, – sakė J. V. Vaitkevičius.

Naktis apgaubia kūryba

Eilėraščius dažniausiai rašo moterims: žmonai, bendradarbėms, draugėms, pažįstamoms. Žino, kad šitaip suteikia malonumo, nuteikia optimistiškai, suteikia gražių jausmų.

„Dažniau eilėraščių mintys gimsta po vidurnakčio. Jei spėju jas sugauti ant popieriaus, jos virsta eilėraščiu, jei ne – nuplaukia užmarštin. Prie lovos turiu užrašų knygelę, ten ir nutupia sugauti žodžiai, eilutės, posmai“, – šypsojosi rašytojas.

Rytą perskaitęs supranta, ar išleis šias eilutes į tolesnį gyvenimą. Ilgai eilėraštį šlifuoja, galvoja, kur padėti galutinį tašką, ką nori pasakyti paskutiniaisiais žodžiais, kad pasiektų skaitytojų širdis ir mintis.

„Jaučiuosi nuolatinėje staigmenos būsenoje. Net ir parašęs septynias poezijos knygas. Niekada nežinau, kokia susieiliuos mintis. Tai labai džiugina“, – švytėjo J. V. Vaitkevičiaus akys.

Žmona – artimiausia siela

Ne vienas eilėraštis paskirtas žmonai Aliutei. Gyvenimo bendražygiai, užauginę du sūnus, vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žvilgsnio. Ji žino, kada jos vyras panyra į kūrybos procesą ir jo netrukdo.

Tik žmonai rašytojas patiki pirmąsias, juodraštines eiles. Tai jo pirmasis redaktorius ir kritikas. Kantriai išklauso jos pastabas, nenusimena, jei žmona pasako, kad eilėraštį neverta nė taisyti, o reikia siųsti tiesiai į šiukšlių kibirą

„Tai savas žmogus, kuriam gali atsiverti. Tai labai padeda kūrybai. Kai ji būna maloniai eilėraščio nustebinta, norisi kurti dar ir dar“, – švelnių žodžių negailėjo sutuoktinei.

Rašytojas nusijuokia, kad skirdamas eilėraščius kitiems, niekada nėra sulaukęs atsakomojo eilėraščio sau. Pagauna save laukiantis, kad kas nors atsakytų į jo siųstą eiliuotą mintį.

Bus ir kita knyga

Po medicinos studijų ponas Vladas atvyko dirbti į Šiaulius. Pravėręs dabartinio Šiaulių universiteto duris 1977 metais, pateko į moterų kolektyvą. Vardadienių, gimtadienių, sukakčių ir kitų švenčių proga vyras sueiliuodavo sveikinimus ir palinkėjimus.

„Po truputį tie eilėraščiai kaupėsi. Vis daugiau laiko skyriau eiliavimui. Kai jų nemažai susikaupė parodžiau savo kolegai ir leidėjui Stasiui Tumėnui. Kaip tuomet buvo nedrąsu, lyg būčiau apsinuoginęs!“, – pripažino baimes J. V. Vaitkevičius.

Padrąsintas leidėjo, ryžosi išleisti pirmąją poezijos knygelę „Sielos virpesiai“.

Eilėraščių knygoms prikaupdavo per dvejus-trejus metus. Per tiek laiko atsirado ištikimų skaitytojų, kurie laukia pasirodant naujosios knygos, ieško jų knygynuose. Knygas leidžia už savo lėšas, ir platina jas pats – dovanoja. Tik vieną kartą pardavinėjo, o surinktas lėšas skyrė Šiaulių rajono chorui „Šaltinis“, kuriame dainuoja 15 metų.

„Bus ir aštuntoji. Žmogus rašo ne tik dėl to, kad jam bloga. Dėl to, kad gera. Kad nori išsakyti jausmus, mintis, tai savotiška psichoterapija. Ne tik sau, bet ir tam, kuris tas eiles skaitys“, – mirktelėjo knygų autorius.

Poezija su moksliniu darbu nekonkuruoja

J.V. Vaitkevičius beveik penkiolika metų pirmininkauja Šiaulių bendruomenės sveikatos tarybai, septyneri metai yra Lietuvos sveikatos bendruomenių asociacijos prezidentas.

Ar visuomenės sveikata keičiasi? Jo nuomone, nepasikeitė, bet liūdniausia, kad nepasikeitė valstybės požiūris į visuomenės sveikatą.

„Tai visiškai pasyvus požiūris, kuris šiek tiek suaktyvėja prieš įvairius rinkimus. Manau, kažkas pasikeistų tik tada, kai visuomenės sveikata, kaip mokymas bus įtraukta į vaikų ugdymo programas. Tol kapstysimės paviršiukais. Paprastas pavyzdys: ką mums davė tai, kad šie metai buvo pavadinti Vaikų sveikatos metais? Kokie pokyčiai įvyko? Jokie. Tik skambiai pavadinti metai. Daugiau nieko", – konstatavo docentas.

Sveikatinimas – nuo lopšio

Mokslininkas kalba apie tai, kad visuomenės sveikatą gerai iliustruoja vaikų sveikatos profilaktinių patikrinimų rezultatai – vaikų sergamumas įvairiomis ligomis tik didėja.

J. V. Vaitkevičių piktina, kad vaikų sveikatos rodikliai net ne stabilūs, o vis blogėjantys. Regos, laikysenos, širdies ir kraujagyslių ir kitomis ligomis serga patys mažiausieji.

„Vaikų fizinis aktyvumas labai menkas. Pažiūrėkime, kokia šiandien nesveika mityba. Negalima sakyti, kad mokykla ar darželis visko turi išmokyti, šeimoje reikia formuoti sveiko ir aktyvaus gyvenimo tradicijas“, – sakė Bendruomenės sveikatos tarybos pirmininkas.

J. V. Vaitkevičius yra Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos kolegijos narys. Per dvejus metus joje tik kartą buvo svarstytas visuomenės sveikatos klausimas. Pašnekovo žodžiais, visi kolegijoje svarstomi klausimai, susiję su gydymu, farmakologija, farmacija, ir itin retai sveikatinimo klausimai.

„Tėvai turi daugiau dėmesio skirti vaikams. Daugėja sąmoningų jaunų žmonių, kurie augina vaikus sveikai, tačiau tai turi tapti masiniu reiškiniu: darželyje, mokykloje, šeimoje, tik tada vaikų sveikata gerės, augs sveika visuomenė“, – sako J. V. Vaitkevičius.