"Ispanui nebūti laimingam yra neįmanoma"

Tarpininkaujate padėdamas užmegzti kontaktus tarp Ispanijos ir Lietuvos verslininkų, turite verslo partnerių Baltarusijoje, Ukrainoje ir Latvijoje. Kaip atradote Klaipėdą ir kas joje krito į akis?

Pirmą kartą atvažiavau čia 2006 metais ir man labai patiko miestas, kuris prieš karą buvo dar gražesnis. Gal galėčiau Klaipėdą palyginti su Vokietijos miestais, bet Ispanijoje nėra nieko panašaus. Aplankiau teatrą, Anikės aikštę, Gintaro muziejų Palangoje. Visada norisi čia sugrįžti.

Klaipėda yra labai draugiškų žmonių miestas, uostas, kuriame sutiksi žmonių iš daugelio šalių. Kaune žvilgsniai į užsieniečius yra šaltesni. Sužavėjo Jūros šventė, karnavalas ir folklorininkai, buvau nustebintas susitelkusia ir besilinksminančia minia. Šoka visas miestas. Buvo toks juokingas nutikimas. Su draugu žingsniavome pajūriu ir patekome į pliažą, kur buvo daugybė nuogų merginų; pagalvojome, kad patekome į rojų. Priėjo mergina ir angliškai pasakė, kad mums negalima čia būti, turime išeiti.

Juokinga, kad mieste labai daug kebabų, bet nėra turkų, o kinų restoranas buvo be kinų.

Draugavote su klaipėdiete. Kuo mūsų panelės skiriasi nuo ispanių?

Susipažinome Berlyne. Gyvenau studentų namuose, ten buvo kambarys, pažymėtas 13 numeriu, ir niekas nenorėjo jame gyventi, o klaipėdietė apsigyveno. Dvejus metus ir du mėnesius buvome kartu, paskui išsiskyrėme. Sutikau ir daugiau lietuvių, išmokau lietuviškai kalbėti.

Labai skiriasi merginos. Lietuvaitės natūralios, o Ispanijoje nesuprasi, kokios lyties jaunuolis. Manau, kad mergina turi būti moteriška, rūpestinga, o vyras - vyriškas. Ispanės namuose yra autoritetas, daugiau valdo, vadovauja, o Lietuvoje šeimose dažniau vyrai priima sprendimus.

Tikriausiai visur, kur nukeliaujate, turite merginą?

Nepasakyčiau, kad esu labai ištikimas, bet dabar neturiu merginos. Rimtus santykius turėjau tris kartus: su lietuve, ispane ir ruse. Išskyrė atstumas. Mano merginos buvo brunetės ir blondinė; tiesą pasakius, man labiau patinka šviesiaplaukės. Mano būsimoji turėtų būti kūrybiška, kad su ja nebūtų nuobodu; svarbu, kad mėgtų keliauti, mokėtų kalbų, būtų natūrali. Kad joje nebūtų nieko dirbtinio.

Ispaną sutikti Lietuvoje nebe naujiena.

Aš sutikau nemažai jaunų žmonių, kurie Vilniaus universitete mokosi pagal mainų programą. O restoranai tik meksikietiški, Lietuvoje nedaug ispaniškų kompanijų. Todėl, kad jie nežino, kur yra ta Lietuva, nors ji labai tinka investuoti į namų renovacijos, energetikos verslą. Baltarusijoje situacija labai komplikuota. Paprasčiau joje dirbti, jeigu turi partnerį iš Lietuvos: bendra sovietmečio patirtis. Minske pamačiau komunizmą. Juokauju, kad tai šalis milijonieriams: vienas euras - 10 tūkstančių rublių, tad jei turi 100 eurų, jau esi milijonierius. Žinau, koks buvo komunistinis režimas, kaip jums buvo sunku, trūko maisto produktų, daug ką gaudavote už talonus. Ispanijoje yra daug komunistų, kurie galvoja, kad komunizmas yra rojus, bet jeigu jie žinotų, koks tai gyvenimas, labai greitai pakeistų savo nuomonę. Baisiausia, kad jums reikėjo vergauti, buvote kontroliuojami. Žmogus negali gyventi be laisvės, tada gyvenimas beprasmis. Jeigu nori daryti ką nors, laisvam, turinčiam viltį tai įmanoma. Viltis - svarbiausias dalykas gyvenime.

Kur gimėte?

Autonominės Kastilijos ir La Mančos srities viduramžių mieste Kuenkoje (Cuenca), kuris saugomas UNESCO. Ten gyvena 56 tūkstančiai žmonių. Mieste kažkada buvo romėnų tvirtovė, dabar yra archeologijos muziejus su radiniais iš tų laikų. Miestą puldinėjo arabai. 711 metais Kuenkoje gyveno karalius Alfonsas VIII, liko pilis. Turime unikalią XIV a. gotikinę normandiško stiliaus katedrą, baroko ir gotikos architektūros vienuolynų, o namai pakibę ant aukštų uolų. Miestą supa du kanjonai. Huekaro upė yra labai intensyvios žalios spalvos dėl joje vešinčių augalų. Žiemą mūsų upės užšąla, vasarą išsenka, jas maitina požeminiai, lietaus ir kalnuose tirpstančio sniego vandenys.

Labai pasiilgau mėsos ir žuvies, ispaniškų vynų. Viskas, ką valgai, skanu; pietūs prasideda nuo salotų, paskui būna pirmas, antras patiekalai ir po to dar desertas. Todėl yra daugiau apkūnių žmonių. Klausėte, ar būnu agresyvus, kai išgeriu? Tik kai geriu degtinę. Patinka lietuviška "Starka".

Ispanai temperamentingi, judrūs ir visada laimingi. Geras, švarus oras, blogai gyventi neįmanoma. Ko liūdėt - gyvenimas trumpas. Bet jaunesni tautiečiai jau nebėra religingi, tik močiutės. Man patiko pabūti su jaunų lietuvių grupe, kuri rengia krikščioniškus susitikimus, skaito Šventąjį Raštą ir groja gitaromis. Jie yra arti Dievo.

Kokia jūsų šeima?

Mano tėvas yra technologijų srities profesorius, miesto politikas, jo veikla susijusi su švietimu. Mama yra valdininkė, brolis Dovydas užsiima vaizdo ir garso komunikacija. Mus sieja artimi ryšiai, kokie tik gali būti.

Kaip ispanai saugo savo identitetą?

Tai sudėtinga, konfliktiška situacija, nes Ispanija yra kaip kokteilis. Daug regionų turi istorinį identitetą, sunku su jais bendrauti, nes jie nori privilegijų, mažesnių mokesčių, yra išdidūs, kai kurie regionai turi savo policiją. Kastilija yra pats didžiausias regionas, nuo šios karalystės susikūrė Ispanija. Baskų krašte, kurių kalba yra nesuprantamiausia pasaulyje, po diktatūros kovotojai prieš ją tapo separatistais, išžudė daug žmonių. Auga emigrantų populiacija, jie plūsta daugiausia iš Lotynų Amerikos, Rumunijos ir Maroko. Jų jau yra 900 tūkstančių, tai baisu.

Kaip žiūrite į koridą?

Buvau tik vieną kartą, mama privertė. Buvo labai nuobodu ir siaubinga, kai užmuša vargšą bulių. Manau, su laiku ši tradicija išnyks. Valensijoje populiarus bėgimas nuo besivejančių bulių, dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių, suvažiavusių iš visur. Dar mėgstama mėtytis pomidorais.

Madride ir Berlyne baigėte teisės ir politologijos studijas. Gal esate iš tų žmonių, kurie visą gyvenimą studijuoja?

Dar turiu tarptautinio verslo administravimo magistro laipsnį. Mokslų jau užtenka, reikia dirbti - Vokietijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Rusijoje...

Kokią patirtį suteikia gyvenimas įvairiose šalyse?

Kai moki tų šalių kalbą, domiesi kultūra, parodai pagarbą ir kad nori kažko daugiau, tai atveria daug galimybių. Tave kitaip sutinka, bendrauji artimiau ir giliau. Jeigu sakoma, kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni, tai aš turiu aštuonis gyvenimus. Lengvai išmokau kalbėti lietuviškai, nes buvau labai motyvuotas. Kartais jie netiki, kad esu ne lietuvis, tada rodau tapatybės kortelę.

Kai būnu kitose šalyse, visada pasistengiu paimti iš jų ką nors gero. Iš vokiečių išmokau punktualumo, autoritetingumo ir nepriklausomybės, nes jie tiek daug nesijaudina, ką apie juos pagalvos kiti. O ispanams labai svarbu, ką žmonės pasakys, kaip apkalbės. Iš lietuvių išmokau kantrybės. Rusai žino, ko nori, ir nemėgsta prarasti laiko, tai reikia labai trumpai ir greitai pasakyti, ko tu nori. Ispanai kalba 40 minučių. Iš prancūzų nieko gero neišmokau. Rumunijoje išmokau apsisaugoti nuo melavimo ir manipuliavimo. Rumunai nori išnaudoti tavo laiką, pinigus ir kantrybę.

Kokie mūsų papročiai jums atrodo keisti?

Nemanau, kad yra keisti, nebent Užgavėnės, kurios truputį primena Heloviną. Viename Ispanijos regione 200 metų gyvavo tradicija, kai kartą per metus žmogus užlipdavo į aukščiausią bokštą ir nušokęs užsimušdavo. Pasiaukodavo. Mes turime daug pasakų herojų, didvyrį Elfidą, kuris kovojo su arabais. Pasakojimas apie jį aprašytas pirmoje rimtoje ispaniškoje knygoje.

Kokių nuotykių patyrėte keliaudamas?

Kai buvau Rusijoje pirmą kartą, per valandą baigėsi viza. Pasieniečiai liepė dingti iš traukinio su visu bagažu. Nekalbėjome rusiškai, neleido paskambinti į mūsų ambasadą. Miegojau ant mažos sofutės, buvo labai šalta, draugą ištiko šokas. Kitą rytą kariškis paleido, sumokėjome 2 tūkstančius rublių. O kai buvau Moldavijoje prie Dnepro, važiavome automobiliu iš Maskvos į Kišiniovą, pasitaikė baisus regionas, kur daug kareivių. Du milicininkai sustabdė ir sakė, kad kažką neteisingai darėm, pareikalavo daug pinigų. Sakėm, kad esam studentai, paskui gėrėm konjaką su milicininkais, jie teisinosi, kad gyvenimas sunkus. Ir į kalnus kopiau, bet ne į Everestą. Su draugais gamtoje turime vilą, ten vyksta žaidynės, pasakojame istorijas.

Kokią prasmę gyvenime matote, kokių turite pomėgių?

Manau, gyvenime svarbiausia būti laisvam ir būti savimi. Mėgstu fotografuoti, kaip ir mano tėvas. Daug skaitau, kai turiu laiko - viską. Dabar skaitau lietuvišką knygą "Tarp pilkų debesų" apie Sibiro tremtinius. Skaitau ir rusiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai. Kada nors memuarus rašysiu, turiu daug ką papasakoti. Nieko nepamirštu, iš senelio paveldėjau gerą atmintį, jis su detalėmis prisimena tai, kas atsitiko beveik prieš 100 metų.

Kokį tolesnį gyvenimo siužetą sau rašytumėte?

Žinoma, norėčiau, kad naujas projektas Lietuvoje būtų sėkmingas. Norėčiau gyventi Lietuvoje arba Rusijoje.