Iškart po Dievo eina Tėvas

O gal tikrai atgaivinkime tradiciją bučiuoti tėvui ranką? Kaip kažkada mūsų seneliai ir proseneliai bučiavo prieš ilgą išsiskyrimą su Tėvu. Ar po išsiskyrimo sugrįžę pas jį.

Niekada sau neatleisiu, kad nesu bučiavęs Tėvui rankos. Tik jau gulinčiam karste...

Konstantinas Romualdas Dobrovolskis, gydytojas rentgenologas, mokslų daktaras, buvęs sveikatos apsaugos ministras:

Iki 2001 m. buvo tiesiog Romualdas Dobrovolskis. Taip jį vadino draugai, taip vėliau ėmė vadinti ir visi. O „Konstantinas“ kažkaip tarsi „išsitrynė“, tapo kasdienybėje nebevartojamas. Tik perkopęs per 60 metų ir tapęs ministru jis susigrąžino pirmąjį savo vardą Konstantinas. Tarsi siųsdamas ženklą Amžinybėn iškeliavusiam tėvui Konstantinui Dobrovolskiui: „Gali didžiuotis, Tėve, valstybė, kurios ginti išėjai savanoriu aštuonioliktaisiais, tiki tavo sūnum.“

Ar „Konstantino“ sugrįžimas kaip aidas neatsiliepia į ką tik cituotą rusų kunigaikščio Piotro Viazemskio sentenciją: „Trokščiau šlovės, bet tik tam, kad ja galėčiau apšviesti savo tėvo kapą...“

- Mūsų giminėje pasakojamas jau legenda virtęs nutikimas Telšių kapinėse. Vėlinių dieną ateina žmonės lankyti savo artimųjų ir girdi: kažkoks pučiamasis instrumentas vinguriuoja liūdną melodiją. Prieina arčiau - prie mūsų tėvuko kapo stovi žmogus ir pučia savo baritoną. Tai buvo Operos ir baleto orkestro muzikantas, iš Vilniaus atvykęs pabūti prie savo mokytojo kapo. Gal savo melodija norėjo jam kažką pasipasakoti, gal pasiguosti. Gal padėkoti.

Tėvukas nuo mažumės gyveno muzikoje. Dar 14-metis išėjo į karą - grojo triūba pirmajame Lietuvos kariuomenės orkestre. Vėliau kaip savanoris gavo žemės.

Telšiuose jį visi pažinojo, nes buvo mokytojas, vadovavo dūdų orkestrui, liaudies dainų ir šokių ansambliui „Mastis“. Net restorane grojo. O kai už „netarybinį repertuarą“ į Telšius buvo atitremtas garsusis Vilniaus dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius ir čia ėmė veikti profesionalus teatras, tėvukas jame ėmė dirbti muzikinės dalies vedėju ir vadovavo teatro orkestrui.

Bet ne vien dėl muzikos jį visi Telšiai pažinojo. Garsėjo atjauta. Visiems, ką ištikdavo nelaimė. Atsimenu, mes gyvenome labai dideliame name, ir kai iš tremčių ir lagerių ėmė grįžti mūsų artimesni ir tolimesni giminės, pažįstami ir pažįstamų pažįstami, pirmas sustojimas būdavo pas mus. Mažas buvau, bet pamenu, kad beveik visi sugrįžėliai į mūsų namus ateidavo pavargę, purvini, utėlėti. Pamenu, jau pirmą dieną visi, būdavo, nusirengia, mama kieme uždega laužą ir sukūrena jų rūbus. Tuomet jie išsiprausia, perrengiami švariais rūbais. Ir jau naujas žmogus, sugrįžęs po didelių bėdų.

Visi iki šiol klausia, kaip mūsų pačių neišvežė. Vienas „emgėbistas“ tėvui prisipažino. Negalėjo neprisipažint, nes vėliau tėvo vadovaujamoje kapeloje grojo. Sako, mes tave visą laiką sąrašuose turėdavome, bet kai jau reikėdavo vežti, vis kildavo klausimas: „Jeigu Dobrovolskį išvešim, tai laikyk, kad orkestro Telšiuose nėra. Tai kas gi mums per šventes gros?“ Ir vis neišveždavo. O tėvukas grojo ir grojo. Ir per nepriklausomybės karą, ir po jo. Ir po kito karo. O kai jis pasimirė ir Telšiai jį lydėjo į kapines, grojo du didžiuliai dūdų orkestrai: paskutinis, kuriam vadovavo, ir specialiai laidotuvėms vėl susibūrę buvę jo muzikantai.

Saulius Sondeckis, profesorius, vienas iškiliausių Lietuvos muzikų:

- Man tėvas buvo „vaikystės tėvas“. Dar neturėjau 16-os, kai jo netekau. Vėliau visą gyvenimą jaučiau jį savo nugara. Pats jis buvo emigracijoje, bet jo dvasia buvo čia pat, už manęs, ir visą laiką save primindavo. Kiek kartų tėvas pro mane praeidavo kaip žaibas, priverčiantis krūptelėti. Šiandien jaunas žmogus nelabai jau ir supranta, ką tarybiniais laikais reiškė tėvas Vakaruose. Ir dar ne kažkokį ramų darbelį dirbantis, o dalyvaujantis aktyviausioje politinėje veikloje, susijusioje su Lietuvos išlaisvinimu. Taigi tėvas su lietuvių išeivių delegacija ėjo dar pas JAV prezidentą Džoną Kenedį prašyti palaikyti Lietuvą jos laisvės byloje. Didžiąją savo gyvenimo dalį tėvas buvo socialdemokratų partijos atstovas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovybėje.

Tai dabar tokio tėvo sūnus gali garsiai didžiuotis, o tada... Stoji į Konservatoriją - kur tėvas? Bandai įsidarbinti - kur tėvas? O jau kai atsirasdavo galimybė su orkestru išvykti gastrolių į užsienį, pasipildavo ištisa klausimų kruša: kur, kada, ką veikia, ką veikė Lietuvoje, ar susirašinėjate? Į kokių tik anketų klausimus neatsakinėta. Tekdavo ir meluoti, kad su tėvu jokių ryšių nėra. O mes septynerius metus susirašinėjome nelegaliai. Svetimomis pavardėmis. Tik iš rašysenos vienas kitą atpažindami.

Todėl aš visada su tokiu pavydu žiūrėjau į vaikus, švenčiančius gimtadienius ir jubiliejus su savo tėvu. Ir suprantu, koks tai džiaugsmas. Pats neseniai dalyvavau sūnaus 60 metų jubiliejuje. Mano tėvas su manim švęsti negalėjo. 

Bet aš jį visada atsiminsiu. Ypač „vaikystės tėvą“. Oi, kiek jis man davė! Nors vaikų auklėjimas vyko per mamą, mums, vaikams, didžiulę įtaką darė tėvo pavyzdys, jo didžiulis autoritetas. Ne kartą mačiau tą pagarbą, kurią jam jautė visi Šiauliai. Eini su tėvu gatve - ir matai, kaip jam visi Šiaulių ponai pirmi kelia skrybėles. Tėvas tada jau nebuvo Šiaulių burmistras, bet mėgdavo su mumis nueit pasižiūrėt, kaip mieste vykdomos statybos, kaip kyla vandentiekio bokštas, net kaip kanalizacija veikia. Jam rūpėjo visi tie dalykai, kuriuos jis padarė arba pradėjo dar būdamas burmistras.

Mes, vaikai, puikiai jautėme, kad mamos „ne“ dar gali būti ir negalutinis. Dar buvo galima įkalbėti, jeigu kur nors nenori mūsų išleisti. Bet jeigu jau tėvas pasakė „ne“, tai jau buvo aišku, kad gali ir nesistengti. Veikdavome per mamą, kad ji tėvą iš anksto kokiam nors abejones jam kelsiančiam mūsų norui paruoštų.

Vaikystėje nesu girdėjęs jokio grubaus žodžio. Matėme tiesiog idealų tėvo ir motinos sutarimą. Gal jie kažkur nuo mūsų pasislėpę ir pasiginčydavo, gal net pasibardavo, bet vaikai to niekada negirdėjome. Niekada prieš mus tėvas nebuvo pakėlęs rankos. Baimės nejautėme, bet visiškai paklusdavome jo autoritetui.

Vasario 16-oji mūsų šeimoje buvo didžiausia šventė. Tėvo svečiai tą dieną pas mus susirinkdavo, o mes su kaimynų vaikais jiems rodydavome savo spektaklius, pačių statytus. Aš būdavau pagrindinis tų vaikiškų „dramų“ rašytojas. Ir būdavo jos, žinoma, labai patriotiškos. Nes tėvo lietuviškas patriotizmas buvo toks, kad labiau išreikšto negalėčiau įsivaizduoti.

1989-aisiais, jau Atgimimo metais, su vieninteliu Lietuvos piliečio pasu pragyvenęs 45 metus svetur, tėvas mirė Maskvoje. Pakeliui į Lietuvą. Skrido namo, o sugrįžo į Antakalnio kapines.

Tėvas tautų išmintyje

Graikai

Kodėl tėvas myli sūnų labiau nei sūnus tėvą? Todėl, kad visi labiau vertina tai, ką patys sukūrę

Aristotelis (384 - 322 m. pr. m. e.), Ryškiausias senojo pasaulio filosofas

Rusai

Trokščiau šlovės, bet tik tam, kad ja galėčiau apšviesti savo tėvo kapą ir savo sūnaus lopšį

Piotras Viazemskis (1792-1878), kunigaikštis, rusų poetas ir kritikas, Peterburgo mokslų akademijos akademikas, Adomo Mickevičiaus draugas

Austrai

Iškart po Dievo eina tėvas

Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756-1791), kompozitorius, genijus 

Žydai

Būti tėvu verta jau vien dėl to, kad bent į savo vaikus žiūrėtum be pavydo

Karlas Liudvikas Biornė (Karl Ludwig Borne) (1786-1837), tikroji pavardė - Juda Leib Baruchas (Juda Lob Baruch). Vokietijos politinis rašytojas satyrikas, vienas feljetono žanro pradininkų.