Išgyventi bet kokia kaina. Tikros istorijos

Alpinistas Aronas Ralstonas

 Apie amerikietį alpinistą Aroną Ralstoną (Aron Ralston) visas pasaulis sužinojo po to, kai jis nukrito į tarpeklį ir buvo priverstas pats amputuoti akmens prispaustą dešinę ranką, kad ištrūktų iš mirtinų spąstų.

Tai įvyko 2003 m., kai 27 metų alpinistas vienas kirto kanjoną Jutos valstijoje. Nukritęs į tarpeklį, jis buvo prispaustas apie 360 kg sveriančio uolienos luito.

Kadangi A.Ralstonas apie savo planus niekam nepasakojo, jis negalėjo pasikviesti pagalbos ir penkias dienas kaip įmanydamas taupė vandens ir maisto atsargas.

Šeštąją dieną alpinistas buvo priverstas gerti savo šlapimą, be to, prasidėjo gangrena. Suprasdamas, kad jo niekas neišgelbės, jis pasiryžo pats peiliu ir plokščiareplėmis amputuoti prispaustą ranką ir sugebėjo iš tarpeklio išlipti.

Aronas nuėjo 10 km, kol sutiko olandų turistų šeimą, kuri iškvietė sraigtasparnį. Medikai suteikė jam pagalbą po amputacijos praėjus 4 valandoms, tuo metu jis jau buvo netekęs beveik 25 proc. kraujo.

Stebėtina, kad po šios tragedijos vaikinas neprarado humoro jausmo. Praėjus pusmečiui, per savo 28-ąjį gimtadienį, jis grįžo į įvykio vietą ir tarpeklyje išbarstė gelbėtojų iš po uolos ištrauktos rankos pelenus.

JAV alpinistas tapo narsumo pavyzdžiu, jo autobiografinė knyga „Tarp kūjo ir priekalo“ tapo filmo „127 valandos“ pagrindu.

Suomijos prezidentas Saulis Nynistė

Dar prieš 2004 m. išrenkant jį šalies vadovu, Saulis Nynistė (Sauli Niinisto) sugebėjo išgyventi per pražūtingiausią cunamį. Politikas su sūnumi poilsiavo Tailande, Kao Lako kurorte. Galingai bangai užgriuvus pakrantę, vyrai išsigelbėjo, užsikabaroję ant telegrafo stulpo.

S.Nynistė nemėgsta prisiminti to kalbėdamasis su žurnalistais, tačiau incidentas gerokai kilstelėjo politiko reitingus tėvynėje.

Keliautoja ir rašytoja Tami Oldhem Eškraft

Tami Oldhem Eškraft (Tami Oldham Ashcraft) per audrą Ramiajame vandenyne neteko sužadėtinio, paskui ilgiau kaip mėnesį viena kovojo dėl savo gyvybės, aplūžusia jachta bandydama pasiekti krantą.

1983 m. Tami atvyko į Taitį, kur jos mylimasis britas Ričardas Šarpas (Richard Sharp) pranešė, kad sutiko už atlygį nuplukdyti 13 m ilgio jachtą „Hazana“ iš Taičio į San Diegą, ir pasiūlė sužadėtinei plaukti kartu. Po kelių dienų vidury vandenyno laivą užklupo uraganas, pavadintas Raimondu.

Prisiminimuose moteris pasakoja, kaip R.Šarpas nusiuntė ją į kajutę, o pats mėgino išlaikyti jachtą ant vandens, virve prisirišęs prie šturvalo.

Kitas bangos smūgis vyrą tiesiog išmetė per bortą, o Tami trenkėsi galva į sieną ir prarado sąmonę. Atsipeikėjusi ji suvokė, kad Ričardas žuvo, o jachta yra pusiau užtvindyta. Be to, sugedo visi radijo prietaisai.

T.Oldhem Eškraft šiaip ne taip sutaisė burę, o paskui beveik pusantro mėnesio bandė pasiekti žemę, orientuodamasi pagal kompasą ir laikrodį, maitindamasi jachtoje likusiais konservais ir rinkdama lietaus vandenį gerti.

Po 41 dienos išbadėjusi, patyrusi šoką ir dehidrataciją moteris pasiekė Haičio krantus. Vėliau interviu Tami prisipažino, kad jai prireikė 8 metų atsigauti po patirto siaubo. Tik po to ji į vandenyną įmetė žiedą, kurį Ričardas jai padovanojo sužadėtuvėms.

Nepaisydama nieko, T.Oldhem Eškraft toliau buriavo. 2018 m. pasirodė vaidybinis filmas „Kol dar neatėjo audra“ pagal Tami prisiminimų knygą.

Patologoanatomas Bekas Vetersas

Amerikietis medikas Bekas Vetersas (Beck Weathers) daug metų svajojo įkopti į Everestą, ir, būdamas 49 metų, 1996-aisiais su kompanijos „Nuotykių konsultantai“ ekspedicija šią svajonę įgyvendino.

B.Vetersą galima laikyti laimės kūdikiu: ekspedicija, pagarsėjusi kaip „katastrofa ant Džomolungmos“, įėjo į alpinizmo istoriją kaip viena tragiškiausių ir sukėlė diskusijas, ar priimtinas komercinis turizmas šturmuojant aukščiausią pasaulio viršukalnę.

Kadangi vaikantis pelno į kalną vienu metu kopė dvi turistų grupės, leidžiantis kilo grūstis, kurią sukomplikavo stipri pūga.

Abiejų grupių dalyviai buvo atkirsti vieni nuo kitų be deguonies atsargų ir galimybės sušilti. Kai keli savanoriai grįžo ieškoti likusiųjų, B.Vetersą jie rado be sąmonės ir nusprendė, kad tokiomis atšiauriomis sąlygomis grįžti į pagrindinę stovyklą jis nepajėgs.

Galima įsivaizduoti stovyklos gyventojų nuostabą, kai kitą dieną amerikietis savarankiškai pasiekė palapinių miestelį.

Tiesa, jo rankos ir veidas buvo pajuodę nuo nušalimo. Vienas iš ekspedicijos dalyvių, vėliau aprašęs įvykius, pareiškė, kad jis „tarytum prisikėlė iš numirusių“. Vyras buvo įkištas į du miegmaišius, tačiau jo pulsas buvo toks silpnas, kad niekas nesitikėjo, jog jis išgyvens.

Vis dėlto B.Vetersas atlaikė kitą naktį ir kariniu sraigtasparniu buvo nugabentas į vietos ligoninę. Jam buvo padarytos ne mažiau kaip 15 operacijų, amputuota nosis, dešinė ranka ir visi kairės rankos pirštai.

Gydytojai sugebėjo iš nugaros raumenų rekonstruoti kairės rankos didįjį pirštą, o plastikos chirurgai atkūrė nosį.

Vėliau B.Vetersas tvirtino, kad kopti į Everestą be pasirengimo gali tik žmogus, kuris neturi ko prarasti.

Studentė Larisa Savickaja

Larisa Savickaja su vyru Vladimiru. 

Larisa Savickaja yra įrašyta į Gineso rekordų knygos rusiškąjį leidimą kaip žmogus, išgyvenęs po kritimo iš didžiausio aukščio - 5200 metrų. 1981 m. L.Savickaja su vyru Vladimiru lėktuvu An-24 skrido namo iš povestuvinės kelionės.

Dėl dispečerių klaidos lėktuvas susidūrė su kariniu lėktuvu Tu-16K ir subyrėjo į keletą dalių. Katastrofos metu mergina miegojo salono gale. Atsipeikėjusi žemėje, ji prieš save pamatė krėslą su žuvusio vyro kūnu.

Krisdama L.Savickaja patyrė daugybinius lūžius, tačiau iš lėktuvo nuolaužų sugebėjo susiręsti nedidelę pastogę, kurioje laukė gelbėtojų. Mergina ne kartą mojavo gelbėtojų sraigtasparniui, bet pilotai ją palaikė vietos geologu. Kai L.Savickaja buvo rasta, ji sužinojo, kad iš 38 lėktuvo keleivių vienintelė liko gyva.

Keliautojas Jozefas Ginsbergas

Keliautojas iš Izraelio Jozefas Ginsbergas nuo jaunų dienų svajojo apie Pietų Ameriką ir, susitaupęs pinigų, 1981 m. išvyko tyrinėti Amazonės džiunglių. Keliaudamas jis susipažino su trimis pakeleiviais, su kuriais išėjo į miškus ir plaukė plaustu Beni upe, ignoruodamas vietos gyventojų perspėjimus, kad tokia kelionė yra labai pavojinga.

Iš pradžių nuotykis J.Ginsbergą žavėjo, bet po kelių dienų maistas baigėsi ir kompanija buvo priversta maitintis pagautomis beždžionėmis ir augalais.

Netrukus Jozefui vienas iš naujųjų pažįstamų ėmė kelti įtarimų, nes jis suprato, kad šis - nusikaltėlis, besidomintis aukso paieškomis. Įvyko konfliktas.

Vėliau keliautojai atsidūrė prie krioklio, J.Ginsbergas ir jo draugas nesuvaldė plausto ir Jozefą nunešė srovė. Jo bičiulis buvo rastas po kelių dienų, o kiti du pakeleiviai, įskaitant kontrabandininką, dingo be žinios.

J.Ginsbergas tris savaites praleido laukinėse džiunglėse be maisto ir ginklo. Jam teko gintis nuo jaguaro savadarbiu liepsnosvaidžiu, valgyti paukščių kiaušinius, jis dukart vos nenuskendo pelkėje.

Po kelių dienų vyrui prasidėjo haliucinacijos. Kai keliautojo viltis išsigelbėti beveik išblėso, jį rado gelbėtojų komanda.

J.Ginsbergas ligoninėje praleido tris mėnesius ir savo istoriją aprašė knygoje „Džiunglės: neįtikėtina ir tikra išgyvenimo istorija“.