Iš teatro skuba pas gyvūnus: aktorės įkurtoje prieglaudoje – dešimtys keturkojų

Aktorė apie jos gyventojus gali pasakoti ilgai ir taip pat emocingai, kaip ir apie vaidmenis.

Į repeticiją – su ramentais

Aktorė dėl savo globotinių kartais patenka į keblias situacijas, bet dėl to jų niekada nekaltina. „Pernai režisierius Marius Pažereckas mūsų teatre statė Jeano Anouilho „Euridikę“, – prisiminė aktorė. – Kūriau Euridikės vaidmenį. Kartą laukuose vedžiodama šunis susilaužiau koją. Iš karto nemaniau, kad viskas taip blogai, kol gydytojas pasakė, kad koja lūžo, būtinas įtvaras.

Tada labai verkiau, maniau – nebegalėsiu vaidinti. O paskui susiėmiau ir į repeticijas vaikščiodavau su ramentais. Likus porai savaičių iki premjeros buvo nuimtas gipsas ir viskas baigėsi gerai.“

Guosdavo verkiančią aktorę

Prieš keletą metų ji palaidojo savo numylėtinį šunį Otelą. „Buvo labai sunku. Kai jį sergantį slaugiau, nenorėjau naujų vaidmenų – troškau kuo daugiau laiko praleisti su Otelu“, – liūdai kalbėjo aktorė.

Otelas buvo ne tik ištikimas draugas, bet ir vaidmenų vertintojas. Prieglaudoje išvystas tuomet trijų mėnesių keturkojis atrodė labai nelaimingas, nuskriaustas, užguitas ir išsigandęs.

„Supratau, kad buvau pirmas žmogus, kuriuo šis šunelis pasitikėjo, todėl jis man atidavė visą savo meilę ir prieraišumą“, – pasakojo aktorė. Simona Otelą atsivesdavo ir į repeticijas. Šuo nenuleisdavo akių nuo scenoje repetuojančios šeimininkės. „Kai namuose repetuodavau „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“ (tai buvo mėgstamiausias mano spektaklis pagal Gintaro Grajausko pjesę), Otelas labai atidžiai klausydavosi.

O kai sakydama monologą apsiverkdavau, ateidavo manęs guosti, prisiglausdavo“, – prisiminė aktorė. 

Į kavinę – su augintiniais

Dabar jos namuose yra du šunys – Hugo ir Hesė. O „Linksmosiose pėdutėse“ nuolat gyvena 50–60 šunų ir keletas kačių. Prieglaudos darbuotojai ir savanoriai siekia jiems sukurti jaukius ir patogius namus. Negali būti nė kalbos apie gyvūnų užmigdymą. Jei šeimininkų neatsiranda, šunys ir katės lieka prieglaudoje iki savo gyvenimo pabaigos.

Augintiniai dažnai keliauja prie jūros, kartu su prižiūrėtojais traukia į miestą, užsuka į kavines. S.Šakinytė džiaugiasi, kad Klaipėdoje dauguma kavinių ir restoranų atviri lankytojams su keturkojais. Priglaudė suomių šeima „Linksmosios pėdutės“ bendrauja su Suomijos, Ispanijos gyvūnų mylėtojais.

Neseniai Simona lankėsi Suomijoje – ten iš savo prieglaudos į naujus namus nuvežė kalytę Niką. „Suomių pora išsirinko mano didžiausią meilę, augusią pas mus ilgiau kaip metus. Mes bendraujame su suomių gyvūnų organizacija „Per Rescue Finland“. Net trys suomių šeimos, šios organizacijos tinklalapyje išvydusios Niką, jos panoro.

Niką savo namuose pamatę naujieji šeimininkai net apsiverkė. Palikau ją ramia širdimi – žinau, kad bus prižiūrima ir mylima“, – sakė Simona. Aktorė pasakojo, kad Suomijoje gyvūnai į prieglaudas patenka tik esant ypatingai situacijai – šeimininkui sunkiai susirgus ar mirus.

O kai kas nors nusprendžia, kad šeimos augintiniui laikas susilaukti palikuonių, pirmiausia privalo surasti būsimiems šuniukams šeimininkus. 5 nuotr.S.Šakinytė su prieglaudos augintiniais dažnokai keliauja prie jūros, traukia į miestą ar netgi užsuka į kavines. Išleido pirmą knygą Klaipėdoje S.Šakinytę pažįsta dauguma gyvūnų augintojų.

Ji – švenčių, žygių, bėgimų su šunimis, kitokių akcijų organizatorė. Meilė gyvūnams tapo stimulu išleisti pirmąją knygą. Parašyti pasaką – istoriją apie prieglaudoje gyvenančią Riką ją paskatino Natalia Zukhbaya, su kuria kažkada įkūrė „Linksmąsias pėdutes“.

Moterys nusprendė, kad pardavinėdamos knygelę galės prieglaudai surinkti daugiau pinigų. Knygoje Simona papasakojo anglų aviganės Rikos istoriją. Ji serganti ir niekam nereikalinga pateko į prieglaudą, o po ilgo laiko pasijuto labai svarbi ir mylima. S.Šakinytė juokavo, kad Rikos istoriją tiktai išvertė į žmonių kalbą.

„Labiausiai mėgstu prieglaudos tinklalapyje rašyti skelbimus apie mūsų kačiukus ir šuniukus. Rašau kiekvieno jų vardu, pasakoju, kaip jis čia atsidūrė, koks jis šaunus, – pasakojo aktorė. – Viliuosi, kad būtent tokios istorijos padėjo nemažai keturkojų surasti šeimininkus.“ Ji svajoja surasti sklypą pajūryje ir ten iš miesto perkelti savo gyvūnų prieglaudą.