Irena Starošaitė: "Svarbu suspėti gyventi"

Prie visko: kasdienybės, gyvenimo, muzikos...

Tai jūsų kūryba?

Šiame albume nėra nė vienos mano sukurtos dainos. Nesu kūrėja, tekstų nerašau. Mano galvoje dažniau gimsta melodijos. Per visą savo gyvenimą esu parašiusi tik tris dainas. Viena jų - lopšinė Vakariui.

Argi savo kūrybos dainas dainuoti ne paprasčiau?

Paprasčiau. Išgyvenimai sugula jau rašant tekstą.

O jūsų sukurtą lopšinę Vakaris galėtų padainuoti?

Reikėtų jo paklausti... - susimąsto. - Bet nemanau.

Ar norėtumėte dainuoti su sūnumi?

Oi, ne. Nesu iš tų, kuri stumia savo vaiką į sceną. Be to, jis nerodo entuziazmo. Muzikos mokytoja sakė, kad Vakaris turi klausą, tačiau aš pati kol kas jos nepastebėjau, - šypteli.

Aktorių vaikai nekenčia teatro, kuriame nuolat pradingsta jų tėvai. O kaip dainininkų vaikai - kam jie pavyduliauja?

Pažįstama situacija, - linkčioja galvą. - Bet Vakariui tai - praeities etapas. O anksčiau sakydavo, jog iššaudys visus žiūrovus, kad nebūtų koncertų... - juokiasi.

Ir jums tikriausiai pažįstamas šis jausmas. Juk užaugote cirko artistų šeimoje?

Taip. Esu išlandžiojusi visus cirko užkulisius ir man tai patiko. Kai buvau devynerių, cirkas gastroliavo po Lietuvą. Viešėjome ir Klaipėdoje, o cirko paviljonas buvo ištemptas netoli senojo kelto, arti Žilvino namų. Jis pasakojo, kad su draugais lįsdavo per tvorą be bilietų pažiūrėti pasirodymų. O mes, cirko vaikai, tuos "įsibrovėlius" varydavome lauk. Juokaujame, jog galbūt jau tada su Žilvinu buvome susitikę.

Cirko artistai - keliautojai. Kur keliaudavote?

Kai pradėjome važinėti su cirku, buvau šešerių, o nuolatiniam gyvenimui į Vilnių grįžome, kai man suėjo 12. Per tuo šešerius metus nebuvo nė vieno pasikartojančio miesto - išmaišėm Tarybų Sąjungą nuo Vladivostoko iki Tiumenės.

O mokslai?

Kiekvieną mėnesį - naujas miestas ir nauja mokykla. Toks buvo cirko vaikų gyvenimas, - šypsosi.

Sunku buvo?

Man buvo gerai. Niekada nebuvo keblu susidraugauti, susigyventi su nauju kolektyvu. Išvažiuodama visada išsiveždavau krūvą adresų, dovanų.

Rusų kalbos įgūdžių tikriausiai pavydėjo ne vienas?

Tai kad aš rusiškai ir tekalbėjau. Lietuviškai išmokau būdama šešiolikos metų. Mano mama - rusė, iš Uralo. Tėvelis ją tikriausiai labai mylėjo, kad neprivertė mokytis lietuviškai. Be to, važinėjant po Sąjungą lietuvių kalbos ir nereikėjo. Kitas dalykas, tais laikais Vilniuje daugelis kalbėjo rusiškai, o su lietuvių kalba susidūriau pradėjusi lankyti "Liepaičių" chorą. Bet, kadangi prastai mokėjau kalbėti, dažniau tylėdavau. Tik dainuodavau.

Taigi esate "maišyto kraujo". Gal tai ir prideda Jums ryškumo scenoje?

Nežinau... - šypsosi. - Bet tokių "maišyto kraujo" žmonių sunku nepastebėti: jie išsiskiria ekspresyvumu.

Išpopuliarėjote, kai pradėjote dainuoti grupėje "Studija". Kaip į ją patekote?

Dainavau grupėje "Panorama", kuriai vadovavo Žilvinas. Mes koncertuodavome viešbučio "Lietuva" 22 aukšte. Kadangi Žilvinas - klaipėdietis, tai "Studija" pas jį atvažiuodavo į svečius. Mūsų kolektyvas su šokėjomis ir "Studija" kartu važiavo į Bulgariją, buvome sukūrę grandiozinę programą. Dainuoti su "Studija" pradėjau Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Arabai pageidavo, kad vyriškame "Studijos" kolektyve dainuotų ir merginos. Po to, kai mūsų kolektyvas su šokėjomis išbyrėjo, o aš likau viena, Žilvinas mane ir paleido į "Studiją", - juokiasi. - Penkerius metus su ja dirbau.

Ar Žilvinas vėliau nesigailėjo, kad jus paleido?

Vėliau jis pats pradėjo važinėti paskui "Studiją"... - juokiasi.

Kokie buvo tie penkeri metai su klaipėdiečių grupe?

O, dainuodama gyvai su grupe įgijau daug patirties. Daugelis manė, kad aš - klaipėdietė. Nors esu iš Vilniaus, Klaipėdą labai myliu. Man visada buvo smagu čia atvažiuoti. Kartais apsistodavau pas vieną "studijoką", dabar jo žmoną vadinu "mamūnia", - puikiai sutarėm.

Ar, ištekėjusi už Žilvino, tapote ramesnė?

Su Žilvinu nenurimsi, - juokiasi. - Jis ne tas žmogus, su kuriuo galima pasėdėti ant suolelio.

Neleido net atsikvėpti?

Nebuvo kada. Prie dainavimo prasidėjo ir kiti darbai. Pavyzdžiui, Muzikinis klubas. Nebuvo laiko ilsėtis. Tai daryti bandžiau laukdamasi vaiko, bet paskutinį 45 minučių koncertą gyvai dainavau būdama septintą mėnesį nėščia.

Ar norėtumėte taip ilgai dainuoti scenoje kaip, tarkim, Nelė Paltinienė?

Bijau ką nors ir pasakyti... Nenorėčiau. Gal per skambiai pasakysiu, tačiau dirbti ir dainuoti scenoje norėčiau kaip Tina Turner. Aklai įsikibusi scenos nesilaikysiu, todėl kaskart susimąstau, ką dar galėčiau daryti.

Na, o kaip dėl sparnuotos frazės "numirti scenoje"?..

Na, šiuo metu savęs be scenos neįsivaizduoju, todėl manau, kad išties geriau numirti scenoje nei vaikščiojant sodelyje... - juokiasi.

Ko reikia, kad moteris išliktų graži?

Aktyvios veiklos. Ir kartais reikia rasti laiko pasilepinti - masažais, baseinais... ir visu kitu, kam dažniausiai laiko ir nelieka.

O kaipgi meilė?

Žinoma. Tačiau yra toks paradoksas: kuo mažiau laiko skiri meilei, tuo labiau esi mylima. O tada ir gražėji...