Irena Marijona Gelgutienė: "Šokis - bežodė poezija"

Kokia buvo pradžia?

1973 metais į Jūrų prekybos uosto rūmus tėveliai atvedė savo vaikelius šokti. Vieno kalėdinio koncerto metu Rolando tėvelis Kazimieras Gedgaudas paklausė: "Vaikai šoka, kodėl negalėtume ir mes?.." Juokais paskyriau repeticiją, atėjo 14 porų, taip 1980 m. rudenį susikūrė pirmasis šokančių tėvelių kolektyvas.

Pradėjome nuo kantri šokių, sėkmingai dalyvavome respublikiniame tautinių šokių konkurse "Pora už poros" vėliau keliavome į šokių festivalius Lenkijoje, Estijoje, Moldovoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Nuo 1985 metų dalyvavome respublikinėse ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse.

Kai atšventėme 15 metų gyvavimo jubiliejų, kolektyvas buvo pavadintas "Sidabrinė gija", nes tarp tėvelių jau buvo "pasidabravusių", o gija simbolizavo, kad susijungė kelios kartos.

Lietuviško sceninio šokio 100-mečio proga gavome Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštą už tautinės choreografijos puoselėjimą.

Kuo ypatingas lietuviškas šokis?

Jo šaknys driekiasi iš močiučių kurto folkloro. Pirmasis scenoje pasirodęs tautinis šokis buvo "Aguonėlė", jį 1905 metais viename Kretingos kaimų šoko 6 mergaitės. Lietuvių choreografijos kalba labai turtinga. Šokis - bežodė poezija, tai sielos ir kūno kalba, bendrystė. Man labai skaudu girdėti, kai tėveliai sako: "Šokis - ne berniokiškas užsiėmimas." O boksas, štanga, futbolas - jėga. Na, koks ten futbolas, kai vaikeliui 4 metai? Šokdamas berniukas išmoksta pagarbiai elgtis su mergaitėmis. Mes labai pagarbiai vilkėdavome tautinius drabužius, o šiandien kai kuriems net gėda taip apsirengus pereiti per miestą.

Džiaugiuosi, kad išaugo kūrybinga jaunų choreografų karta. Žaviuosi Vidmanto Mačiulskio kūrybingumu, kuris bus 2014 metų Dainų šventės Šokių dienos vyriausiasis baletmeisteris.

Yra sėjos, rugiapjūtės, šienapjūtės šokiai, atskleidžiantys darbų ciklą. Prisimenu, kai eidavo šienpjoviai su dalgiu ant peties dainuodami, o grėbėjėlės iš paskos; ar pamatytumėte juos dabar dainuojant? Man buvo 13 metų, kai mirė tėveliukas, pati pjoviau rugius, grėbiau. Yra pasilinksminimo šokiai, vestuvių, kiekvienas kraštas turi savo etnografinius papročius. Yra jaunųjų šokis "Jievaro tiltas", kai mergelę su berneliu suveda, nes iš karto nesueina. Kai kurie žmonės susigrąžina papročius, o kiti nebenori, joms nuobodu pinti rūtų vainikėlius, švęsti mergvakarį, neįdomūs piršliai ir svočios, jos nori balionų, balandžių. Keičiasi laikai, ir nieko negali smerkti; kas priimtina, žmogus pasirenka atsižvelgdamas į tėvų šeimos vertybes.

Kas būtume be tautinio šokio? Šiuolaikiniai, pramoginiai ir visų kitų žanrų šokiai - nuostabūs, bet prisiminkime, kuo esame unikalūs. Nuvažiuojame svetur - iš karto skiriamės iš tų, kurių tautiniai šokiai yra stilizuoti, sumodernėję. Kad pagautum tautinio šokio dvasią, reikia turėti širdelėje šilumos, juo degti.

Yra susibūrusi Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacija, žaviuosi jos meniniais kolektyvais, kurie rugsėjo 28 dieną Žvejų kultūros rūmuose koncertuos Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga. Kodėl jie su tokiu užsidegimu dalyvauja? Todėl, kad nori susitikti, bendrauti, švęsti.

Protėviai baltai žvaigždynus buvo pavadinę savais vardais. Gal ir šokyje buvo kas nors sakralaus?

Yra sakralių šokio elementų, jų įpinta ir dainų šventėse. Mes visi esame susiję su visata, bet tautinių "kosminių" šokių nėra, o dabar vaikai šoka marsiečių šokius. Krikštynų metu buvo šokama "Riestainėlė", kūmai vaišindavo, o vaikai šokdavo ir dainuodavo.

Jūsų kolektyvas "Sidabrinė gija" veržliai dalyvauja Klaipėdos jaunimo centro choreografijos studijos "Inkarėlis" meniniuose projektuose, noriai talkinate Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentams rengiant diplominius darbus bei juos pristatant.

Dar man patinka, kad baletmeisteriai vykstant įvairiems konkursams skatinami kurti naujus savo krašto šokius. O mūsų choreografijos grandų amžinatilsį Juozo Lingio, Juozo Gudavičiaus, kurio studente turėjau garbės būti, įamžinti šokiai nepamirštami. Turbūt ne viską sugebu perteikti, ką gavau iš neapsakomo talento, šiltos širdies asmenybės Mokytojo.

Įgijote choreografės specialybę. Kas jus atvedė į šokį?

Mamutė sakė, kad kai aš gulėjau vygėje, užuot supę, ją nuleisdavo ant žemės, nes šokinėjau. Šviesaus atminimo tėvelis buvo kaimo užvadėlis, kai žmonės susirinkdavo į vakarones. Jaunystėje suburdavau jaunus šokėjėlius, na, padarom tą ar aną - žiūrėk, kai kas ir pavyko. O paskui pradėjau lankyti Kretingoje organizuojamus šokių kursus, važinėti tobulintis į kursus Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje.

Universitete mokėmės klasikinių ir kitų tautų šokių. Šokau jaunystėje tuometiniame Liaudies operos teatre - nepakartojamas laikas. Teko šokti ir koncertinėse programose, važinėjome į gastroles.

Labai svarbu su partneriu susilydyti į vienį.

Dabar daugiau yra norinčių šokti senjorių, o senjori labiau mėgsta kitokią veiklą. Be poros šokti sudėtinga, bet mes draugiškai pasikeičiame partneriais.

Geras partneris yra sėkmė. Jeigu nesugebėsi scenoje jausmo išreikšti širdimi - skausmo, meilės, švelnumo, tai niekas tuo nepatikės. Prisilietimai yra viskas, bet mes apsieiname be meilingų prisilietimų, tik nusišypsome, į akeles pasižiūrime.

Teko šokti dantis sukandus iš skausmo?

Kartą bato vinis įdūrė.

"Sidabrinėje gijoje" yra garbaus amžiaus šokėjų?

Mūsų visi šokėjai garbaus amžiaus. Vyriausiam Alfonsui Pranauskui praėjusį pirmadienį suėjo 90 metų. Savo gimimo dieną susilaužė kojelę... Stebuklingos erudicijos žmogus, matematikas, politikas, besidomintis viskuo. Per vakarones šokdindavo visas paneles. Kodėl jam reikia šokio, derėtų jo paklausti, kaip ir to, kas yra menas gyventi. Kai mes važiavome į Dainų šventę, prieš dvi savaites buvo ištvėręs operaciją, bet sakė: "Aš atvažiuosiu." Netikėjau, bet kostiumą nuvežiau. Ir ką jūs galvojate, per generalinę repeticiją Alfonsėlis pasirodė ir šoko. Nepakartojamos energijos žmogus.

Dabar turime 8 poras. Šokėjai yra įvairių profesijų: medikai, mokytojai, inžinieriai. Buvo ir jūreivis, bet įpratusiam siūbuotis ant bangų sunku buvo tiesiai stovėti. Tai nuostabūs žmonės. Birutė ir Bronius Kerpės - mūsų veteranai, kaip ir Andrius Šakauskas, Antanas Kungrotas su žmona Danute bei šiuo metu atostogaujanti Aldonėlė Liaudanskienė. Taip pat Anastazija Sabutienė, Laimutė Šarapnickienė, Nijolė Mažeikienė, Aldona Budrienė, Elena Vyšniauskienė, Valerija Bagdanskienė, Kęstas Preikšaitis, Kazimieras Gervinas, Steponas Vilimas, Vytautas Kazlauskas, Gediminas Arnastauskas.

Tie žmonės turbūt ir vaistų nepersivalgo, pas daktarus padejuoti nevaikšto? Šokis išlaisvina, ištiesia sparnus?

Vienai šokėjai kraują varinėjo širdies stimuliatorius, bet ji šoko, važinėjo į gastroles, o gydytojai pasakė: "Jeigu nebūtum šokusi, jau seniai būtumei po velėna."

Judesys - tai gyvybė, gyvenimas. O peržengus 40 metų - ypač išganingas. Į penktą ar šeštą dešimtį įkopęs žmogus jau būna patyręs infarktą - kur tai matyta? Bėkime nuo visų infarktų, insultų, aritmijų dvigubuoju žingsneliu ir šokio ritmu - į gyvenimą. Jeigu tai suprastų žmonės, nesitenkintų pavedžioję šunelį rytą, ir vakarais nueitų linksmintis, šokti, dainuoti, groti.

Ar jūsų šokėjai mėgsta rankdarbius?

Jie daug ką daro. Vakaronėse, kai susitinkame su kitais kolektyvais, stalus padengia pačių nertomis servetėlėmis, staltiesėmis, mezginiais. Sunku būtų išskirti nagingiausią, auksarankių auksarankį. Savaime aišku, kulinarai vaišina gardumynais.

Leidžiate sau papokštauti, tarkime, pašokti juodaodžių nacionalinį šokį? Ar esate sukūrusi choreografinių kompozicijų?

Per Užgavėnes pokštaujame, persirengiame vengrais, čigonais, daktarais, paukščiais. O šiaip mylime tautinį šokį. Esame labai dėkingi mūsų krašto tautinių kostiumų kūrėjai Ritai Barnauskaitei, ji rengė mūsų kolektyvą ir daugybę kitų šokėjų, išmano kostiumo istoriją, kilmę.

Esu sukūrusi ne vieną kompoziciją. Mano šokėjai pamėgo "Skybelkėlį", juo sveikiname jubiliatus ir svečius. Žvejų kultūros rūmuose netrukus šoksime ir "Špišpolkę" - humoristinį šokį, kai vieni prieš kitus pasipuikuojame, varžomės. Pamėgome ir šoksime pagyvenusių žmonių šventėje Rasos Vaičekauskaitės sukurtą Mainytinę polką, Juozo Gudavičiaus "Vakaruškas" - jis pats su mumis kadaise jį statė; muzika - Broniaus Mūro.

Taip ir nepasakėte, iš kur esate kilusi, kokie papročių syvai maitino?

Esu nuo Šatrijos kalno, iš Upynos miestelio. Devyni kilometrai nuo Lokės, kur eidavome į jomarkus. Ant Šatrijos kalno paskutinį kartą buvau prieš 7 metus, žinau, kad yra gilios filosofijos sklidinas ritualinis vaidilučių, ugnies saugotojų, šokis. Ir motina, priimdama marčią, įteikdavo simbolinį improvizuotą šeimos židinį su įžiebta ugnele, ir jeigu jis gražiai, juvelyriškai padarytas, išlaikomas karta iš kartos.

Gimiau aštuonių vaikų šeimoje, išaugome šeši. Mama mums nuolat dainuodavo: "Oi, užkilokit vartelius, oi, ir paleiskit kurtelius", "Ar aš tau, sese, nesakiau". Aš savo dukrai ir sūnui dainuodavau lopšines. Jie iš manęs paaugę juokdavosi, kad dainuodavau "Mik, užmik vaikeli, tavo juoda galvelė" - prisimenate, buvo laikas, kai galėjai įsivaikinti juodaodį, ir aš svajojau užsiauginti negriuką, bet buvau per jauna.

Ar šoklūs jūsų palikuonys? Romantikai kaip ir jūs?

Taip, sūnaus Aurelijaus ir dukros Esmeraldos dvi poros vaikų: Dovydas ir Roberta, Marija ir Rokas.

Dievažin, kokios sielos esu. Kai laukiau dukters, skaičiau V. Hugo "Paryžiaus katedrą", nežinojau tuomet, kad vardas likimą lemia. Tai manoji Esmeralda netapo čigone, kaip Hugo herojė, bet nešokti negali, išaugo "Inkarėlyje" ir dabar dirba Klaipėdos jaunimo centro Choreografijos studijoje "Inkarėlis".

Ar jūsų vyras nepavydėjo, kai išeidavote į repeticijas?

Kartu šokome nuo jaunystės, kultūros namuose vykusiuose šokiuose ir susipažinome. Jis labai gerai šoko valsą, tuo sužavėjo, ir visas gyvenimas susiliejo į šokį.

Sakoma, ir lokį galima išmokyti šokti. Ar šaukiate ant savo "dresuojamųjų"?

Kiekvienas žmogus gali šokti, neturintis klausos jaučia ritmą, vibraciją. Žiūrėkit, kaip šoka kurtieji, aklieji, tik reikia noro turėti ir širdelėje - meilės muzikai. Prievarta nepriversi.

Visko būna, bet esu geroji raganėlė, kaip ta raganėlė Morta, puošmena ant mano sodybos kamino. Žmonės ateina sava valia, sutariame.

Sakoma, kai prisiminimai tampa svarbesni už svajonę, imame senti.

Svajojau įkurti kūrybos centrą, praplėsti mūsų studijos patalpas, kad senjorams ir visiems kitiems būtų kur koncertuoti, džiaugsmu pasidalinti. Svajoti galima...

Kiekvienas turime ruoštis senatvei, bet aš dar nesijaučiu sena, kad verkčiau vartydama albumus. Jei gyvensi vien prisiminimais, nebus nei šios, nei kitos dienos. Atėjo rudenėlis - pasidžiaukime raustančiu obuoliu, ne visas ruduo niūriomis spalvomis tapytas, tai ir senatvėje jų būna gražių.

Močiutės yra lobis augant vaiko asmenybei. Ką perduosite savo anūkams?

Kad būtų sąžiningi, dori. Nedaryk niekam pikto norėdamas pasidaryti sau gero. Baisu, kai broliai ir seserys, vienas kraujas, kovoja dėl žemės lopinėlio. Šeimos nariai turi jausti vienas kitą, tą kraujo ryšį. Auklėti nereikia, auklėja aplinka. Mergaitės gražios savo jaunyste, joms skaistalų nereikia. O berniukas turi augti vyras, kad būsima žmona jaustų, jog džentelmenas, niekada neužgaus, bus patikima užuovėja.

Gražūs būna mūsų šeimos vakarėliai, anūkai koncertuoja su savo bendraamžiais, visi šokame, mūsų giminė nėra sėdinti prie stalo.