Ir moterys eina į karą

Ievai yra tekę miegoti apleistuose pastatuose, keltis per vandenį, žygiuoti per liūtis naktimis miškuose... dėl gero kadro. Jos ginklas - fotoaparatas. "Ši patirtis neįkainojama. Ji man padovanojo ne tik mano darbo įvertinimus, bet ir ne vieną iki šiol besitęsiančią draugystę."

Ypatingos moterys

Sprendžiant iš Jūsų nuotraukų, Lietuvos kariuomenės moterys - gražiausios pasaulyje. Net išsitepliojusios purvu. O kaip apibūdintumėte jas realybėje? Turiu galvoje ne tik išvaizdą.

Civiliniame gyvenime (turiu galvoje - ne tarnybos metu) jos yra mamos, sesės, dukros, draugės, žmonos... Kariuomenės keliamus iššūkius šios moterys įveikia su dideliu ryžtu ir pasitikėjimu savo jėgomis. Manau, tai ir daro jas ypatingas.

Pati dėvėti uniformą pradėjau dar labai neseniai, tačiau su ja jaučiuosi dar moteriškiau nei vilkėdama suknelę ir pasidažiusi blakstienas.

Uniforma teikia pasitikėjimo savimi ne tik vyrams.

Manau, kad dėl vis dar vyraujančio požiūrio į moteris, kurioms esą vieta prie puodų, o ne kariuomenėje, jos čia ateina daug labiau psichologiškai pasirengusios, nes tarsi privalo įrodyti, kad gali.

Dalis merginų per bazinius mokymus palūžta. Kaip manote, kas dažniausiai palaužia?

Bazinių mokymų jau nebėra, dabar yra nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, kuri trunka 9 mėnesius. Anksčiau baziniai mokymai trukdavo tris mėnesius.

Grįžtančių namo daug matyti neteko. Aš pati savo kursui (BKM, 3 mėn.) ruošiausi jau bent pusę metų prieš tai. Daug skaičiau, žiūrėjau, domėjausi, kas manęs laukia.

Buvo viena mergina, kuri pirmąją dieną, vos apsirengusi uniformą, pasakė, kad jai čia ne vieta ir ji važiuos namo. Tada buvo galima apsispręsti per savaitę, ar nori likti ir baigti kursą, ar važiuoji namo (šauktiniai šios galimybės neturi). Ir ji išvažiavo.

Matyt, ne taip įsivaizdavo.

Man buvo keista, kad ji turėjo ryžto čia atvažiuoti ir tik po to susivokė, kur atsidūrė.

Taip, kariuomenėje tenka gyventi pagal kitų sudėliotą dienotvarkę. Individualumas šitoje vietoje baigiasi.

Instruktoriai griežti?

Griežti. Tokie jie buvo tam, kad žmonės suprastų, ar tikrai nori čia likti dar trims mėnesiams.

Turbūt sunkiausios pirmos dienos.

Taip. Džiaugiuosi, kad turėjau gana daug pažįstamų kariuomenėje, kurie mane skatino laikytis. Pirmoji savaitė sunkiausia.

O kas buvo sunkiausia, netikėta?

Ant manęs dar niekas taip nebuvo rėkęs.

Dėl ko?

Kad ne taip susisegiau plaukus, - juokiasi.

Kiek merginų ištvėrė kartu su jumis?

Dar keletas merginų atkrito dėl sveikatos problemų - to numatyti neįmanoma. Joms išvažiuoti buvo liūdna. Kai kurios laikėsi iki paskutinių jėgų, net ir turėdamos bėdų dėl sveikatos. Iš dešimties merginų likome šešios.

Jums pavyko.

Dabar juokinga: atrodo, nieko tokio ten ir nebuvo...

Turbūt palūžta ir vaikinai.

Žinoma, kad ne tik merginos... Vaikinams netgi sunkiau, tam tikra prasme. Merginos viena kitą labai palaiko - psichologiškai joms paprasčiau. Vaikinai nenori pasirodyti jautrūs, - šypsosi.

ĮDIRBIS. "Savo fotografijos darbus pačiai vertinti sunku. Labiau didžiuojuosi įdirbiu, kurį įdėjau, kad tą kadrą ar reportažą padaryčiau", - sako Lietuvos kariuomenės fotografė Ieva Budzeikaitė.

"Mano ginklas - fotoaparatas"

Kiek laiko rankose laikote fotoaparatą ir kiek laiko - tikrą ginklą? Ar antrąjį pasirinkote, kad geriau suprastumėte "temą"?

Fotografuoju nuo paauglystės, gal nuo kokių 15 metų. Pirmosios fotografijos dabar jau atrodo juokingos, - tai buvo pradžia, susidomėjimas šia veikla ir gilinimasis į ją, savęs ieškojimas. Rimčiau fotografuoti pradėjau Vilniaus dizaino kolegijoje studijuodama taikomąją fotografiją.

Mano tikrasis ginklas yra fotoaparatas. Instruktorius, žiūrėdamas į sušaudytą lentą, yra pasakęs: "Na, Budzeikaite, fotografuoti tau sekasi kur kas geriau", - juokiasi. - Kaip jau sakiau, su uniforma žygiuoti į darbo vietą pradėjau dar visai neseniai. Natūralu, kad reikia daugiau praktikos.

BKM rinkausi tam, kad suprasčiau, ką jaučia karys, apie tarnybą tuo metu negalvojau.

Minėjote, kad rimčiau fotografuoti pradėjote studijuodama. Kaip manote, tas sugebėjimas savo srityje atrasti "geriausią kampą" - talentingų mokytojų, ilgos praktikos rezultatas, o gal tiesiog įgimtas dalykas?

Yra manančiųjų, jog, norint išmokti gerai fotografuoti, studijų nereikia. Aš jas baigiau ir nesigailiu. Visi gali mokytis individualiai, o studijos man buvo ne apie tai.

O apie ką?

Labiau apie bendruomenę. Mano studijos buvo geros tuo, kad išbandžiau krūvą įvairių fotografijos krypčių, kurios man leido suprasti, kas man patinka, o ko daryti tikrai niekada nenorėčiau.

Visi, kurie dirba šioje srityje, man pritartų, jog be didelio noro, pastangų ir juodo darbo nieko nebūna.

Ką vis dėlto laikote geriausiu savo mokytoju?

Manau, pasiektas rezultatas - tai mano šeimos, draugų, dėstytojų ir pašalinių žmonių indėlis. Mano pagrindinis mokytojas buvo Vidmantas Balkūnas, meluočiau sakydama, kad ir dabar iš jo nesimokau, bet aišku, reikėjo daug dirbti, kad prasilaužčiau ir tapčiau tuo, kuo tapau. Aš pritariu posakiui, nėra talento - yra darbas. Privalai daug dirbti, ir dirbti gerai, kad taptum matomas.

Pavargę, mylintys, liūdintys...

Kariuomenės fotografas. Kas tai per pareigos, kokie jums keliami tikslai?

Mano darbas yra reprezentuoti kariuomenę, fiksuoti jos veiklą, nušviesti visuomenę. Kai pradėjau čia dirbti, pasidariau pirmąjį savo kadrą - nominantą - žiovaujantį karį. Rikiuotėje. Natūralu, kad karys, stovėdamas rikiuotėje, turi stovėti pasitempęs ir nesistaipyti. Itin mėgstu fiksuoti karius "iš žmogiškosios pusės": miegančius, pavargusius, mylinčius, besijuokiančius, liūdinčius, susierzinusius... Karys pirmiausiai yra žmogus.

Labai džiaugiuosi savo dabartiniu kolektyvu, kuris ne tik turi humoro jausmą, bet ir leidžia man tai fiksuoti bei viešinti... Visuomenė keičiasi, ji viską supranta. Gerai, kad iš kai kurių situacijų, iš savęs mokame pasijuokti.

Ar yra tekę būti karštuosiuose taškuose?

Teko porą kartų būti Afganistane, su delegacija, tačiau nelaikau to buvimu "karštame taške", nebent tiesiogine prasme: dienos metu ten 40 laipsnių karščio.

Ką pamatėte?

Pamačiau, kaip atrodo Afganistanas, iš aukštai; kaip atrodo Kabulo bei Kandaharo karinės bazės, kaip gyvena mūsų kariai. Gal dar kada nors turėsiu galimybę pamatyti ir patirti daugiau.

Žvalgai kaip broliai

Geras kadras dažnai pareikalauja didelio triūso. Papasakokite epizodą, kai teko paplušėti ekstremaliomis sąlygomis.

Padaryti gerą kadrą, ypač tokį, kuris patiktų pačiam, yra tikrai sudėtinga. Kalbu labiau apie reportažinę fotografiją, ne fotosesiją. Jei per metus pasidarau tokius bent tris, į kuriuos žiūrėdama džiaugčiausi, - būnu labai laiminga.

Dirbant Lietuvos kariuomenėje, iššūkių tikrai netrūksta... Gal labiausiai didžiuojuosi "Patrulio kursu žvalgams". Tai buvo serija, kurią padariau po trejų metų, tačiau su žvalgais praleidau laiko tiek, kad instruktoriai juokavo, jog pati baigiau kursą. Miegojome apleistuose pastatuose, bėgome nuo kinologų šunų, kėlėmės per vandens kliūtis, žygiavome per liūtis naktimis miškuose, šildėmės prie laužų ir dalijomės ne tik tabaku, bet ir maistu. Iš tiesų ta patirtis buvo neįkainojama. Ji man padovanojo ne vieną iki šiol besitęsiančią draugystę.

Žvalgus labai myliu, tikrai drąsiai vadinu juos savo broliais, nes net jei pratybos nėra aktyvios - nekeiksnoji, kad gaišti laiką, o tiesiog mėgaujiesi draugija.

Auksiniai kadrai

Dalyvaujate projektuose, parodose, konkursuose... Kurie įvertinimai Jums reikšmingiausi?

Iš tiesų visos nominacijos, įvertinimai, padėkos man yra reikšmingi, įskaitant žodinį pagyrimą. Vis dėlto reikšmingiausiais vadinčiau "Auksinius kadrus", kuriuos - net visus du, - pasiėmiau praeitais metais konkurse "Lietuvos spaudos fotografija". Vieną laimėjau kariuomenės, kitą - reportažo kategorijoje (čia tas pats "Patrulio kursas", kurį jau minėjau).

Be to, sulaukiu laiškų iš pradedančiųjų fotografų,- džiaugiuosi, kad mano veikla kitus įkvepia, tai labai motyvuoja.

O Jūs pati kokius savo kadrus laikote auksiniais?

Savo fotografijos darbus pačiai vertinti sunku. Labiau didžiuojuosi įdirbiu, kurį įdėjau, kad tą kadrą ar reportažą padaryčiau. Labiausiai esu patenkinta tomis nuotraukomis, kurios pačiai sukelia emociją, ir tomis, kurių istorija man - ypatinga.

Lietuvos kariuomenė - tarpinė stotelė ar apsistosite ilgiau? Pasidalinkite savo tikslais ir svajonėmis.

Iki šiol buvo slidu apie ką nors ir svajoti... Kadaise, neslėpsiu, turėjau minčių išvažiuoti į užsienį, bet dabar, turėdama nuostabų kolektyvą ir mylimą vyrą, apie tai nebegalvoju: jaučiuosi puikiai ten, kur esu. Dar labai daug dalykų nepadaryta, norėčiau pagaliau išmokti filmuoti ir pabaigti projektus, nesusijusius su kariuomene, tačiau apie juos kalbėti dar anksti...