Inteligentai, nepaklydę Dievų miške

Ne pats į Dievų mišką išėjo tarpukario Lietuvos diplomatas Juozas Brėdikis, įžymiojo mūsų kardiochirurgo Jurgio Brėdikio tėvelis. Ir ne vienas - daug tėvelių. Ir ne šiandien - aną savaitgalį sukako 70 metų. Ir jeigu mūsų LRT Algimanto Puipos ir Balio Sruogos „Dievų mišką“ būtų parodę ne Kovo 11-ąją, o savaite vėliau, jie tikrai būtų pataikę, nes prie Kovo 11-osios tas miškas nelabai lipo - nebent LRT vadovai būtų įžiūrėję kai kurių paralelių tarp Balio Sruogos kartos inteligentų tada ir Algimanto Puipos kartos - šiandien.

Inteligentai visada pavojingi

Tas baisusis XX amžiaus vidurys buvo lemtingas Lietuvos inteligentijai - iš pradžių 41-aisiais - tūkstančiais - į Rytus, nes buvo protingi, vadinasi, galvojantys, o galvojantys tarybų valdžiai visada sukeldavo įvairių nepatogumų. Paskui. 44-aisiais inteligentija masiškai, bet jau savo iniciatyva, patraukė į Vakarus, antraip visai netrukus būtų patraukusi ir vėl į Rytus. Tie, kas liko, tuo įsitikino. Liko tik vienetai. Ir tada ir vėl turėjo ateiti nauja inteligentų karta - „pirmoji karta nuo žagrės“.

Bet buvo dar viena inteligentų „ekspedicija“ į Vakarus. Į Štuthofą. 43-iųjų pavasarį. Apie tai ir kalbamės su profesoriumi, akademiku, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru (1993-1994), ambasadoriumi Čekijoje (1995-1998) Jurgiu BRĖDIKIU.

- Gerbiamas akademike, tada jums jau buvo keturiolika. Ką atsimenate iš to 43-iųjų pavasario?

- Tėvas iš darbo sugrįžo įsitempęs, susirūpinęs ir gestapo karininko lydimas ir pasakė, o vokiečių karininkas dar pakartoja, kad tėvas sulaikomas ir per 10 minučių turi pasiruošti. Mama skubiai padėjo susikrauti būtiniausius dalykus, atsimenu, sumuštinių įdėjo, dar kažko. Tikėjomės, kad dienai ar dviem. Paskui jau iš kitų, tomis kovo 16-17 dienomis suimtųjų, sužinojome, kad visi jie yra laikomi gestape. Tarp lietuvių atsirado pakankamai įtakingų, kurie kreipėsi į gestapo viršininkus, tačiau nieko konkretesnio nesužinojo ir nieko padėti jiems negalėjo.

Vėliau paaiškėjo, kad kai 1943-iaisiais vokiečių reikalai fronte darėsi vis prastesni, jie nutarė formuoti SS batalionus iš jaunų Baltijos šalių vyrų. Estijoje jiems tai pavyko padaryti, Latvijoje pavyko, o Lietuvoje tokia mobilizacija buvo sužlugdyta. Kilo didžiulis skandalas, atvyko net pats Himleris. Buvo nuspręsta lietuvius nubausti. Buvo apkaltinti inteligentai, kad buvo pagrindiniai agitatoriai nestoti į SS dalinius, kad rašė visokius atsišaukimus, platino juos gimnazijose, universitetuose. Beje, tomis dienomis ir dėl tos pačios priežasties buvo uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai.

Buvo apkaltinti 46 konkretūs žmonės. Vilniuje - 23, Kaune - 17. Dar penketas buvo iš Marijampolės. Tarp jų buvo ir generalinių tarėjų, kurie nesutiko su tokia mobilizacija, buvo penki profesoriai, buvo rektorių, gimnazijų direktorių, kunigų, gydytojų.

Netrukus visi sulaikytieji iš gestapo dingo. Kur - niekas nežino. Paaiškėjo gal tik po poros mėnesių. Per tą laiką kai kas jau ir viltį prarado ką nors sužinoti. Mes irgi labai išgyvenome. Paskui sulaikytiesiems buvo leista parašyti laiškus. Ir visi sužinojome, kad jie Štuthofo konclageryje. Laiškus, žinoma, buvo galima rašyti tik vokiškai. Mano tėvas puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad ir kitiems lietuviams padėjo rašyti laiškus, „įvyniodamas“ mintis į perkeltines prasmes, kad vokiečių cenzūra nieko įtartino neaptiktų. O mes supratome viską. Supratome ir tai, iš tų 46 jau ne visi išlaikė ir pirmuosius mėnesius. Faktiškai buvo užmušti. Vieni - kad drausmės saugotojams neįtiko, kiti darbus nepakankamai gerai atliko. Visa tai labai įtaigiai savo „Dievų miške“ atskleidė tėvo likimo draugas Balys Sruoga.

- Ar dažnai tėvas prisimindavo Štuthofą? Kokiomis progomis?

- Tėvas grįžo toks fiziškai sudaužytas, suspardytas ir mes net nedrįsome nieko klausinėti. Apie tėvą Štuthofe aš daugiau sužinojau iš jo laiškų. O daugiau medžiagos apie tėvą surinkau iš kitų, kartu su juo kalėjusių, - ir gyvų atsiminimų, ir užrašytų bei publikuotų.

Tėvas ten buvo laikomas kitokio tikėjimo žmogumi. Tas jo tikėjimas susidarė iš indų, iš Levo Tolstojaus, iš Vydūno. Ir jis, kaip stoikas, nesiskundė nei likimo draugams, nei mums laiškuose. Kai jis susirgo šiltine ir jį paguldė į lovą su kitu, jau merdinčiu. Ir Sruoga savo atsiminimuose apie tai rašo, ir kunigas Yla. Žiūrim, sako, guli Brėdikis šalia mirusio, o veide, kaip visada, - šypsena, ramybė. Jis sugebėjo būti aukščiau to viso, kas dėjosi aplink. Jame buvo gyvas didžiulis tikėjimas, viltis. Ir nenuostabu, kad neatlaikė daugelis jaunų vyrų, iš 46 tik 15 liko gyvi, o jis, vyriausias amžiumi, jau pergyvenęs infarktą, atlaikė.

Gydytojas - ir pragare gydytojas

- Negi tėvo taip nė karto ir nepaklausėte apie Štuthofą?

- 1946 metais įstojau į Kauno medicinos institutą, grįžtu laimingas namo, pasakoju tėvui apie savo kurso draugus, o ypač apie dvynukes Aldoną ir Birutę Starkutes, kurios tokios panašios, kad niekaip negalime atskirti.

Ir tada tėvas ėmė pasakoti apie dvynukių dėdę gydytoją Antaną Starkų, su kuriuo buvo lageryje. Daktaras Starkus ir profesorius Sruoga lageryje buvo ypatingi žmonės. Sruoga mokėjo užsienio kalbų, tad buvo įdarbintas konclagerio „raštinėje“, kur priiminėdavo naujus kalinius. O po kelių savaičių į lagerio ligoninę buvo priimtas Antanas Starkus, kuris Lietuvoje jau buvo žinomas patalogoanatomas, apgynęs disertaciją. Tuo metu lagerio ligoninė turėjo patį blogiausią vardą. Jeigu kalinys lauko darbuose susižeisdavo ar prižiūrėtojai jį taip priplakdavo, kad jis patekdavo į ligoninę, tai jis galėjo būti tikras, kad čia dirbantys sanitarai, kurie irgi buvo iš kalinių, tave pribaigs.

Du vokiečiai, feldfebelis Hauptas (visi manė, kad jis gydytojas, o iš tikrųjų iki karo buvo stalius) ir vyresnysis kapas lenkų kilmės kalinys Janas Veitas, patys kaliniams, sergantiems džiova, suleisdavo į veną karbolio ir tokiu būdu juos pribaigdavo.

Starkui pradėjus dirbti ligoninėje, reikalai ėmė keistis, į kiekvieną ligonį jis žiūrėjo kaip į žmogų, jam visi buvo lygūs. Tai iš karto pajuto visi ir ėmė gerbti lietuvį gydytoją. Net sanitarai lenkai, kurie labiausiai „tvarkė“ tuos inteligentus, ypač lietuvius iš Vilniaus krašto, gydytoją Starkų ir ėmė vadinti „pane profesorze“.

Kai prasidėjo lageryje epidemija ir ligonių skaičius išaugo nuo poros šimtų iki poros tūkstančių, jau vokiečiai išsigando, nes ir tarp jų atsirado, taigi galėjo kilti didelis skandalas. Starkus pasiūlė savo gydymą, vokiečiai skyrė jo nurodytų medikamentų ir epidemija netrukus buvo sustabdyta. Gydytojas Starkus iš karto išgarsėjo visame Štuthofo lageryje. Ir čia jau yra toks unikalus dalykas - gydytojas kalinys tapo konclagerio ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Ir man labai malonu, kad galiu apie tokį žmogų ir kitiems papasakoti. Šiomis dienomis išėjo mano atsiminimų antroji knyga „Likimas leido“. Vieną knygos skyrių „Gydytojas - ir pragare gydytojas“ paskyriau šitam ypatingam žmogui.

Beje, dar iki arešto Starkus savo bute slėpė kolegę gydytoją žydaitę. Ir kai jis 1975 m. mirė Amerikoje, ji prie kapo duobės pasakė: „Kol mano širdis plaks, niekada nepamiršiu dr. Starkaus ir jo šeimos ryžto ir pasiaukojimo gelbstint mane“.

Kas išgelbėjo „Dievų mišką“

- Ar su Baliu Sruoga ir po karo tėvas bendraudavo?

- Ir man pačiam teko bendrauti, kai jis ateidavo pas mus. Net girdėjau, kaip „Dievų miško“ pirmąjį rankraštį tėvui skaitė vaikščiodamas po mūsų „saliono“ kambarį. O jo balsas buvo labai skardus. Jis gana triukšmingai vaikščiojo po kambarį ir skaitė.

Bet didžiausias įvykis buvo, kai jis vieną dieną atėjo, toks labai išraudęs, aš jį įleidau, o jis, visas susinervinęs, trenkė šūsnį popierių ant stalo ir sako tėvui: „Žiūrėk. Koks tas „Dievų miškas“!“ Kaip dabar matau: raudonu rašalu subraukyti ištisi puslapiai. Jis atėjo pas tėvą tiesiai iš „Glavlito“ (tarybinė cenzūra - red. past.). Velniop, šaukia Sruoga, sudeginsiu, bet šitokio spausdint neduosiu. Atsimenu, kaip tėvas jį ramino. Geriau, sako, tokį spausdint, nei visai nespausdint. Ateis laikas - galėsi spausdinti pilną variantą“.

Bet Sruoga buvo taip susijaudinęs, kad pasijuto visai blogai. Paguldėm ant sofos, o aš nubėgau į Mickevičiaus gatvę, kur gyveno gydytoja Steponaitienė, žinoma vidaus ligų specialistė. Tai davė kažkokių lašiukų ir Sruoga atsigavo.

O paskui taip ir įvyko, kaip tėvas pranašavo, - buvo išspausdintas tas trumpasis, raudonai išbraukytas, variantas, o paskui ir tas pirmasis variantas, visas „Dievų miškas“.

- Tai galima sakyti, kad jūsų tėvas išgelbėjo „Dievų mišką“?

- Nedrįsčiau taip sakyti, nes nežinau, kas nulėmė Sruogos apsisprendimą. Bet tėvo žodžiai mano ausyse skamba labai aiškiai: dabar tu nors tokį išleisk, o paskui galėsi ir pilną. Tikėjo tėvas, kad toks laikas ateis.

- Ačiū, akademike, už nuoširdų pasakojimą. Ir už kuklumą. Kitas jau seniai būtų šaukte šaukęs: „Mano tėvas išgelbėjo „Dievų mišką“.

Ir ačiū už Sruogos kartos inteligentų pamoką Puipos inteligentų kartai, kurios į Rytus nėra už ką vežti, į Vakarus tik vienas kitas išvažiuoja. O gal jos tiesiog nėra. Ot, kažkas ėmė ir raudonu rašalu išbraukė. Kaip „Glavlitas“ ištisus Balio Sruogos puslapius.