Inga Jankauskaitė brangina Klaipėdos romantiką

"Tai, kas mano, pasilieku sau", - sako viena populiariausių šalies aktorių, dainininkių ir televizijos laidų vedėjų. Ji verčiau leidžia kalbėti savo darbams, sulaukiantiems didelio publikos dėmesio.

Ką "Muzikuojančio kelto" publika išgirs artėjančio jūsų koncerto metu?

Programa iš dalies yra ta pati, kuri gyvuoja, berods, jau penktąją vasarą. Žinoma, atsiranda vienas kitas naujas eksperimentinis kūrinys, nauja tema, juk koncertas - gyvas organizmas. Lygiai taip pat, kaip nėra dviejų vienodų spektaklių, nėra ir dviejų vienodų koncertų.

"Muzikuojančiame kelte" koncertavau pernai ir esu kupina labai gerų atsiminimų - buvo labai gera. Belieka laikyti kumščius ir viltis, kad šeštadienį gamta mus apdovanotų gražiu oru, nes šiuose koncertuose tai labai svarbu. Šis festivalis jau turi savo žiūrovą ir savo atmosferą. Vieta - labai specifinė, labai įdomi ir bent jau romansų žanras prie šių plaukimų mariomis labai dera. Saulėlydis, muzika, vyno taurė - tai tikra romantika, kurios šiuo metu visiems labai trūksta...

Šiuosyk pasirodyti man labai džiugu ir todėl, kad drauge su scenos partneriu gitaristu Aurelijumi Globiu pagaliau išleidome romansų albumą. Labai ilgai jį tobulinome, ir štai - pagaliau jis mano rankose! Jame 13 romansų - šio skaičiaus nė kiek nebijau, - juokiasi. - Taigi esu labai laiminga.

Kada į jūsų gyvenimą atėjo rusiški romansai?

Negaliu atsakyti, turbūt su motinos pienu, - šypsosi I. Jankauskaitė. - Jie visada man buvo artimi, mieli. Manau, didžiausia nuodėmė yra apleisti tokius vaikystės dovanotus dalykus, svajones ir aistras, kurios mums išpuola neatsitiktinai. Labai daug pavyzdžių, kai vaikystės pomėgis išauga į esminį saviraiškos kelią... Kalbant apie mano muzikinę veiklą, ji buvo labai dėsninga, ir jai tarsi nėra nei pradžios, nei galo. Daug kas priešpastato aktorystę, romansus ir televizijos laidų vedimą, bet, mano galva, visa tai yra absoliučiai tas pats, tik skirtingomis formomis.

Tačiau be šiokio tokio planavimo neišsiversi. Ką ketinate nuveikti šią vasarą?

Ketinu pasimėgauti atostogomis, o konkretūs planai telieka su manimi - vien tam, kad jie išsipildytų. Manau, kad nuo planavimo ir galvojimo reikia atsipūsti. Mėgstu posakį, kad ateitis pati ateis, taigi nereikia per daug ja rūpintis. Kalbant apie poilsį, viskas, kas žmogiška, man nesvetima. Kartais vadovaujuosi mintimi, kad poilsis yra tiesiog veiklos pakeitimas, tad nebūtinai tai turi būti tik gulėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką.

Kokių turite kūrybinių svajonių? Ar naujasis albumas buvo viena iš jų?

Ne, nevadinčiau jo šitaip, mat svajonė - tai kažkas pakilusio nuo žemės. Nesi tikras, ar ji išsipildys... O kompaktinio disko pasirodymas priklausė nuo mūsų - žinojome, kad jis bus. Kalbant apie svajones, labiausiai norėčiau, kad ta žinutė, kurią siunčiu žiūrovams koncerto, laidos ar spektaklio metu, pasiektų savo adresatą. Būti suprastai yra didelė dovana. Teisingai sakoma: kartais pasiekti ką nors sekasi lengviau nei tai išlaikyti. Labai norėčiau išlaikyti klausytojo ir žiūrovo meilę, kurią aš visą laiką jaučiu ir už kurią jaučiuosi be galo atsakinga. O daugiau... Nereikia norėti per daug. Apie Holivudą aš nesvajoju.

Mėgstama kalbėti, kad krizė daro poveikį pramogų verslui. Pastebite jį?

Žodis "kokybė" vis iškyla su nauju aktualumu. Man atrodo, kad dabartinė situacija ir sueina į kokybės troškimą. Visuomet ateina laikas, kai žmogus persisotina paviršutiniškų dalykų. Bet iš esmės aš nelinkusi auklėti ar vertinti. Manau, kad vietos pasaulyje pakanka absoliučiai visiems, tereikia surasti savo nišą, savo klausytoją, savo žiūrovą. O ar iš to galima išgyventi - tema, kuria galima kalbėti ilgai ir gana nuobodžiai.

Jaučiatės atradusi savo nišą?

Esu tikra, kad paieškų procesas niekada nėra baigtinis. Bet iš esmės negaliu vyti Dievo į medį: esu apdovanota ir laiminga - turiu savo žiūrovą, savo darbą ir nepatiriu jokio vidinio diskomforto.

Kokį kokybės standartą taikote sau?

Jį lemia abejonės savimi jausmas - tu niekada nesi savimi patenkintas. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi ir nuolatinis analizavimas: "Ką padariau ne taip? Ką galėjau padaryti geriau?" - varo iš proto. Ir drauge veja į priekį. Turi su tuo susitaikyti.

O žiūrovo vaidmuo? Kam esate atidesnė - liaupsėms ar priekaištams?

Nelygu kieno. Tiek kritiką, tiek pagyrimus priimu tik iš tų žmonių, kurių nuomonė man yra svarbi - ne dėl to, kad manyčiau, jog pati viską gerai žinau, bet dėl to, kad eidamas kitu keliu paprasčiausiai gali išprotėti... Vis dėlto intuityvi nuojauta, kaip turi būti, yra manyje ir ją tegaliu koreguoti. Ir visąlaik prieštarausiu tiems, kurie sako, kad negalima pataikauti publikos skoniui, kad blogai, jeigu esi populiarus mažuose miesteliuose. Žiūrovas yra visur ir visur jis skirtingas. Labai dažnai televizijoje sakome: jeigu tu esi įdomus miestui, būk malonus - tapk įdomus ir kaimui, ir atvirkščiai. Dažnai kalbama, pavyzdžiui, apie komercinio ir nekomercinio kino priešpastatymą. O aš manau, kad viskas yra suderinama, jeigu dalykas išties geras - jis vis tiek bus perkamas, žiūrimas, mylimas.

Snobizmas jums svetimas?

Svarbu, kurioje srityje... Atėjau iki tokio etapo, kad kriterijus man vienas: arba mane jaudina, arba ne. Šiuo atveju konstatavimas, kad vienas ar kitas dalykas - visuotinai pripažintas, nėra lemiamas. Norėdamas jaustis laimingas, turi klausytis pirmiausia savęs.