Inga Gelžinytė: "Teatras yra gyvas kūryba"

Koks buvo jūsų kelias į teatrą? Kolegos sako, kad esate jam labai atsidavusi. Atėjote dirbti trumpam, kaip į žvalgybą, o likote dvidešimčiai metų.

Mano istorija yra paprasta. 1993 metais, kai teatras tik kūrėsi, įsisteigęs vos prieš šešerius metus, man pasiūlė dirbti kanceliarijos vedėja. Tuo metu Klaipėdos universiteto vakariniame skyriuje studijavau statybos inžineriją, o dieną lankiau buhalterių-sekretorių-mašininkių kursus. Tuo metu galvojau, kad bent trijų mėnesių darbo stažas vėliau man padės rasti "normalų" darbą. Teatre teko dirbti su personalo apskaita, tvarkyti archyvą ir būti sekretore. Viskas man buvo labai įdomu. Galvojau, kad kuo daugiau padarysiu, tuo geriau jausiuosi, tuo būsiu reikalingesnė. Pasikeitė vadovai. Pirmoji buvo Laisvė Dautartaitė, vėliau atėjo Stasys Domarkas, su kuriuo teko dirbti dešimt metų, dvi jo kadencijas. Po kelerių metų S. Domarkas pasiūlė man Personalo skyriaus vedėjos pareigas. Jau šešerius metus dirbu vadovo pavaduotoja. Šis karjeros etapas sutapo su mano studijomis Kauno technologijos universitete, kuriame baigiau vadybos magistrantūros studijas vadovams. Ten turėjau galimybę susipažinti su gerbiama profesore Palmira Jucevičiene ir puikia bendražygių komanda. Studijos buvo parengtos taip, kad dėstytojams privalėjome užduoti klausimus, dalyvauti diskusijose, nebijodami suklysti. Įgavau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Anksčiau maniau, kad sugebėjimas vadovauti yra prigimtinis, pasirodo, to galima išmokti; yra metodikos, moksliniai darbai. Visa tai praplėtė mąstymą.

Kokie tada buvo artistai?

Tada? Jie - tokie patys. Artistai yra Dievo apdovanoti, pabučiuoti į pakaušį iš dangaus aukštybių, jais negali būti bet kas. Reikalingi muzikiniai duomenys, išskirtinė išvaizda, charakteris, darbštumas ir kantrybė, pasitikėjimas, scenos judesys ir kalba. Draugai neseniai man priminė, kad aš ir turėjau būti teatre. Vaikystėje lankiau liaudies šokių kolektyvą, rengdavome pasirodymus namo laiptinėje. Gyvenau tokiame bendrabučio tipo name, kuriame šeimai buvo skirta po kambarį. Susikviesdavome tėvelius, jie turėdavo kantriai žiūrėti, kaip mes šokame ir dainuojame, aš būdavau programos koordinatorė ir atlikėja. Vėliau man ėmė patikti tikslieji mokslai, braižyba, analitika, ekonomika, genetika. O teatras yra gyvenimas, kuriame pirmiausia daug žmogiškų jausmų ir emocijų. Jame veikia daugybė padalinių, mes ir gaminame, siuvame, kuriame dekoracijas, tapome, rūpinamės pastato priežiūra. Bet viskas yra gyva, todėl kartais neišvengiame emocinių protrūkių.

Kaip teatras augo, keitėsi per tuos du dešimtmečius? Gal reikalavimai buvo mažesni?

Man neteko dirbti tarybiniais metais, tačiau tie, kurie prisimena tuos laikus, kalba apie sistemas, iki šiol kartais pavartome sovietmečio knygas, kuriose aprašyti normatyvai, įkainiai, artisto profesinės kvalifikacijos aprašymas. Ir Kultūros ministerija tas knygas atsiverčia. Anuomet literatūrinės dalies vedėjas rūpinosi viešaisiais ryšiais, nebuvo informacijos ir pardavimų skyriaus, viešųjų pirkimų procedūrų.

Dabar situacija pasikeitė - trūksta žmonių. Sudėtinga rasti orkestro muzikantų, grojančių tam tikrais instrumentais, iki šiol ieškome kontrabosininko, samdome arfininkę, trūksta solistų tenorų, baleto šokėjų, vyrų ir moterų, ir techninių darbuotojų. Ilgai ieškojome ir džiaugiamės radę garso režisierių Andrių Telksnį. Jis yra aukso vertės - jaunas, perspektyvus.

AISTRA. "Dabar susidomėjusi žiūriu kiekvieną spektaklį, siela atsivėrė kitiems teatrams, šiuolaikinei muzikai ir dailei", - sakė Inga Gelžinytė.

Kaip keitėsi žiūrovų kultūra?

Pamenu sunkius laikus, kai žiūrovų buvo labai mažai. Pirmaisiais metais, kai atėjau į teatrą, būdavo, jog salėje spektaklį stebi penkiolika žiūrovų. Tuo metu dideliu įvykiu tapo Džiuzepės Verdžio opera "Traviata", kuri, pastatyta prieš du dešimtmečius, iki šiol yra rodoma teatre. Unikalias spektaklio dekoracijas, scenografiją ir kostiumus sukūrė šviesaus atminimo menininkas Liudas Truikys. Vakarų bankas teatrui skyrė finansinę paramą. Tuomet prasidėjo pakilimo etapas, daug žmonių ėmė eiti į teatrą. Puiki buvo operetė "Grafas Liuksemburgas", pastatyta Stasio Domarko. Stebėdavomės žiūrovų perpildytomis salėmis. Dabar tai įprasta - gruodžio mėnesį, rodant premjeras. Žmonių susidomėjimas kažkiek nuslūgsta ir vėl pakyla, vieni metai - geresni, kiti - sudėtingesni. Stengiamės.

Yra pastato problema... Kur jūs pati statytumėte muzikinį teatrą?

Nėra didelio komforto. Nors kai teko pabendrauti su delegacija iš Mažeikių, pažiūrėję operetę "Balius Savojoje", jie sakė, kad jiems čia jaukiau, paprasčiau nei Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jeigu kalbėtume apie teatro rekonstrukciją, scena atgyvenusi, net nėra kur statyti dekoracijų, nėra "kišenių", neįmanoma pakelti į norimą aukštį. Akustika gana gera, bet norisi geresnės.

Jeigu pati statyčiau? Koks sunkus klausimas. Architektai siūlė sklypus, vyko konkursas. Manau, ideali vieta yra ta, kur jis stovi dabar, bet jeigu būtų idėja, kurią palaikytų politiniai vadai ir ministerija, puiki vieta reikšmingam Lietuvai pastatui būtų ant vandens.

Kaip reikia "daryti" pinigus?

Pinigai yra toks dalykas, jog dažniausiai mums jų reikia tikslui pasiekti. Man asmeniškai - irgi. Teatras turi tikslus, programas, savo vizijas, ir jas įgyvendina. Tai darome įvairiais būdais: vadovas teikia perspektyvines programas penkeriems metams, numato, kokie galėtų būti pastatymai, diskutuoja su meno taryba. Aišku, žiūrovas mums irgi yra pagalbininkas, nors pagal pastatymų išlaidas vidutiniška bilieto kaina turėtų būti apie 120 litų, tačiau dabar jis kainuoja apie 22 litus. Dirbame su daugeliu užsienio teatrų, dalyvaujame tarptautiniuose. Europos Sąjungos remiamuose projektuose, iš tų lėšų tobuliname kvalifikaciją, įsigyjame scenos meno priemonių. Nemiegam. Kitais metais planuojama parengti per 15 projektų. Iš Kultūros ministerijos lėšų išlaikome pastatą, mokame darbo užmokestį.

Kokie buvo įdomiausi projektai?

Pernai rengėme bendrą projektą su Lenkija ir Švedija, buvo rodomi trikalbiai pasirodymai, solistai atliko kitų šalių dainas, išverstas į savo kalbą. Pasirodymai vyko Vakarų Lietuvos regione, Lenkijoje ir Švedijoje.. Dabar dirbame su dviem Europos Sąjungos fondų remiamais projektais. Statomas spektaklis "Romeo ir Džiuljeta" pagal Viljamo Šekspyro pjesę, bendradarbiaujame su Lenkija ir Kaliningradu. Spektaklis bus atliekamas taip pat trimis kalbomis, yra trys skirtingos spektaklio vaidmenų grupės, ir visi aktoriai spektaklyje kalbės sava kalba. Sausio mėnesį pradedami rodyti nemokami pasirodymai. Lenkijoje pirmieji trikalbiai pasirodymai jau įvyko.

Tas projektas įdomus ir tuo, kad jame dalyvauja ir techniniai darbuotojai. Keičiamės patirtimis, kolegoms iš Lenkijos ir Rusijos pristatysime ir parodysime tai, ką turime stipriausio: vieną ryškiausių grandžių - siuvyklą, garso režisieriaus kompetencijas, grimo cechą, informacijos ir pardavimų skyrių. Gaila, kad scenos galimybės nėra šiuolaikiškos.

Kokie artistai, kurie atėjo dar žali, neapsiplunksnavę, išaugo jūsų akyse?

Pagal teatre galiojančią tvarką užkulisiuose negali būti niekas, išskyrus spektaklį aptarnaujančius darbuotojus, kūrėjus ir atlikėjus, kitaip gali gauti drausminę nuobaudą, jeigu tu ten stypsai ir maišaisi.

Jaudulio artistai nedemonstruoja. Kai kurie artistai atėjo į teatrą kartu su manimi, mačiau, kaip atėjo garsioji balerina Beata Molytė, atsimenu Aurelijų Liškauską, kuris dabar yra vyriausiasis choreografas. Nors buvo ir senbuvių, kurie mane mokė, kas yra teatras. Atsimenu, kaip apie tai pasakojo solistas Viačeslavas Tarasovas. Mano didysis mokytojas buvo Stasys Domarkas, su juo dirbdama aš supratau, kad teatro vadovo darbas yra labai sudėtingas, nes jis iš tikrųjų galvoja apie kiekvieną žmogų, apie kiekvieną žingsnį - milžiniška atsakomybė. Be reikalo žmonės dažnai pyksta ant tų vadovų, nes jie ne šiaip sau veikia, viskas yra pasverta ir pamatuota, dėl ko priimami vienokie ar kitokie sprendimai.

Su menininkais labiausiai suartėjau, kai gimė tradicija švęsti Teatro dieną, kai vyksta vadinamieji "kapustnikai", nuostabi šventė, į kurią susirenka atlikėjai, rodo savo skonį, gerą humoro jausmą. Vyksta pašėlusiai smagūs pasirodymai, galima būtų darytį įrašus. Iš tų pokštų paskui gimsta kai kurie numeriai, tinkami rodyti scenoje.

Teatro vadovai keičiasi, tad jums reikia būti itin lanksčiai ir diplomatiškai.

Taip, visko buvo. Neteko pataikauti, bet reikėjo suprasti, įsiklausyti, kas ir kodėl yra, arba įtikinti, apginti savo nuomonę. Bet tie vadovai, su kuriais dirbau, turi aibę gerų savybių, aš daug ko iš jų pasimokiau. Ir iš Audronės Žygaitytės-Nekrošienės, ir iš Ramūno Kaubrio - jie stiprios asmenybės. Audronė yra idėjų generatorė, gal jos keli žingsniai buvo drastiški. Su S. Domarku taip pat buvo ir įdomių, ir sunkių momentų...

Ar teatre yra operos fantomas?

Teko girdėti, kad yra vienoje erdvėje, man neteko jo matyti. Paklauskite dabartinio vadovo.

Kai jus sutinka pažįstami, sako: "Kaip tu pasikeitei!" Kodėl? Kokios jūsų žmogiškos savybės išryškėjo, kokios sunyko?

Nežinau, ką jie turėjo galvoje. Bet anksčiau aš neturėjau tokio artimo ryšio su teatru, kaip dabar. Nebuvo taip, kad nuolankiai lankiau spektaklius ar žinojau repertuarą nuo A iki Z, ar kompozitorius. Pasikeitė net mano poreikiai. Anksčiau operetės labai patikdavo, dabar aš jau geriau eisiu operos pasiklausyti. Net pačiai keista: muzika pasidarė gyvybiškai būtina, ir sergi už atlikėjus, žinai visus spektaklius ir domiesi kitais menais, daile. Nors kartais nueinu į "Proto mūšį", ir nepataikau į dešimtuką, kai būna klausimas apie kompozitorius, dabar esu teatralė iki panagių. Stebiu Valentino Masalskio iniciatyvas, "Žuvies akies" renginius.

Mėgstu ir šiuolaikinę muziką. Ne tyčia domiuosi, savaime taip išeina. Yra draugų ratas, kurie būtinai pakvies paklausyti vienokios ar kitokios muzikos, drauge važiuojame į įvairiausius renginius.

Kokių nuotykių būna gastrolėse?

Būna visko. Dažniausiai žmonės yra prie jų įpratę, man ypač lengva gastroliuoti su baleto trupe, nes šokėjai yra labai disciplinuoti, draugiški, tarpusavyje sutariantys. Kartą žmogus pasą pamiršo, darėme naują, kad išleistų iš užsienio šalies, kitąkart atlikėjas neturėjo paso, tai išleidome jį Latvijos pasienyje, grįždami pasiėmėme po paros, nepamenu, kur jis nakvojo, lyg pas gimines. Atlikėjai miestų įžymybių ir muziejų ne tiek daug pamato, būna labiau susikaupę darbui. Erdvės visur skirtingos, tu gali nuvažiavęs Lietuvos teatrus "pasimatuoti", įsitikinti, ar telpa dekoracijos. Užsienyje diena prabėga repetuojant, miestų grožiu gėrimės pro autobuso langą.

Ar Klaipėdos muzikinį teatrą galima pavadinti tramplinu atlikėjams į didesnes aukštumas?

Gal ir taip. Kažkam esame talentų kalvė. Yra atlikėjų, kurie, pradėję kūrybinį kelią pas mus, išvažiuoja kitur, kartais į užsienį. Kai kurie sugrįžta. Džiaugiamės, kad Beata Molytė sugrįžo, kuri buvo pakėlusi sparnus į Vilnių. Kiti teatrai dairosi į mus, vilioja atlikėjus, siūlo naujas galimybes tiems, kurie galbūt yra labiau matomi, siūlo didesnį atlygį.

Suprantu, kad teatro žmonės yra jūsų šeima. Bet ar neišsenka gyvybiniai syvai, gebėjimas stebėtis?

Buvo akimirkų, kai sau sakydavau: viskas, einu ieškoti kito darbo, ir netgi beveik susirasdavau. Kartą jau ruošiausi eiti pokalbio, bet S. Domarkas mane pasikviečia kitą dieną, nežinau, čia intuicija ar kas, ir pasiūlo kokį nors įdomų darbą, suintriguoja. Ir visada kažkas keičiasi. Nežinau, kas bus, kai ateis naujas vadovas, gal jis pasirinks kitą komandą.

Per 6 metus parodyta 850 spektaklių. Apsilankė 260 tūkst. žiūrovų. Kiekvienas klaipėdietis atėjo į teatrą 1,6 karto. Per mėnesį parodoma vidutiniškai 14 spektaklių, per metus būna dvi, šešios ar aštuonios premjeros. Dirba 160 atlikėjų. Apie ketvirtadalis spektaklių yra skirti vaikams.