Elena Blažienė gimė Kaišiadoryse, bet jau daugel metų gyvena Klaipėdoje. Dabar senolę globoja duktė Danutė su vyru Juozu. Ponia Elena išauginusi penketą vaikų, susilaukė septynių anūkų ir dešimties proanūkių... O jubiliejų prisipažįsta minėjusi net dvi dienas: birželio 9-ąją ir liepos 13-ąją. Mat ji visad maniusi, kad yra gimusi liepą, tačiau ne taip seniai paaiškėjo, jog gali būti gimusi birželį.
"Vaikai nori, kad pailsėčiau: sako, mama, tu jau prisivargai per gyvenimą. O aš noriu dirbti. Bet kad negaliu... Ir rankos jau nebe tos, ir ant kojų nebepastoviu", - apgailestauja močiutė.
Ne džiaugsmas ta senatvė, priduria. Tai vienur suskausta, tai kitur. Turinti I grupės invalidumą, dar ir astma serga.
"Bet ką padarysi. Laimei, medikė yra šalia, - pažvelgia į ligoninėje dirbančią dukrą Danutę Grinevičienę. - Kai tik reikia, vaistų suleidžia. Vyras prieš mirtį sakydavo: "Čia mūsų angelas sargas, sveikatą mūsų saugo".
Ponia Elena, kokios sveikatos bėdos ją bespaustų, - pakankamai energinga, turi puikią atmintį, gerą klausą, - bent dešimtį metų galėtum drąsiai nubraukti. "Vakarų ekspreso" korespondentę pavaišino pačios darytu tortu...
"Mama kepdavo įspūdingus tortus, visko prisigalvodavo. Padarydavo net meškos, briedžio formos tortą. Labai skaniai gamina maistą. Kartais ir dabar pasidarbuoja virtuvėje, bet jau sunku jai", - pasakojo duktė.
"Tekėsi už Blažio"
"Uošvienėlė taip ilgai gyveno dar ir todėl, kad ištekėjo anksti - būdama šešiolikos", - paaiškino žentas.
Žinot, gal ir per anksti. Bet aš buvau auginama griežtai, šeimoj buvo didelė drausmė. Tėtė pasakydavo, ir šventa. Buvau mergaitė darbšti, nors ir jauna, iš tų rimtesnių vaikų. Nemėgau su lėlėm žaisti ir lakstyt su kitais vaikais. Vis rasdavau kokį darbelį. Ir tų bernų buvo kaip šunų, galima taip pasakyt, - juokiasi. - Gerbėjų netrūko. Būdavo, kuriam nors patinku, tad vaikinas klausia, ar jaučiu jam tą patį. "Ne", - sakydavau. Nė vienam nepasakiau, kad patinka. Kitos gi ant kaklo kabinasi, o aš net ištekėjusi nepasakiau vyrui, kad myliu. Toks buvo mano būdas. Kartą įeinu į kambarį, sėdi tėtis su mama. Pradėjom kalbėtis. Sako, už Blažio tekėsi. O tie bernai ne su manim kalba, o su tėte susitaria... - šypsosi. - Atmenu, tėtė buvo manęs klausęs: "Ar jis tau patinka?". Atsakiau teigiamai. Dar pasakiau, kad užmūčyčiau jį, toks kišeninis... neaukštas buvo vyras... Ir visa kalba. Paskui matau, kad vis užeina, išgeria kartu kokią čerką. Na ką - tekėsiu tai tekėsiu.
Ne, ne. Tėtė sakė taip: "Vyras - tarnautojas, gerai gyvensi, ponia būsi. O ką tu čia kaime gero gausi". Žentui iškart pasakė - kraičio duoti negalįs. Tėvai tais metais namą statėsi, pinigų reikėjo. Tačiau Vytautas nieko ir nereikalavo: "Man nieko nereikia, tik jos". Na tai kur tokį žentą berasi... Negali paleist. Iškart mane pamilo.
Taip, labai greitai. Dešimt mėnesių praėjo - ir jau vaikas. Čia tau jau sugebėjo, - šypsosi močiutė.
Tai aišku. Taip sakant, nėra namų be dūmų. Bet nebūdavo taip, kad po keletą savaičių nesikalbėtume ar muštumėmės, kaip kitos poros.
Viena nepatiko, kad vyras buvo labai pavydus. Štai pasitinka mane stoty, atvažiuojančią iš mamos. Kupė vykome trise: aš ir tokia ponia su vyriškiu. Gražus vyras, bet rimtas, nežinau, vedęs ar ne. Ir mandagus. Iššoko iš vagono ir paėmęs mano ranką padėjo išlipti. Atsisveikindamas į ranką pabučiavo ir nuėjo su ta ponia. Tai mano vyras supyko - kaip čia dabar, pabučiavo! - juokiasi ponia Elena.
Baseinas su gulbėmis
Santuokoje su vyru ponia Elena pragyveno net 71 metus. Vytautas Blažys mirė prieš trejus metus, būdamas 94-erių.
"Tėtė visą laiką šitaip sakydavo: "Gyvenimas yra loterija. O man toj loterijoj labai pasisekė", - tėvo žodžius atsimena duktė D. Grinevičienė.
Vienas skaudžiausių įvykių ponios Elenos gyvenime - išsiskyrimas su vyru 1946-aisiais. Tuomet jos vyras buvo suimtas represininkų ir uždarytas lagerin Intoje. Į šeimą jis galėjo sugrįžti tik po dešimties metų. E. Blažienė kiekvieną dieną gyveno laukimu. Pasakodama apie tai ir dabar susijaudina, nubraukia ašarą. "Tie metai buvo labai sunkūs. Sukausi kaip galėjau."
Ponia Elena tada liko viena su penkiais vaikais. Vyriausiam buvo 16-a, o mažiausiai dukrytei - vos vieneri.
"Tėtė gavo prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimą, bet jo nepamatė - jau buvo miręs", - apgailestavo D. Grinevičienė.
Pasak linksmojo žento, "uošvienėlė visus vyriškus darbus darydavo, viską mokėjo". Dar ponas Juozas pridūrė, kad ji yra meno žmogus, ir užsiminė apie senolės darytąsias skulptūras. Pati E. Blažienė pripažįsta nuo mažens jautusi menų trauką.
"Mėgau siuvinėti, megzti. Mokiausi siuvėjos amato. Kai gavom sodą Šernuose, sugalvojau padaryt baseiną su gulbėm. Vieną gulbę ant kranto pasodinom, kitą - vandeny. Sukūriau iš gipso. Be to, paprašiau kito savo žento, kad lizdą padarytų, ir netrukus ant stogo du garniai atsirado. Būdavo, atskrenda garniai, sukinėjasi aplink tą lizdą, sukinėjasi... O tie netikri vargšai tupi, niekur nebėga", - juokėsi senolė.
Tėvukai gana ilgai gyveno. Mama mirė būdama 75, o tėtė - 85 metų.
Kad jau apie nieką nesvajoju. Nieko gero jau nebesulauksi tokiam amžiuj. Telauki, taip sakant, kol kojas pakratysi, ir viskas, - sako senolė, bet liūdesio balse negirdėti.
Gerai, kad šalia turiu angelą sargą... Yra vaikai, laimė, visi dori užaugo, anūkai, proanūkiai. Myli mane, prisirišę.
Rašyti komentarą