Ilga paskutinė kelionė į Lietuvą – baltu verslininko automobiliu

Lietuvos valstybė kasmet sumoka kone po pusę milijono eurų, kad į tėvynę būtų parvežti keli šimtai svetur mirusių ar žuvusių mūsų šalies piliečių palaikų.

Cinkuotame karste pargabento emigranto artimiesiems skiriama speciali 2052 eurų išmoka, kurios turėtų užtekti sutvarkyti mirusiojo dokumentus ir apmokėti jo paskutinę kelionę.

T.Lukošiūnas – vienas iš daugelio, siūlančių atgabenti Jungtinėje Karalystėje ar kitoje užsienio valstybėje mirusių žmonių palaikus.

Verslininkas padeda sutvarkyti reikiamus dokumentus, pats vairuoja katafalką, o giminėms paprašius – pakeliui kremuoja velionio palaikus Lenkijoje, nes ten ši paslauga pigiausia.

Dauguma šio vyro parvežtų palaikų – jaunų žmonių, kurie užsienyje pakėlė ranką prieš save.

– Kaip prasidėjo jūsų verslas? – „Lietuvos rytas“ paklausė T.Lukošiūno.

– Prieš kokius 6–7 metus dirbau vairuotoju, man pasiūlė nuvažiuoti į užsienį ir parvežti ten mirusio emigranto palaikus.

Buvo nejauku vien nuo minties, kad man už nugaros – žmogaus palaikai.

Pradėjau dirbti toje įmonėje, palaipsniui perpratau šį verslą. Pagalvojau – kodėl man to paties nedaryti savarankiškai ir įkūriau savo įmonę.

– Lietuvoje mokama valstybės parama užsienyje mirusio piliečio palaikams parvežti – kiek daugiau kaip 2 tūkstančiai eurų. Ar tiek užtenka?

– Nelygu, iš kur vežama. Jeigu iš Vokietijos – užtenka, jei iš Anglijos – tenka primokėti maždaug 200 eurų.

Retai kuris žmogus paskambinęs iš karto sutinka su mano pasakyta kaina.

Žmonės skambina keliems vežėjams, tariasi, renkasi.

– Gal žinote, ar kitos valstybės irgi remia užsienyje mirusių savo piliečių palaikų parvežimą?

– Esu bendravęs su daugelio šalių laidotuvininkais, bet niekur negirdėjau apie tokią valstybės paramą.

Esu daug kartų gabenęs palaikus iš Anglijos į Rumuniją, Čekiją, Vengriją, Makedoniją, Ukrainą, Rusiją.

Visur už tokią kelionę moka mirusiojo artimieji.

– Ar visose šalyse vienoda tvarka palaikams išvežti?

– Anglijoje – lengviau, Skandinavijos šalyse – jokių problemų, Vokietijoje – gana sunku, o Prancūzijoje – nerealu net tikėtis. Šioje šalyje labai griežti reikalavimai.

Palaikų neatiduoda, jei automobilis nepatikrintas Prancūzijoje ir neatitinka šios šalies reikalavimų, keliamų katafalkui.

Todėl stengiamės net nepriimti užsakymų tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Ispanija, ar Portugalija.

Aišku, nėra šalies, kur negalėtum sutvarkyti dokumentų. Bet jei tai trunka ilgai ir net tenka pasitelkti vietinius teisininkus, tai labai padidina gabenimo kainą.

– Ar dažnai parvežus palaikus į Lietuvą jie čia kremuojami?

– Tokių atvejų dažnėja. Sakyčiau, trečdalis parvežtų palaikų kremuojami. Net tuomet, kai palaikai – labai geros būklės.

Jeigu giminės su velioniu nenori atsisveikinti, mes kremuojame Lenkijoje, nes ten pigiau.

Jei nori atsisveikinti – vežame į Kėdainius. Ten šalia krematoriumo yra salė, kur velionis šarvojamas valandai kitai.

– Bet kodėl reikia vežti palaikus į Lietuvą ir juos čia kremuoti, o ne padaryti tai Anglijoje? Juk pelenams vežti tikriausiai nėra jokių draudimų.

– Nežinau. Gal žmogus susiduria su problema, kaip parvežti urną su pelenais.

Daugeliui gal yra psichologinis barjeras atiduoti urną su artimojo palaikais į krovinių skyrių. Vežti lėktuvo salone ir laikyti prie savęs – vėlgi nesmagu.

Todėl žmonės linkę iš užsienio grįžti lėktuvu ir Lietuvoje sulaukti artimojo palaikų ar urnos, su kuria atsisveikinama gedulo namuose.

Beje, tik kartą mano automobilį lydėjo mirusiojo artimieji. Važiavome iš Norvegijos. Tai irgi labai skausminga.

– Kodėl mirusiųjų palaikus vežate baltos spalvos automobiliu? Jis nė iš tolo neprimena katafalko.

– Vežant žmogaus palaikus per kelias valstybes yra dvi problemos – šiluma ir laikas.

Stengiamės palaikus parvežti kuo geresnės būklės.

Vasarą juodas automobilis traukia šilumą. Net baltame automobilyje vasarą šaldymo įranga dirba visu pajėgumu.

Mano automobilis užregistruotas kaip katafalkas. Bet tai paprastas krovininis mikroautobusas, kurį įsigijęs vidų paprašiau padengti termoizoliacine danga ir įmontuoti šaldymo įrangą.

Viduje yra palaikoma maždaug nulio temperatūra. Galėtume atšaldyti ir labiau, bet palaikų į ledą sušaldyti negalima.

Pagrindinė taisyklė – palaikai turi būti cinkuotame karste. Vežame dviejuose karstuose. Vidinis karstas – metalinis, išorinis – medinis.

Kūnas būna specialiame maiše arba specialioje paklodėje. Parvežę į Lietuvą perduodame laidojimo namams.

– Kai sustojate pakeliui, tarkime, prie degalinės, ar žmonės supranta, ką vežate?

– Tikrai ne. Anksčiau ant automobilio uždėdavau magnetinį kryželį. Bet tai atkreipia per daug policijos ar muitinės pareigūnų dėmesio.

Patikrinimų mes nebijome – mūsų dokumentai tvarkingi, išvykdami turime leidimus įvežti ir išvežti palaikus į visas ir iš visų šalių, per kurias vyksime, laikomės visų taisyklių.

Bet kiekvienas toks stabdymas ilgina kelionę.

Iš Anglijos, kur yra mūsų pagrindiniai klientai, palaikus parvežame per pusantros paros.

– Ar prisimenate tą beveik tūkstantį mirusių žmonių, kuriuos vežėte?

– Visų – tikrai ne. Be kokiu atveju privalai išmokti atsiriboti. Bet būna atvejų, kuriuos prisimeni ilgai. Tai – jauni žmonės, prieš save pakėlę ranką.

Jokios statistikos nevedu, galiu pasakyti tik savo įspūdžius – trys ketvirtadaliai mano parvežtųjų buvo mirę arba žuvę jauni – iki 40 metų. Dauguma jų nusižudė.

Manau, ir toliau išliekame šalis, kur žmonės daugiausia žudosi. Jų istorijos viena už kitą skaudesnės.

Išvažiuoja jauni žmonės į užsienį. Grįžta gražiai apsirengę, su gera mašina – bent jau pagal mūsų supratimą.

Bet po kurio laiko praranda darbą, o ten narkotikai lengvai prieinami.

Kartais eini per Londoną, ir „žolės“ kvapas tvyro.

Taigi vieną dieną jaunuolis puikuojasi Lietuvoje nauju automobiliu, bet kitą – nebeturi Londone už ką pavalgyti ir susimokėti už būstą. Grįžti namo negali – jis visiems jau paskelbęs, kaip gerai jam sekasi.

Bet mes nesigiliname, neklausinėjame apie tai giminių, nes kiekvienas klausimas yra skaudus. Gavome užsakymą – parvežėme.

Kad ir kaip būtų, neseniai vieną po kito parvežėme trijų dar nesulaukusių trisdešimties ir ten nusižudžiusių lietuvių palaikus.

– Kaip jums atrodo, gal verčiau už pinigus, kuriuos valstybė moka už mirusių piliečių palaikų parvežimą į Lietuvą, reikėtų įkurti psichologinės paramos emigrantams instituciją?

– Manau, tokia institucija emigrantams būtų reikalinga. Bet parama palaikams parvežti irgi būtina. Reikia ir vieno, ir kito.

Juk dažniausiai į užsienį dirbti patraukia ne tie, kurių kišenės pilnos. Atsitikus nelaimei – niekas nuo to neapdraustas – valstybės išmoka yra labai didelė parama velionio artimiesiems.

Reikia įrodyti palaikų parvežimo išlaidas

Sprendimą dėl valstybės finansinės paramos užsienyje mirusių ar žuvusių Lietuvos piliečių palaikams parvežti į Lietuvą 2003 metais priėmė tuometis premjeras A.Brazauskas.

Buvo nurodyta šiam tikslui skirti lėšų iš Vyriausybės rezervo.

Vėliau šios taisyklės keitėsi. Šiuo metu parama palaikams parvežti rūpinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Šios ministerijos Komunikacijos skyriaus duomenimis, per 2018 metus teikti paramai užsienyje mirusių ar žuvusių mūsų šalies piliečių palaikams parvežti į Lietuvą išleista 457,5 tūkst. eurų. Per 2019 metų devynis mėnesius šiai paramai teikti išleista 361,8 tūkst. eurų.

Tokia parama atitinka faktines palaikų parvežimo išlaidas, bet neturi viršyti 2052 eurų.

Per 2018 metus parama palaikams parvežti išmokėta 238 asmenims, o šiemet per devynis mėnesius – 190 asmenų.

Žmogus turi teisę į paramą palaikams parvežti užsienyje mirus ar žuvus Lietuvos piliečiui, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu jo arba bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos per mėnesį yra mažesnės negu 366 eurai. Jis taip pat turi pateikti dokumentus, įrodančius patirtas palaikų parvežimo išlaidas.

Parama neteikiama valstybės tarnautojų, pareigūnų, politikų ir karių, kurie žuvo arba mirė užsienyje dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, palaikams parvežti.

Už Lietuvos piliečių palaikų pargabenimą iš užsienio šiemet valstybė jau sumokėjo beveik 400 000 eurų.