Igoris Jakimiv: "Aš gelbėju gyvybes"

Net simpatizuojantys gyvūnams žmonės kartais sako: "Kam man tas vargas?" ir nesiryžta priglausti benamio. Ponas Igoris ir po darbo savo sodyboje rūpinasi arkliais, būriu balandžių, šunimis ir katėmis.

Spėsiu, vaikystėje jums tėvai neleido laikyti naminio gyvūno arba jau tada jų buvo pilni namai...

Antras variantas. Namuose visada buvo pilna triušių, balandžių. Gimtojoje Ukrainoje senelis mane, dar vaikščiot gerai nemokantį, sodino ant arklio. Pamilau juos, ir jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be arklio ar paukščio.

Paūgėjęs lankiau Lvovo žirgyną, šokinėjau per kliūtis. Vėliau nusipirkau kumelę, ši atsivedė kumeliuką... Ir profesiją pasirinkau veterinarijos gydytojo; anuomet gydžiau karves ir kiaules. Rūpintis gyvūnais, kurie yra mano gyvenimas, natūralu. Ir mano trys dukros, ir žentai myli gyvūnus.

Aš kalbuosi su arkliais, mėgstu greitai šuoliuoti, nes arkliai mėgsta greitį; paskui juos lekia šunys. Buvau koją susilaužęs, kai nukritau nuo arklio. Rusų ristūnė Gracija tinka kinkyti į karietą; to dažnai prašo vestuvininkai, ir ant jos keteros gali šuoliuoti tyrais... Džimis vežioja karietaite žmones Smiltynėje; dabar jam atostogos.

Arkliai, pamatę mano automobilį, bėga pasitikti. Dabar pas mane svečiuojasi ir draugo arklys. Vietos visiems užteks.

Trys jūsų katės ir trys šunys pas jus atsidūrė iš prieglaudos. Tie prieglaudokai jaučia ir parodo šeimininkui dėkingumą - tarsi prisimintų savo skaudžias istorijas...

Aviganė Nora buvo tokia įbūgusi, kad ją ir prieglaudos įnamiai skriaudė. Prieš penkerius metus paskambino moteris ir paprašė paimti du šunis, kol vyras girtas. Jis tuos bėdžius žiauriai mušė, pažadėjo, kad rytą užmuš. Foksterjerą žmonės, apsilankę prieglaudoje, išsivežė į Vokietiją, taip jiems patiko.

Ar neliūdna kasdien žiūrėti į nuskriaustų gyvūnų akis?

Liūdna, bet ką darysi, jeigu yra tokių žmonių, kurie į gyvybę žiūri kaip į bevertę. Pririša miške prie medžio šunį ir palieka bado mirčiai. Ne vieną tokį esu parvežęs - vemiantį krauju, išsekusį kaip konclagerio kalinys, o juk niekuo nenusikalto.

Kuo skiriasi žmogus, mylintis gyvūnus, nuo nekenčiančio?

Na, iš karto matai, kad mylintis gyvūnus - normalus žmogus, - juokiasi Igoris.

Šiuo metu turite daug remonto darbų, nes "5 pėdutės" gavo naujas patalpas Kalotėje.

Grindis išklosiu plytelėmis, specialia danga, kad būtų šilta, ir patalpas įrengsiu taip, jog neplistų infekcija. Yra tokių prieglaudų, kur gyvūnai gaišta vienas po kito, nes užkratas plinta. Padarysiu viską taip, kaip yra užsienio globos namuose.

Nuskambėjo per visą Klaipėdą įvykis, kai gaudėte pabėgusį pitoną...

Prieš tai Amūro žaltį sugavau parduotuvėje; Klaipėdoje pilna žalčių, o žmonės ir namuose laiko egzotiškas roplių rūšis. To pitono gaudyti važiavau ketvirtą ryto: iš terariumo paspruko į balkoną, iš ten nusileido į žemesnį balkoną, kuriame tvankią naktį miegojo žmogus; jo šunelis išvijo pitoną, tada tas šleptelėjo į alyvų krūmą. Turiu specialią gaudyklę, pitonai nepavojingi ir nekąs, tik reikia mokėti su jais elgtis. Pitono šeimininkas kitą dieną atsiėmė augintinį iš prieglaudos ir buvo labai laimingas, nes jį įsigijo, kai tas buvo 35 centimetrų "šniūras", o išaugo 3,68 centrimetro.

Ar teko rizikuoti gyvybe gelbėjant gyvūną?

Kaskart rizikuoji. Ypač kai važiuoji paimti automobilio sužaloto šerno, sveriančio 115 kilogramų, ar sužeisto šuns; skausmą kenčiantis, stresą ir baimę patiriantis gyvūnas, ginantis savo gyvastį, gali ir smarkiai įkąsti. Visi gyvūnų globos namų darbuotojai, kurių tėra ketvertas, esame paskiepyti nuo pasiutligės. Tenka gaudyti po turgų besiblaškantį pasiutusį šešką ar lapę, usūrinį šunį.

Ne kartą teko gelbėti ir nusilpusias, išbadėjusias gulbes; sveikoms šaltis nebaisus, o ligotoms plunksnos prie ledo prišąla. Ir perkėliau gulbių pulkelį iš vieno tvenkinio į kitą, nes iš to nuošaliojo "bomžai" gulbes gaudė; nežinau, ar valgė, ar dėl pramogos.

Kodėl visą gyvenimą laikote balandžius?

Kad taip jau buvo nuo mažų dienų. Man patinka žiūrėti pro langą, klausytis, kaip jie burkuoja. Lesinu įvairiais grūdais, vitaminais, vakcinuoju. Balandžiai peri keturiolika parų, paskui mėnesį maitina jauniklius.

Man labiausiai patinka pašto ir sportiniai karveliai; juos nuvežu pas draugus balandininkus į Vilnių ar Kauną, ir paskui jie sugrįžta atgal. Balandžiai protingi, nemačiau nė vieno kvailo, ir jie gerai orientuojasi erdvėje, iš aukštai mato jūrą. Kiekviena balandžių rūšis turi skirtingą skrydžio trajektoriją ir skridimo ypatumų. Antai turiu tokių balandžių, kurie pakyla aukštai, vos matyti taškelis, ir penkias valandas kybo virš namo vienoje vietoje. Patinka ir Klaipėdos aukštaskrydžiai, kuriuos, kalbama, išveisė vokiečiai, ir jie buvo puikūs karo pašto kurjeriai. Dabar esu priglaudęs balandį iš Lenkijos (parašyta ant žiedo), ir gydau jo sužeistą sparną.

Balandžiai ištvermingi: kai Maskvoje šią vasarą per karščius net varnos gulėjo ant šono, jie visai neblogai laikėsi.

Na, o mes, balandininkai, kiekvieną sekmadienį susitinkame pasidalinti patirtimi Klaipėdos turguje, važiuojame į įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančias balandžių muges. Na, gal ir būta balandžių, kainuojančių tiek, kiek žirgas, bet aš perku juos už kelis šimtus litų.

Paukščiai priprato, nebijo savo gaspadoriaus, nes žino, kad bus pamaitinti ir prižiūrėti. Ir man nereikia egzotinių gyvūnų: argi balandžiai - ne egzotika?

Ar medžiojate?

Nei rankos, nei ginklo prieš gyvūną negalėčiau pakelti. Mėgstu grybauti, o kai turi savo namą, - reikia darbuotis darže, sode, virti košes šunims; į jas pridedu riebalų, žuvies taukų, kad kailis blizgėtų. Ir mėgstu svečiuotis pas draugus ir juos priimti.

Tarnaudamas armijoje atvykote į komandiruotę, ir čia susipažinote su savo išrinktąja Genovaite. Aš jos paklausiu, kaip ištveria gyvenimą su plaukuotais įnamiais, ar jis jai panašus į idilę.

Iki pažinties su Igoriu nelaikiau gyvūnų, bet dabar jų per akis, ir aš su tuo susitaikiau. Rodos, taip ir turi būti. Vyras vis ką meistrauja, vis didesnę karvelidę stato.

Kartais grįžta iš darbo nuvargęs, apdraskytas, žaizdotas ir piktas. Pasakoja visokių istorijų, kaip žmonės nežmoniškai elgiasi su gyvūnais. Kartą Igoris iš miško parsinešė keleto dienų stirniuką; paleidome kambaryje, o maitinti neturime kuo, nes neturime nei karvės, nei ožkos; ką daryti? Tai vyras vakare važiavo pas kaimynus ožkos pieno, o ši turėjo ožiukų, to pieno - lašas. Kėlėsi ketvirtą ryto ir važiavo pas kitą žmogų ožkos melžti.

Jis iš prieglaudos parvežė mažą pinčeriuką Diką, o tas pasiutęs, iškart man į koją įkando, o paskui be kompleksų įsitaisė mano lovoje.

O jums ar užtenka vyro dėmesio?

Visko būna, na, kartais jį parodo, o kartais daugiau skiria gyvūnams. Galvoju, geriau tegu krapštosi su jais, tegu myli, negu eitų pas mergas ar leistų laiką girtuoklių draugijoje, - šypsodamasi pasakojo Igorio žmona Genovaitė.