Ignas Staškevičius: Kada žmogui gana pinigų?

Netrukus knygynuose pasirodys žinomo verslininko Igno Staškevičiaus satyrinis romanas „Domertas. Lietuvos verslo legendos“. Du dešimtmečius praleidęs versle autorius nesiūlo jame ieškoti pažodinio verslo pasaulio atvaizdavimo - sąsajos su realiais įvykiais ar žmonėmis knygoje tik atsitiktinės. Tačiau verslo santykiai, moralė, atsakomybė visuomenei, silpnybės, tarp jų ir žmogiškasis godumas, - šio romano įvykių fonas. Apie tai - „Respublikos“ pokalbis su jau trečią knygą išleidžiančiu verslininku Ignu STAŠKEVIČIUMI.

- Kam reikėjo tokios knygos?

- Kaip pasakė Džekas Londonas (Jack London), rašyti visiems - tas pats, kas sėdėti žiemą prie atviro lango. Tada kūrinys peršąla ir numiršta. Jis negali tikti visiems ir patikti visiems. Ši knyga pirmiausia buvo svarbi man pačiam, norėjau realizuoti glūdinčius įspūdžius, užmojus, ambicijas.

Manau, galėčiau parašyti ir apybraižų ar publicistikos apie tai, kuo teko užsiimti 20 metų ir ką matau aplink. Bet tai ne visada paprasta dėl įvairių interesų konfliktų. Vis dėlto žurnalisto ar apžvalgininko pozicija ir žmogaus, esančio įvykių sūkuryje, vaidmuo yra skirtingi. Teko kalbėtis su vienu patyrusiu žmogumi, kuris jau baigė verslo karjerą. Paklausiau, ar jis neketina rašyti memuarų. Jis atsakė, kad yra dar daug gyvų veikėjų ir nepatogu būtų tai daryti netgi pasitraukus iš verslo, kai jau nebereikia bijoti, kad tai pakenks jo verslui ir jame liekantiems žmonėms. Taškymasis prisiminimais ir subjektyviomis nuomonėmis gali kam nors nepatikti ar sukelti nereikalingo tam verslui dėmesio.

Tuo metu žanras, kuriuo bandžiau parašyti „Domertą“, yra ne realybės fotografavimas ar kokie konkretūs prisiminimai, o bendrieji įspūdžiai, jų perteikimas legendos forma. O legenda pirmiausia yra išmonė. Be abejo, kiekviename kūrinyje yra realybės atspindžių. Tad ir legendose galima bandyti ką nors įžvelgti, atpažinti. Bet aš nesiekiau atkurti pažodžiui jokių istorijų, portretų, tiesiog rinkausi tam tikrus bruožus, fragmentus, sudėjau juos į kelias istorijas.

- Koks tas verslo pasaulis - kokiomis spalvomis jį piešiate?

- Atmosfera versle yra labai panaši kaip ir visame kitame gyvenime, kaip ir gatvėje išėjus pro duris. Ten yra ir šviesos, ir purvo, ne tik juoda ir balta spalvos - daugybė visokiausių atspalvių.

Stengiausi pademonstruoti, kad verslas yra nepaprastai įdomi terpė, kad ten yra labai daug galimybių kūrybingumui. Verslininkas vis dėlto yra kūrėjas, ne kokių nors instrukcijų ar direktyvų iš viršaus vykdytojas. Kūrybingi žmonės nėra standartiški, jie ryškūs, patenka į įvairias situacijas ir randa įdomių išeičių, sprendimų net iš sudėtingiausių kebeknių.

- Kaip atsitinka, kad verslo partneriai ima nebepasidalyti, net jei jie giminės?

- Ir čia svarbiausia yra žmogiškosios savybės. Nėra vieno dėsnio. Tarkim, jeigu žmogus su partneriais praleidžia 10 ar 15 metų, tai būtinai išsiskiria. Ar jei užsidirba X sumą - tai yra slenkstis, per kurį peržengus neįmanoma būti kartu. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų rasti vieną apibendrinimą, nes kiekviena istorija - tiek vedybų, tiek skyrybų - yra skirtinga. Versle - panašiai. Čia vis dėlto lemia asmenybių sankloda ir netgi jų raida, nes asmenybės keičiasi ir veikia viena kitą, jei jos yra viename katile.

„Domerte“ šiuo aspektu irgi bandžiau šiek tiek užgriebti. Bet atsakymas į šį klausimą man pačiam nėra iki galo aiškus. Teko matyti įvairių istorijų - ir labai aštrių, piktų, ir nuosaikių, tylių, kai žmonės, ką nors sukūrę kartu, išsiskiria ir eina savais keliais. Galima rasti istorijų, kai partneriai grįžta ir vėl ima dirbti kartu.

- Yra vadovų, kurių bijo net jų pavaduotojai, ką jau kalbėti apie žemesnius pavaldinius. Yra verslininkų, kurių principas - atėjau, paėmiau, nesumokėjau. Žinoma, ne vien versle tas egzistuoja, troleibuse - irgi. Bet šių bruožų verslininkai net vadinami charizmatiškais. Ko verta tokia charizma?

- Troleibuse charizmatiškas yra tas žmogus, kuris savo povyza sugeba sukurti pagarbą ir nesileisti mindomas, bet ne pečiais ir kumščiais. Taip pat yra ir versle. Pažįstu nemažai charizmatiškų asmenybių, kurios nėra ekstravertiškos, linkusios reikštis viešai, ką jau kalbėti apie tai, kad ekscentriškai stengtųsi atkreipti dėmesį. Kai bendrauji su tokiais žmonėmis, iškart pajunti jiems tam tikrą pagarbą ir supranti, kad turinį kuria realūs gebėjimai ir realūs darbai, o ne išorė.

Vis dėlto verslo rezultatas matuojamas pirmiausia skaičiais. Nors dabar, kai vis dažniau akcentuojami tokie dalykai kaip socialinė atsakomybė, įvairios visuomeninės misijos, atsiranda ir kitų vertinimo kriterijų. Bet, kad ir kaip būtų, verslą labiausiai apibūdina paskutinė pelno ir nuostolių ataskaitos eilutė. Jeigu ten prasti skaičiai, vargu ar įmanoma tokį verslą laikyti sėk­mingu, kad ir koks jis atrodytų patrauklus, atsakingas ar kitaip įdomus kitais aspektais. Verslas turi būti efektyvus.

Ir čia atsiranda dilema. Gali kilti pagunda pernelyg nukrypti į kraštutinumą ir siekti vien tiktai skaičių. Visais laikais yra tekę matyti tokių verslų, kur galutinis rezultatas yra antraeilis dalykas, - ten svarbiau kokie nors kiti tikslai, dažniausiai tai yra susiję su politika arba to verslo savininko asmeniniais užmojais. Kitais atvejais svarbūs skaičiai.

Jeigu verslininkas demonstruoja, kad jam svarbu efektyvumas, rezultatas, pelnas, augimas, plėtra, jis visuomenėje sukuria godaus, įžūlaus, agresyvaus veikėjo įspūdį. Ar iš tiesų jis yra toks, ar jis tik nesugeba atskleisti kitų savybių? Matyt, būna visaip. Aš savo knygoje bandžiau parodyti, kad verslininkai, iš šalies žiūrint, gali atrodyti kaip nuožmūs plėšrūnai, bet tai yra tik vienas matymo kampas. Ir turbūt net tokia asmenybė, kuri atrodo kaip šimtaprocentinis verslininko tipažas, vis tiek turi ir kitų užmojų - nori būti geras žmogus, kūrėjas, padėti kitiems, myli savo šalį, kitus žmones, jam rūpi visuomenė. Galbūt savaip, galbūt jis turi savų receptų.

- Ar visada verslas pasiima pelną laikydamasis padorumo?

- Aišku, ne. Kaip ir bet kuris žmogus, verslininkas kartais pasiduoda silpnybėms. Nemanau, kad verslui tas būdinga labiau nei kitoms visuomenės grupėms. Ar visada gydytojai elgiasi etiškai? Galiausiai tas pats žmogus vienoje situacijoje elgiasi vienaip, kitoje - kitaip. Žmonės auga, keičiasi, tobulėja, bręsta. Ir man nepatinka toks apibendrinimas, kad visi verslininkai - vagys. Kaip ir tai, kad visi gydytojai ar policininkai - kyšininkai. Tai kvailas, pernelyg supaprastintas apibendrinimas, kuris tik sukuria neigiamų emocijų.

- Sakoma, kad verslas šykšti algų. Ar ne jis kaltas dėl vidurinės klasės mūsų visuomenėje nesivystymo?

- Manau, kad verslininkai vis labiau įsiklausys į tokius kaltinimus bei raginimus ir dialogas stiprės.

Problema yra abiejose pusėse. Žmogus, bent jau iš dalies, yra godžios prigimties. Kažkokia tiek verslininko, tiek darbuotojo asmenybės pusė norėtų daugiau sau. Bet turime ne tik silpnybių - ir įvairių dorybių, kurias galima puoselėti.

Kaltinami godumu ir nesidalijimu verslininkai visada sako, kad mūsų darbuotojai tinginiai ir apskritai prastai dirba, kad darbininko ar kokio vadybininko valandos darbo efektyvumas užsienyje yra didesnis, todėl jam ir galima daugiau mokėti, ir panašiai. Bet jeigu kalbėsime tik tokia kalba, neišlįsime iš kaltinimų vienų kitiems liūno.

Savo knygoje bandžiau parodyti, kad verslininkai taip nemąsto. Jie galbūt su dideliu džiaugsmu pakeltų savo darbuotojams atlyginimus ir mokėtų daugiau negu jų konkurentai, bet tam turi būti paradoksali iš pirmo žvilgsnio priežastis ar situacija. Be abejo, sėkmės sulaukiantys verslininkai nebijo išradingų sprendimų - pavyzdžių galima pasidairyti ir realiame gyvenime, ne tik išmonėje.

Šie klausimai amžini. Apie juos buvo kalbama nuo pat kapitalizmo pradžios ir bus kalbama visada. Nes jie yra visuomenės esmė.

- Kada gana pinigų? Kur ta riba, ties kuria sustojama?

- Tos ribos neįmanoma išreikšti nei skaičiumi, nei suma, nei laiko terminu. Neturime ir lentelės, į kurią teisingai surašę duomenis išvestume atsakymą, godus tas žmogus, veikla, verslas ar ne.

Kiekviename žingsnyje, kiek­vieną sekundę turi matuoti ribą.

Keldamas ragelį, kalbėdamas su žmogumi bet kokiu klausimu jauti, ar peržengi tam tikrą ribą, už kurios prasideda godumas, ar lieki jos neperžengęs ir elgiesi ne godžiai, o partneriškai, galbūt mielaširdingai. Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę mes mąstome, kuriame projektus ar sumanymus, pasirašinėjame dokumentus, dalyvaujame posėdžiuose, bendraujame - ir visa tai turi pasekmių. Jeigu kiekvieną sekundę to nematuoji, kaip tada išmatuoti - vieną kartą per metus? Pasižiūrėsi į kokį nors rezultatą ir nuspręsi, ar čia per daug godu, ar dar ne? Gyvenime taip nebūna. Kalbu supaprastintai, bet pasąmonėje turi atsirasti automatinis godumo matuoklis ir tuomet jausiesi padoriu žmogumi. Jeigu jo neturi arba jis yra sugedęs, rizikuoji, kad atsigręžęs atgal pats pasibjaurėsi savo veiksmais.

- Kas pagadino verslą ir pap­rastą žmogų, kad reikia vis daugiau ir daugiau? Verslas dar išbalansuoja, o žmogus, sumažėjus įprastinėms pajamoms, lenda į banką. To pasekmės dabar jau visiems žinomos, atvedančios net iki asmenybės susinaikinimo.

- Godus gali būti ir elgeta, ir milijardierius. Gyvenimo į kampą įstumtas žmogus gali likti negodus, o tas, kuris gyvena patogiai, - būti godus.

Godumo matuoklių yra įvairių. Vienas nešiojasi Kanto moralinį imperatyvą, kitas - Dekalogą, trečiam šeimoje įstatė matuoklį arba jis sutiko gyvenimo mokytoją, ket­virtas pats užaugino jį iš mažo daigelio.

O jei kas nors galėtų jį sukurti, būtų puiki verslo idėja. (Juokiasi.)

Parengta pagal dienraštį "Respublika"