Ieva Jonaitienė: "Žmogus panašus į augalą"

Šilutė - nedidelis miestelis, ar pakanka erdvės svairaiškai, ar yra čia ką veikti vaikams?

Šilutė - unikalus miestelis su gražia praeitim ir neįprastu senamiesčiu, kurio gatvelės teka tarsi vingiuota upė... Esame prisirišę prie šios žemės, abu su vyru čia užaugome, ir mūsų tėvai taip pat šilutiškiai. O veikti visur yra ką. Gal kam nors ir nuobodu mažame miestelyje, bet aš turiu tiek veiklos, kad nespėju ir aprėpti.

Jūs domitės Lietuvos dvarų augalija?

Tai mano hobis. Lietuvos dvarų istorija neišsemiamai turtinga, mes apie ją mažai žinome dėl suprantamų priežasčių - tarybiniais metais buvo labai stengiamasi, kad visa tai nugrimztų į užmarštį. Todėl dabar daugelis mano, kad lietuviškas paveldas - tai tarkiai ir ramunėlės. Anaiptol. Ramunėlės atkeliavo čia iš Egipto, o ajerai prigijo prieš 600 metų.

Lietuvos dvaruose klestėjo menai, dvarininkai daug keliavo ir parveždavo naujų tradicijų, be to, dažnas į žmonas imdavo prancūzaitę ar italę, ir jų dėka mūsų šalyje prigydavo egzotiška augalija - iš Azijos, Afrikos ir kt., jos veisdavo sodus ir oranžerijas... Mane ypač domina prieskoninė augalija. Pavyzdžiui, ar žinote, jog kadagio uogos 14-16 amžiuje kaip tik buvo vežamos iš Lietuvos į Indiją, nes lietuviškas kadagys vertintas dėl aukštos kokybės?

Esate diplomuota keramikė, tačiau širdį atidavėte augalams...

Mokslus baigiau Kaune, esu apsigynusi du diplomus porceliano technologijų tema, tačiau mano specialybė man tapo hobiu. Štai ir dabar, visai neseniai lankydamasi Tunise, Hamamete studijavau tenykštes keramikos tradicijas, marginimo technologijas, ornamentiką... Ir kai pamačiau ten lietuvišką ornamentiką, mūsų simbolius, kokius, beje, mačiau ir Indijoje, supratau, kad visur tikėjimas vienas, tik religijos skiriasi. Todėl, kad religija nėra tikėjimas - tai institucija, atsiradusi vienu ar kitu metu tam tikromis politinėmis sąlygomis.

O augalais domiuosi todėl, kad jau aštunti metai studijuoju kinų tradicinę mediciną ir filosofiją,gaminu arbatas iš prieskoninių augalų dalių - šaknų, žievės, riešutų, pumpurų, žiedų... Bet pagrindinė sudedamoji arbatos dalis yra sėklos. Todėl, kad sėkloje yra in ir jan energija su plonyte meiles jungiamąja linija. Sėkloje glūdi užkoduotas visas augalas - šaknys, stiebas, žiedas. Kurios augalo dalies energijos reikės - organizmas pats atsirinks.

Kur studijavote kinų mediciną?

Iš pradžių tai dariau privačiai, o pastaruoju metu toks kursas jau oficialiai įregistruotas Kauno akademinėse klinikose. Per aštuonerius studijų metus įsitikinau, kad žmonės caro, maro ir bado laikus išgyveno tik todėl, kad turėjo savo žemę ir savo augalus. Ir tie, kurie tai neigia, taip daro arba iš nežinojimo, arba dėl pinigų.

Jūs manote, kad žmonės gali visiškai apsieiti be sintetinės chemijos?

Sudėtingas klausimas. Šiuolaikiniame pasaulyje turbūt vargiai galėtų. Pasakysiu pavyzdį. Jeigu aš gaminu arbatą iš ožragės grūdėlių, kurie negenda 30 metų, kad ant pakelio galėčiau užrašyti, jog šios arbatos vartojimo laikas yra 6 metai, privalau į ją įdėti konservantų - taip reikalauja Europos Sąjungos standartai. Beje, jie taikomi visai maisto pramonei, tad gamintojai tiesiog negali gaminti kitaip - be chemijos. Jų greitai gendančių produktų nepriimtų prekybvietės.

Jei nori prekiauti savo maisto gaminiais be sintetinių junginių - turi tai daryti mažoje krautuvėleje. Tačiau mokesčių sistema tokia nelogiška, kad mažos parduotuvėlės neišsilaiko. Nelogiška todėl, kad mokesčius privalai sumokėti dar nepardavęs produkto. Nupirks ar nenupirks - vis tiek turi sumokėti valstybei. Iš anksto, dar nieko neuždirbęs.

Taigi kalbėdama ožragę, kurią galima vartoti 30 metų, norėjau pasakyti, kad jeigu į savo arbatą nededu konservantų - turiu nurodyti galiojimo laiką 6 mėnesius. Aš taip ir darau. Nelabai verslu, tačiau tokia mano filosofija.

Niekada nekilo mintis iš čia išvažiuoti?

Minčių visokių yra kilę, ir galimybių yra, nes mes jauni, bet, sakykit, kur dingti tėvams ir seneliams? Jauniems ir mažam miestely galima gyventi, jei turi idėjų.

Dažnas jums paprieštarautų sakydamas, kad tokiame miestuke kaip Šilutėje didelių idėjų neįgyvendinsi... Dirbi, ką duoda.

Aš manau, kad ne žmogus susirandą darbą, o darbas susiranda žmogų. Viskas prasideda nuo idėjos. Jei turi idėją - darbas tave susiras bet kuriame miestelyje. Jei tik turi kojas, rankas, imk ir daryk.

Sakote, ne darbo trūksta, o idėjų?

Pirmiausiai turi turėti idėją, paskui daug dirbti, o tada atsiranda ir finansų.

Ieva, kokia yra pagrindinė kinų medicinos filosofijos mintis?

Kad mąstymas keičia mūsų kūną ir sveikatą. Ši mintis gyva tūkstantmečius ne tik Kinijoje, Indijoje, Egipte, bet ir Lietuvoje, ir visame likusiame pasaulyje. Kad ir kokį pasaulio kraštą imsime, matysime, visi tie senieji gydymo metodai vienas kitam neprieštarauja, jie papildo vienas kitą, o esmė ta pati: nurimkite, susitvarkykite savo mintis, subalansuokite savo vidinį pasaulį, susireguliuokite gyvenimą, siekite balanso. Kūnas ir dvasia neatsiejami. Ši idėja veikė prieš aštuonis tūkstančius metų, lygiai taip pat veikia ir dabar.

Mokslinė, cheminė medicina, kuri dar labai jauna, palyginti su tradicine, gydo materialų kūną, tam tikrą organą. Kinų medicina sako, kad susergama ne be priežasties.

Kokia yra ligų priežastis ir kas mus taip išbalansuoja?

Kai siela liūdi - kūnas serga. O siela liūdi ne be priežasties. Vadinasi, kažkas yra ne taip, esame išsiderinę, pikti, užteršti stresų. Nėra balanso.

Žmogus panašus į augalą: jis turi šaknis, kurios po žeme, ir turi žiedą, kuris skleidžiasi virš žemės, o juos jungia stiebas - meilės linija.

Kinų filosofijoje šaknys yra in - moteriškasis pradas, siejamas su pasyvumu, kryptimi žemyn. Jang yra vyriškasis pradas - aktyvus, krypstantis aukštyn. Tai priešingi pradai, tačiau vienas nuo kito neatsiejami, vienas be kito negalintys egzistuoti.

Bet kuri liga, skausmas - ar tai pasireiškia tiesiogine prasme kūne, ar perkeltine, simboline,prasme - šeimoje ar profesiniame gyvenime, yra informacijos šaltinis, signalas, ženklas, kad eini ne tuo keliu, ir sykiu šansas, galimybė ir paskatinimas keistis - siekti pusiausvyros, harmonijos. Jei susirgai - nenorėk greitai pasveikti, nurijęs gydytojo išrašytą tabletę, bet pradėk ieškoti atsakymų, keisk mąstyseną,gyvenimo būdą, darbo ir poilsio režimą. Jei nuslopinsi ligos simptomus, ji slėpsis kitur, skverbsis vis gylyn. Kuo labiau įsisenėjusi problema, tuo lėčiau turi iš jos išnirti. Panašaus principo laikosi ir narai, kai išnyra iš didelio gylio vandenyne, nes jeigu labai staiga - pavojinga gyvybei.

Kūnas išsiderina tada, kai nėra darnos mintyse, sieloje. Pirmiausiai nustok bėgti, nurimk, sustok. Tada priimk sprendimą ir tik tada vėl judėk į priekį.

Kai per daug dirbi, per mažai ilsiesi, tampi pervargęs, išsekęs. Kai per daug turi ir nebežinai, ko norėti, ir jau nieko nebenori, - tai irgi disbalansas. Kai šeimoje pažeidžiamas balansas - šeima serga, nebėra darnos, tik kaltinimai.

Savo atšiaurumą, niūrumą dažnai teisiname klimato ypatumais, blogu oru...

Žinoma, turi įtakos klimatas, tačiau jame yra ir pliusų: šaltais vakarais galime daugiau pailsėti, niekur nelėkti.

Bet darbai nelaukia...

Nesakau, kad turi tingėti - dirbk kiek gali.

Ieva, jūs turbūt niekada nedirbote samdomo darbo.

Nė dienos. Aš visada dirbau sau, visada savomis rankomis ir visada iš idėjos. Nuo pačios paauglystės - ir šaukštus drožiau, ir vazas lipdžiau, ir tulpes, gladioles, herberas auginau, ir pati visa tai pardavinėjau. Niekada nelaukiau, kol man kas nors pasiūlys darbą,pašalpą ir kompensaciją. Jeigu rankas kojas turi, nieko neprašyk - pats duok, tokia mano filosofija. Mano nuomone, dėl tų pašalpų tik bedarbių daugiau. O mūsų tėvams vietoje kompensacijų geriau pensijas padidintų, žmogus būtų laisvas pats nuspręsti, kur jam tuos pinigus panaudoti. O dabar gyvena pensininkas trijų kambarių bute, mes jam šilumą kompensuojame, o jis šildo tuščią erdvę tik todėl, kad jam kompensuoja. Gautų didelę pensiją, o ne šilumos kompensaciją, - parduotų tą butą, eitų į mažesnį.

Kompensacija - tai nepagarba. Mūsų tėvai sunkiai gyveno, sunkiai dirbo, o dabar ateina koks nors jaunuolis ir jam kompensaciją duoda - už šildymą, už vaistus. Tegul duoda ką užsidirbo - ir žmogus pats nuspręs, kaip jam tuos pinigus panaudoti. Tos pašalpos yra visuomenės liga, užkratas, jos slopina kūrybinę energiją. Ir vaistus pensininkai perka ne kad reikia, o kad jiems kompensuoja. Gautų normalią pensiją - į šiltus kraštus išvažiuotų bent kartą per metus, pasisemtų gerų emocijų, ir tų vaistų nereikėtų. Dabar manipuliuojama tais žmonėmis, ir tiek.

Aš manau, kad nereikia nieko duoti tam, kuris pats gali duoti, ir nereikia atimti, ką žmogus užsidirbo. Nelaimė, neįgalumas - taip, čia visuomenė turi susitelkti ir padėti, tam ir esame. Aš pati įdarbinu pirmiausiai nepilnamečius, neįgalius ir priešpensinio amžiaus žmones, padedu jiems. O visi kiti savo galva turi galvoti, o ne laukti darbo ir pašalpų.

Nelauk pagalbos - daryk pats. Ar tokią nuostatą jums įdiegė šeimoje?

Taip. Mano mama taip mąstė, ir senelė taip pat. Kai jaunystėj patyriau avariją ir susilaužiau dešinę ranką, mama man nepadėjo niekuo - viską turėjau daryti, kaip ir iki tol, pati. Viena ranka. Sakysite, kokia žiauri mama? Nuostabi mama. Ji man nė sekundės neleido galvoti, kad esu neįgali, kad kažko negaliu padaryti pati. Mes visi keturi vaikai taip auklėti. Užaugome su nuostata, kad žmogus turi dirbti. Jau 12-13 metų paauglys gali nuskinti obuolius, juos išspausti arba kaimynams žolę nupjauti.

Žinau, kad jūsų sesuo Kristina Toleikienė vadovauja laikraščiui "Šilokarčema", o kiti taip pat turi savus verslus?

Mes visi keturi, trys seserys ir brolis, turime savo verslus.

Tikriausiai buvo nuostabu augti tokioje gausioje šeimoje.

Kai aš pati laukiausi trečio savo vaiko, gatvėje prie manęs priėjo pažįstama moteris ir pasakė: "Vargšė... tavo mama vargo su keturiais - dabar tu vargsi..." Aš manau, kad vargšės yra tos moterys, kurios žudo įsčiose savo vaikus. Vargšės tos moterys, kurios nenori turėti vaikų. O didžiausios vargšės yra tos, kurios to nesupranta.

Kokio svarbiausio dalyko šeimoje turėtų išmokti jūsų pačios vaikai?

Meilės. Nes iš jos gimsta santarvė ir kūrybiškumas.

Kaip vaikus išmokyti meilės?

Juos pačius mylėti. Vaikus reikia glėby auginti - ir tada jie atsako tuo pačiu. Kai mūsų šešiolikmetis sūnus Osvaldas pareina iš mokyklos ir apglėbia mane, pabučiuoja į kaktą, o aštuonmetė Urtė arba šešiametė Beatričė savo meilumu apsupa pavargusį tėtį, tai yra didžiausias atlygis tėvams ir atgaiva. Vaikai geba tėvus suprasti ir atjausti kaip niekas kitas.

Su vyru Valdu auginate tris atžalas, bet nesate iš tų mamų, kurios stengiasi kartais "pabėgti" nuo vaikų?

Kartais pabėgti būtina - žmogui reikia pabūti vienam, kad atgautų jėgas ir vėl galėtų duoti. Tik būdamas vienas gali išgirsti savo širdį, o širdis kalba tiesą. Kartais reikia tylos, kad išgirstum savo intuiciją, instinktus. Nes jei vadovausies vien logika ir mokslu - atsiras disbalansas. Pažiūrėkit į sergantį gyvūną - jis gi nežino, ką jam parupšnoti kieme, kad pasveiktų, jis klauso savo intuicijos ir instinktyviai šlamščia kraujažolę.

Kaip išsaugoti balansą šeimoje?

Moteris turi leisti vyrui ja rūpintis. Vyrui gamtos duota rūpintis šeima. Moteris neturi vadovauti vyrui. Ji gali patarti, jeigu jis to paprašo. Vieną kartą protingai patars - kitą kartą vėl paprašys.

O jeigu neprašo?

Tada tegu 10 kartų suklysta. Verčiau paklausti, ką jis galvoja, ir ramiai tai aptarti.

Kaip su vaiku?

Jūs gi žinot - vyrai ir yra vaikai, - juokiasi.