Į Sibirą: pirmą ir tik vieną kartą

Tremtinių miestas

Igarka prie Jenisejaus upės buvo pastatyta Gulago lagerių kalinių ir tremtinių. Pirmieji ją statė išbuožinti rusų ūkininkai. Uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai, leido plėtoti medienos eksportą naudojant vergų darbo jėgą. 1948 m. čia prievarta atsidūrė daugybė lietuvių. Kartu su kitais tremtiniais jie dažniausiai dirbo miško pramonėje: lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, prieplaukoje. Ardė sielius, traukė ir krovė rąstus, pjovė lentas...

Igarkoje - amžinas įšalas. Žiema trunka beveik 9 mėnesius, šaltis paspaudžia net iki -60 laips. C, nuolat pučia stiprūs vėjai. Pirmaisiais metais lietuviai masiškai mirė nuo šalčio, ligų, bado, daugiausiai - vaikai ir seneliai.

1956-1961 m. dauguma išlikusių gyvų lietuvių grįžo namo.

Igarkoje liko trejos lietuvių kapinės. Vienose jų - apie 1000 kapaviečių (tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių, buvusių SSRS teritorijoje). 1989-1990 m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos.

Žvelgė su pagarba

Karoli, esate jaunas žmogus, kuriam laisvė - natūrali gyvenimo forma. Kodėl norėjote vykti į Sibirą, tvarkyti tremtinių kapus?

Kaip tik todėl, kad esu gimęs ir užaugęs laisvėje, nematęs okupacijų, nepatyręs trėmimų, šalies istoriją žinau tik iš pasakojimų ir vadovėlių.

Teoriškai. Bet jums to maža.

Taip. Visi, vykusieji į Sibirą, norėjome prisiliesti prie istorijos patys, gyvai. Pamatyti tenykštę aplinką, sutikti tremtinius, perskaityti pavardes kapinėse... Igarka - vienas didžiausių Sovietų režimo tremties ir įkalinimo centrų.

Išskyrus kelis brandaus amžiaus žmones, visa ekspedicija - jaunimas.

Jauniausia dalyvė - 18 metų amžiaus. Tačiau tai nebuvo svarbiausias atrankos kriterijus, amžiaus riba nenustatyta. Svarbiausias kriterijus buvo motyvacija.

Su kokiu jausmu grįžote?

Emocijų ir įspūdžių tiek daug... Bet šių kelionių tikslas nėra vien patirti įspūdžių ir emocijų. Projektas tęsiasi grįžus, perteikiant, dalijantis tuo, ką pamatai ir išgyveni, su kitais, pirmiausiai su jaunimu. Šis darbas vyks visus metus.

Ar tremtis yra palietusi jūsų artimuosius?

Mano prosenelis buvo ištremtas į Sibirą. Šitos žaizdos mastas toks didelis, kad sunku sutikti lietuvį, kuriam ji neskaudėtų. Sovietinis režimas vienaip ar kitaip palietė kiekvieną šeimą.

Kelionė buvo sunki fiziškai ir psichologiškai. Ar visi sėkmingai ištvėrė?

Geriau nei tikėtasi. Komanda buvo stipri. Be to, šiai kelionei psichologiškai ruošėmės iš anksto.

Kaip jus priėmė Igarkos gyventojai?

Iš tiesų lietuvių būrio pasirodymas nedideliam, kelių tūkstančių gyventojų, miesteliui buvo įvykis. Galima sakyti, šokas. Bet priešiškumo nejautėme, anaiptol; jie labai mums padėjo - ir geru žodžiu, ir praktiniais dalykais, pavyzdžiui, padėjo gauti geriamojo vandens. Kontaktai mezgėsi ne iš karto, vis dėlto jų būdas šiaurietiškas, ne iš karto prisileidžia, palaipsniui. Bet po kurio laiko jautėmės beveik kaip namie.

Atvyko tremtinių vaikaičiai į Igarką savo noru. Ar jiems tai suprantama?

Jautėme pagarbų požiūrį. Tai, kad žmonės atvažiavo 5000 kilometrų tam, kad sutvarkytų savo senelių kapus, jiems kėlė tik pagarbą.

Kaip susikalbėjote?

Didžioji mūsų ekspedicijos dalis nemokėjo rusiškai, tačiau buvo suprantančių šią kalbą ir ja kalbančiųjų.