Hju Džekmenas: "Nemoku sakyti "ne"

Rytoj Hju Džekmenui (Hugh Jackman) sukanka 45 metai.

Dosjė

Gimė 1968 m. spalio 12 d. Sidnėjuje, Australijoje, emigrantų iš Didžiosios Britanijos Greisės Maknil (Grace McNeil) ir Kristoferio Džono Džekmeno (Christopher John Jackman) šeimoje. Hju buvo jauniausias iš penkių šeimos vaikų.

Kai Hju buvo aštuoneri metai, tėvai išsiskyrė ir motina išvyko atgal į Britaniją su dviem dukromis. Tris sūnus ji paliko auginti vyrui.

Po ketverių metų tėvai bandė susieiti iš naujo, bet nesėkmingai.

Hju turi jaunesnę seserį iš antrosios motinos santuokos.

Jau 18 metų Džekmanas yra vedęs 13 metų vyresnę už save aktorę Deborą Li Furnes (Deborra-Lee Furness). Pora susipažino filmuodamasi australiškajame šou. Aktorius paprašė Deboros rankos 1996 m. - per vakarienę, kurią ji pasirinko atsisakydama eiti su Miku Džageriu (Mick Jagger) į vakarėlį. "Per vakarienę mano namuose Melburne suskambo jos mobilusis. Ji atsiliepė, paskui pasakė, kad Mikas yra limuzine šalia mano namo ir nori, kad ji išeitų", - prisimena aktorius. Tačiau ji liko vakarieniauti su juo.

2000 m. gegužę pora įsivaikino naujagimį berniuką afroamerikietį, po penkerių metų - mergaitę, pusiau vokietę, pusiau meksikietę.

2008 m. žurnalas "People" Džekmaną išrinko seksualiausiu planetos vyru.

Hju yra kairiarankis.

Groja pianinu, gitara ir smuiku.

Turi automobilių kaskadininko sertifikatą.

Vienas iš pomėgių - sklandymas.

Praktikuoja transcendentinę meditaciją.

2013 m. nominuotas "Oskarui" kaip geriausias aktorius už vaidmenį filme "Vargdieniai".

2013 m. apdovanotas "Auksiniu gaubliu" kaip geriausias komedijos ar miuziklo aktorius už vaidmenį režisieriaus Tomo Huperio (Tom Hooper) filme "Vargdieniai".

Ką tik pasirodęs naujausias filmas "Kaliniai", kuriame Džekmanas vaidina su Džeiku Džilenholu (Jake Gyllenhaal), liaupsinamas kritikų. Filmui ir aktoriams pranašaujami "Oskarai".

Citatos

Man labai įdomu, iš kur žmonės gali žinoti, kas vyksta mano šeimoje, jeigu mano namuose nėra filmavimo kamerų, kurios viską transliuotų viešai.

Reiktų klausti mano vaikų, koks aš tėvas. Spėju, atsakytų: "Nieko, tik truputį griežtas." Mano žmona jiems viską leidžia ir viską atleidžia, o aš griežtas - kaip ir mano tėvas.

Kuris iš tėvų nėra patyręs akimirkų, kai norisi paimti vaiką už pakarpos, papurtyti ir surikti: "Nutilk! Liaukis!" Bet mes gi suaugę žmonės - privalome tvardytis. Todėl aš tokiose situacijose tiesiog išeinu į kitą kambarį ir šaukiu "Aaa!!" Nuleidžiu garą, įkvepiu oro ir grįžtu aprimęs.

Mano vaikai turi daugiau galimybių nei jų bendraamžiai, pavyzdžiui, keliauti, apsistoti prabangiame viešbutyje, ir aplinkiniai su jais labai mieli - viską jiems leidžia. Todėl aš užkertu kelią bet kokiam lepinimui. Mano užduotis - išmokyti juos gerbti kitus žmones.

Kai filmavausi "Australijoje", Bazas Lurmanas (Baz Luhrmann, australų režisierius. - Red. past.) mano sūnui davė nedidelį vaidmenį. Jo filmavimas truko keturias dienas. Pirmąją jam viskas buvo įdomu, antrą pradėjo nuobodžiauti, o trečią priėjo prie manęs ir pasakė: Tavo darbas pats blogiausias pasaulyje. Kažkoks vyras (režisierius) rėkia ant tavęs ir nurodinėja, ką daryti. Ir tu jo klausai, ir dar daugybę kartų darai tą patį... Aš niekada nebūsiu aktoriumi!" Kaip aš tada apsidžiaugiau!

Būdamas septynerių metų iš parduotuvės pavogiau pakelį ledinukų. Šeimininkas man sudavė ir paskambino mamai. Jeigu galiausiai nebūčiau gavęs jos atleidimo, nebūčiau gyvenime padaręs tiek gero.

Kai gimiau, mama jautėsi taip blogai, kad išbuvo ligoninėje pusantrų metų. Manimi rūpinosi seneliai - atrodytų, tai visiškai natūralu. Bet dabar, kai pats turiu du vaikus, žinau, ką reiškia pasiimti kūdikį ir auginti pusantrų metų, ypač kai esi garbaus amžiaus, prižiūrėti jį, nemiegoti naktimis, o paskui priverstinai su juo išsiskirti. Dabar aš suprantu, kad tai buvo nepaprastas mielaširdystės ir gerumo aktas.

Tam, kad išvystum Dievo veidą, turi pamilti kitą žmogų. Aš nematau Dievo danguje, bet jaučiu jį savo širdyje.

ŽMONA. Prieš 18 metų susituokę Hju Džekmenas ir Debora Ly Furnes laikosi taisyklės nesiskirti ilgiau nei dviem savaitėms. Scanpix nuotr.

Tikiuosi, laikai, kai svarstėme, ar vyrui pridera ašaros, praėjo. Nereikia bijoti užplūdusių emocijų. Gyvenimas skausmingas, todėl gerai, kai kartu su ašaromis gali išeiti ir dalis skausmo.

Kartais mane pravirkdo muzika, kurios klausausi mašinoje. Mano tėvas visada verkia, kai šeima susirenka kartu. Kitiems žmonėms tai gali atrodyti keista, bet aš jį suprantu. Galbūt aš toks verksnys atsigimiau į jį - apsiašaroju netgi iš laimės.

Aš atsimenu tą rytą, kai mama išėjo. Atsimenu, buvo apsirišusi galvą rankšluosčiu ir atsisveikino. Grįžęs namo iš mokyklos namie nieko neberadau. Kitą dieną atėjo telegrama iš Anglijos - nuo mamos. Aš nemanau, kad ji bent sekundę galvojo, kad išvažiavo visam. Ji tikriausiai galvojo: "Man tiesiog reikia išeiti, bet aš grįšiu." Tėtis kiekvieną naktį meldėsi, kad ji grįžtų.

Mama išsivežė seseris, o mes, trys berniukai, likome su tėčiu.

Mano tėvas - kaip uola. Jis yra mano uola. Jo dėka supratau, kas yra atsidavimas, patikimumas nepaisant nieko.

Man niekada nekilo mintis, kad mama manęs nemyli. Ji išgyveno depresiją, kai kuriuos sprendimus už ją tarsi priėmė kitas žmogus. Kai nuo 14 metų ėmiau važinėti pas ją į Londoną, neturėjau jai daug klausimų - niekada ja neabejojau.

Geriausias patarimas, kurį man davė tėvas, - tai visada galvoti ne apie darbą, o apie šeimą. Manau, jis gailisi, kad per daug laiko skyrė savo karjerai, ir nenori, jog kartočiau tokios klaidos. Jis man nuolat primena, kad šeima yra svarbiausias dalykas žemėje.

Visi bijome, kai būna pirmas kartas. Pirmąkart įsimyli - bijai, kad paliks. Pirmą kartą palieka - atrodo, gyvenimas baigėsi. Kai eini į pirmą pokalbį dėl darbo - bijai, kad nepriims. Kai gauni pirmą darbą - bijai, kad nesusitvarkysi. Kai buvau pradedantysis aktorius, per regbio rungtynes man reikėjo sugiedoti nacionalinį himną priešais pilną stadioną, kuriame sėdėjo šimtas tūkstančių žmonių. Mane apėmė siaubas. Buvau įsitikinęs, kad jeigu blogai sugiedosiu, mano karjerai galas. Dabar suprantu, kaip tai kvaila. Bet kai mane ištinka baimės priepuolis, prisimenu tą akimirką, ir pasidaro lengviau.

Kai man pasiūlė nusifilmuoti miuzikle "Čikaga", buvau vos 30 metų. Turėjau vaidinti juristą, kuris sako: "Aš jau viską patyriau savo gyvenime, berniuk." Maniau, negalėsiu ištarti to taip, kad žiūrovai manimi patikėtų. Bet kai vaidinau "Vargdieniuose", sceną, kai Žanui Volžanui buvo 67 m., pagalvojau: "Kodėl tada atsisakiau? Juk man žadėjo padaryti gerą grimą!" "Čikaga" - nuostabus miuziklas, dabar suprantu, kad padariau kvailystę.

Aš stengiuosi nepasitikėti šlove ir neteikti jai per daug reikšmės. Šlovė - pats nepastoviausias dalykas gyvenime. Žinoma, ji atneša naujų galimybių, bet kartu ir daugiau atsakomybės. Vaikai kažkodėl trokšta šlovės; jie neįsivaizduoja, kas tai yra iš tiesų. Mano dukra sako: "Tėti, einam - ten paparacai." Aš džiaugsiuosi, kai populiarumas paliks mane ramybėje: kaip atėjo, taip ir nueis.

Aš nepraradau galvos, kai mane užgriuvo popliarumas: buvau jau trisdešimtmetis. Jauniems kitaip: kai staiga išgarsėja, nebežino, ką su tuo daryti. Man buvo lengviau, nes tai nenutiko per vieną akimirką: neatsibudau garsus.

"Žvaigždiškumas" turi savo pliusų ir minusų. Manau, aš su tuo susitvarkau.

Vaidmuo "Vargdieniuose" pareikalavo daugiausiai moralinių ir fizinių jėgų. Numečiau 9 kilogramus svorio - treniravausi sporto salėje po tris valandas per dieną, nors nesu tokio sporto mėgėjas, man labiau patinka tenisas, plaukimas... 36 valandas iki filmavimo neleido gerti jokių skysčių - kad skruostai ir akys būtų įkritę. Atpildas atėjo iš karto: galvos skausmai, silpnumas, viskas aplink mane erzino.

Man patinka džiuginti žmones. Žmona sako, kad dėl to su manimi nėra paprasta gyventi. Sako, kartais galėčiau pabūti ir šikniumi.

Nesiginčykite su savo žmona, net jeigu turite geresnį variantą nei siūlo ji. Tai laimingos santuokos priesakas. Patikėkite: geri santykiai yra svarbiau už sprendimų efektyvumą.

Mano trūkumai? Aš neryžtingas, nemoku pasakyti "ne". Išsiblaškęs. Mažai ką darau namuose, nebent valgį gaminu - vaikystėje išmokau.

Laikausi Vilo Smito (Will Smith - JAV aktorius. - Red. past.) principo, jis kartą pasakė: "Paprasčiau palaikyti gerą formą nei ją atgauti."

Man patinka regbis, futbolas, plaukimas, slidinėjimas... Stengiuosi užsiimti viskuo po truputį.

Boksas - tai sporto ir šokio mišinys.

Tiesiog suvaidinti švelnius jausmus partnerei sunku - reikia juos iš tikrųjų jausti. Man labai pasisekė, kad esu vedęs aktorę, nes ji tai supranta ir nepavyduliauja. Mes su žmona kalbamės apie viską, apie gražias moteris irgi.

Kartais manęs klausia: "Kaip jūs vertinate tai, kad tokiame ir tokiame sąraše atsidūrėte pirmoje vietoje?" O aš net nežinau, kad esu kažkokiame sąraše... Man nelabai svarbu visi tie titulai. Man ir taip gerai.

Galiu pasidalinti dviem gerais metodais. Pirmas. Surašykite stulpeliu penkis dalykus, kuriuos mėgstate daryti. Šalia surašykite dar penkis - tuos, kurie jums gerai sekasi. Ir tada pabandykite tarp jų atrasti ką nors bendra. Kartą per metus atlikite sąrašo reviziją, kad pasitikrintumėte, ar esate teisingame kelyje. Antrasis metodas. Atminkite, kad jūs negalite žinoti visko. Beveik niekas negali. Beveik niekada. Tiesa visada tik kažkur šalia.

Rytais aš išgeriu pusę litro vandens, paskui šiek tiek karšto vandens su citrina. Mano draugas urologas sako, kad jeigu taip darytų visi, jis liktų be darbo.

Aš buvau jauniausias iš penkių vaikų šeimoje. Mano broliai ir seserys - ypač ketvirtas brolis - nuolat įsiveldavo į kokias nors istorijas, amžinai pešdavosi, kariaudavo, ginčydavosi su tėvu... Žiūrėdamas į juos aš anksti išmokau vieną paprastą tiesą: gali daryti, ką nori, svarbiausia - kad apie tai niekas nesužinotų. Štai kodėl bulvarinei spaudai mano gyvenimas atrodo nuobodus.

Parengė Aras MASIULIS