Helga Goebbels: "Aš dėl visa ko su tavim atsisveikinsiu"

1945 metų balandžio 19 dieną liaudies švietimo ir propagandos vadas Jozefas Gebelsas paskutinįkart kreipėsi per radiją į vokiečių tautą fiurerio vardu ir ragino nepasiduoti. Balandžio 20-ąją Gebelsas paskutinį kartą pasveikino Hitlerį su gimtadieniu. Balandžio 22-ąją, apie penktą valandą popiet, kartu su žmona Magda ir šešiais vaikais jis nusileido į rūsį, vadinamą "fiurerio bunkeriu".

Apie paties Hitlerio ir kitų jo aplinkos žmonių buvimą šioje slėptuvėje informacijos daug, tačiau jos šaltiniai abejotini, mat tai daugiausiai per tardymus duoti parodymai. Dar yra memuarai, kuriais taip pat negalima visiškai pasikliauti. Dar buvo pasiklausymo aparatai, kuriuos bunkeryje sugebėjo įtaisyti Himlerio atstovas, o iš tikro - šnipas generolas Bergeris, tačiau duomenys fragmentiški, painūs. Dar yra testamentų tekstai. Ir yra laiškai. Pavyzdžiui, Magdos Gebels atsisveikinimo laiškas, parašytas 1945 m. balandžio 28 d., sūnui iš pirmosios santuokos - Haroldui, kuris kalėjo britų belaisvių stovykloje Šiaurės Afrikoje. Taip pat rastas paties Gebelso laiškas Haroldui, jo laiškas motinai - šio išliko tik skiautė. Išliko ir du Hitlerio sekretorių rašteliai. Jų merginos nesugebėjo perduoti į viršų savo artimiesiems.

Tačiau, be suaugusiųjų, bunkeryje nuo balandžio 22 iki gegužės 1 d., dešimt pačių tragiškiausių Vokietijos istorijoje dienų, buvo vaikų. Nuo ketverių iki 13 metų: Helga, Hilda, Helmutas, Holda, Heda, Haidė. Penkios mergaitės ir berniukas.

Gebelso vaikai istorijoje paprastai minimi tik dukart: nusileidžiantys į bunkerį su savo tėvais ir jau mirę.

Tie vaikai taip ir eina per filmus, publikacijas, visą istorinę medžiagą - visi šeši vienoje tragiškoje voroje, visi šeši kaip viena nekalta auka, kaip "Gebelso vaikai".

Gebelso vaikai istorijoje paprastai minimi tik dukart: nusileidžiantys į bunkerį su savo tėvais ir jau mirę. Magdos sūnus Haroldas (vyriausias) iš pirmosios santuokos vienintelis liko gyvas.

Tiesa, vyriausios Helgos jau nepavadinsi vaiku - ji buvo paauglė. Pats sunkiausias - taip apie ją kalbėjo patys tėvai - vaikas šeimoje. Tuo metu ji išgyveno fizinio ir dvasinio brendimo periodą, sudėtingą periodą žmogaus gyvenime.

Helgos laiškas

"... Dabar aš eisiu į viršų, pas mažiukus. Aš jiems nieko nesakysiu. Anksčiau MES buvome mes, o dabar, nuo šios minutės, yra JIE ir esu AŠ." (Ištrauka iš Helgos laiško.)

"Šis vaikas protestuoja prieš viską

, aš su ja nebesusitvarkau. Galbūt tai amžius

, gal tai praeis... Helga - pats sunkiausias mano vaikas. Ši mažoji maištininkė gali sugriauti viską, dėl jos nuolat kyla barniai. Aš buvau priverstas parodyti griežtumą. Galbūt per didelį?.. Tikiuosi, kai ji paaugs, padėkos man už tas priemones, kurių ėmiausi..."

 (Iš Gebelso dienoraščio. 1945 m., vasaris.)

Helga subrendo prieš pat mirtį. Būdama bunkeryje ji rašė savo draugui ir pirmajai meilei Henrikui Lėjui, Darbo fronto vado Roberto Lėjaus sūnui ir Rudolfo Heso sūnėnui.

Jie buvo beveik bendraamžiai, kartu augo, draugavo ir įsimylėjo vienas kitą. Tačiau Henriko motina, suvokusi, kas laukia jos vaikų, paliko vyrą ir taip juos išgelbėjo.

Magda Gebels liko.

"Mano brangus Henrikai!

Galbūt aš pasielgiau neteisingai, kad neišsiunčiau tau to laiško, kurį parašiau atsakydama į tavąjį. Man, matyt, reikėjo jį išsiųsti, būčiau galėjusi jį perduoti per daktarą Morelį (1), kuris šiandien išvyko iš Berlyno.

Bet aš perskaičiau savo laišką ir man pasidarė juokinga ir gėda dėl savęs. Tu rašai apie tokius sudėtingus dalykus, apie kuriuos reikia daug mąstyti, kad juos suprastum, o aš amžinai skubu ir tėčio įpročiu visus mokyti atsakau visai ne taip, kaip tu tikriausiai tikiesi. Bet dabar aš turėsiu laiko viską apmąstyti; dabar aš galėsiu daugiau galvoti ir mažiau kur nors skubėti. Mes šiandien persikėlėme į slėptuvę; ji įrengta beveik po pačia kanclerio reichkanceliarija. Čia labai šviesu, bet taip ankšta, jog nėra kur eiti; galima tik nusileisti dar žemiau, kur dabar tėčio kabinetas ir sėdi telefonistai. Nežinau, ar iš ten galima skambinti. Berlyną labai stipriai bombarduoja ir apšaudo iš kulkosvaidžių, ir mama pasakė, kad čia saugu, ir mes galėsime palaukti, kol kas nors išsispręs.

Aš girdėjau, kalbėjo, kad lėktuvai vis dar pakyla, ir tėtis man sakė, kad būčiau pasiruošusi padėti mamai greitai suruošti mažiukus, nes mes galbūt išskrisime į Pietus.

Aš galvosiu apie tavo laišką ir rašysiu kiekvieną dieną, kaip tu tai darei tos ligos metu...

Man norėtųsi išskristi! Čia visur tokios ryškios šviesos, kad net užmerkus akis vis tiek šviesu, tarsi šviestų galvoje ir spinduliai eitų tiesiai iš akių.

Tikriausiai nuo šios šviesos aš visą laiką įsivaizduoju tą laivą, kuriuo jūs plaukėte į Ameriką: tarsi aš būčiau su jumis: mes sėdime ant denio - tu, Anchen (2), aš ir žiūrime į okeaną. Jis aplink, jis visur, jis labai šviesus, minkštas ir raibuliuojantis. Ir mes supamės jame ir lyg niekur nejudame. O tu sakai, kad taip tik atrodo; iš tiesų mes labai greitai plaukiame į tikslą. O aš tavęs klausiu - į kokį tikslą? Tu tyli, Anchen irgi tyli: mes abi laukiame tavo atsakymo.

Ką tik buvo užėjęs tėtis, paklausė, kaip mes įsikūrėme, ir liepė eiti miegoti. Aš nėjau. Paskui mes su juo išėjome iš miegamojo ir jis man pasakė, kad padėčiau mamai ir mažiukams. Jis pasakė, kad dabar daug kas pasikeitė ir jis labai manimi pasikliauja. Aš paklausiau: "Tu man įsakinėsi?" Jis atsakė: "Daugiau niekada." Henrikai, aš nelaimėjau! Ne, tai ne pergalė. Tu buvai teisus: negalima, kvaila norėti įveikti tėvų valią. Galima tik likti savimi ir išlaukti. Koks teisus tu buvai! Aš anksčiau negalėdavau pakęsti jo žvilgsnio, tos jo išraiškos, kai jis kalba ir Naumanui, ir man! O dabar man jo pasidarė gaila. Geriau jau būtų baręs.

Eisiu miegoti. Tegu jis mano, kad jo klausau. Anchen man nepritartų. Bet tu viską supranti, viską, viską! Man taip liūdna. Geriau būtume likę viršuje...

Buvo atklydusi Blondi (3). Ji atsivedė šuniuką. Aš ją nutariau nuvesti į apačią... Tėtis neleido ten eiti be leidimo. O aš... nuėjau. Aš tik norėjau nuvesti Blondi freilinai Braun, bet prisiminiau, kad ji jos labai nemyli. Ir aš atsisėdau su Blondi viename kambarėlyje ir ėmiau laukti. Blondi ant visų urzgė ir elgėsi keistai. Jos atėjo Hitleris, ji tik su juo ėjo. Hitleris man pasakė, kad galiu vaikščioti čia visur, kur tik noriu. Aš nepaprašiau, jis pats man leido.

Galbūt aš tuo pasinaudosiu. Čia, apačioje, viskas atrodo keistai; kartais neatpažįstu tų žmonių, kurie man pažįstami: jų kitokie veidai ir kitokie balsai. Atsimeni, tu man sakei, kad po tos ligos negalėjai iš karto atpažinti žmonių? Aš tada negalėjau tavęs suprasti, o dabar suprantu. Aš irgi tarsi būčiau kažkuo sirgusi.

Mažoji Helga su Hitleriu.

Jeigu tik galėčiau paplaukioti su Liudviku!(4) Aš pamiršau tavęs paklausti, kiek gyvena delfinai. Prisipažinsiu: aš parašiau apsakymą apie Liudviką, kaip jis išgelbėjo vieną berniuką. Ten ne viskas taip, kaip buvo; yra ir mano fantazijų. Norėčiau, kad paskaitytum. Aš ten apgalvojau kiekvieną žodį. Aš ir rytoj rašysiu tik tai, kas svarbu, nes tau turbūt bus nuobodu skaityti, kaip aš čia nieko neveikiu, ir mintys visos išsilakstė. Man kažkodėl tik norisi sėdėti ir rašyti tau, tiesiog šiaip sau, apie viską.

Aš parašiau apsakymą, nes labai myliu Liudviką. Aš jį myliu labiausiai iš visų pasaulyje, nors jis tik delfinas. Juk jis tave išgydė.

Vėl buvo užėjęs tėtis. Jis sakė, kad viskas mums bus gerai.

Šiandien Vilhelmštrase važiavo rusų tankai. Visi apie tai kalba. Dar sako, kad prezidentas Geringas išdavė fiurerį ir jį dėl to atleido.

Mama blogai jaučiasi; jai trinka širdis, ir man tenka būti su mažiukais. Mano sesutės ir brolis elgiasi gerai ir manęs klauso. Tėtis liepė su jais išmokti dvi Šuberto dainas. Dainavau jiems, jie kartojo iš paskos. Dar aš jiems skaičiau iš "Fausto", jie dėmesingai klausėsi, tokiais rimtais veidais. Haidė nieko nesupranta, galvoja, kad tai angliška pasaka. O Helmutas paklausė, ar pas mus irgi atskris Mefistofelis. Žinai, ką mes po to darėme? Na, tai aš, žinoma, pasiūliau, jie palaikė. Iš pradžių maniau, kad tai bus paprasčiausias žaidimas, pramoga mažiukams. Mes ėmėme sakyti, kas ir ko paprašytų Mefistofelį. Aš irgi pati sakiau, o paskui atsitokėjau. Aš jiems paaiškinau, kas yra Mefistofelis ir kad nereikia jo nieko prašyti, jeigu jis čia ir pasirodytų. Ir mes pasimeldėme, kaip mus mokė močiutė. Kai mes meldėmės, pas mus užėjo tėtis. Jis nieko nepasakė, tik stovėjo tylėdamas ir klausėsi. Aš daugiau negalėjau melstis. Ne, jis nieko nepasakė, net nešyptelėjo, tik žiūrėjo, lyg ir pats norėtų su mumis pasimelsti. Aš anksčiau nesuprasdavau, kodėl žmonės meldžiasi, jeigu netiki Dievo. Aš netikiu, tikrai tai žinau, bet meldžiausi kaip močiutė (5) - o ji tiki stipriai.

Atsimeni, Henrikai, tu manęs laiške klausei, ar aš tikiu Dievą. Aš tau lengvai atsakiau, kad ne. Ir dabar galiu pakartoti: netikiu. Aš netikiu Dievo, bet išeina, kad įtariu, jog yra velnias? Tai yra gundymas. Aš meldžiausi, nes man norėjosi... nusiprausti... nusiplauti... bent rankas. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Tu man sakei, kad reikia mokytis logikos. Aš mokysiuos, aš nusprendžiau, kad kai grįšim namo, paprašysiu mamos duoti man knygas, apie kurias tu rašei.

Balandžio 23.

Mūsų nebeišleidžia

į sodą. Sako, kad gali sužeisti skeveldros.

Matau vis mažiau žmonių. Jie atsisveikina su mama ir tėčiu ir daugiau negrįžta.

Šiandien mama mus nuvedė pas Hitlerį ir mes dainavome Šubertą. Hitleris žadėjo, kad greitai mes galėsime grįžti namo, nes iš pietvakarių prasidėjo didžiulės armijos ir tankų prasiveržimas (6).

Tėtis sakė, kad prezidentas Geringas - ne išdavikas. Jis tik galvoja, kad visi, kurie slėptuvėje, negali iš čia su niekuo susisiekti. Tėtis sako, kad daug bailių.

1938 metų nuotrauka. Helga - šalia mamos, laiko ant rankų sesutę.

Bet ne visi bailiai. Aš šiandien tris kartus leidausi žemyn ir mačiau ministrą fon Ribentropą. Aš girdėjau, ką jis sakė Hitleriui ir tėčiui: jis nenorėjo išeiti, prašė jį palikti. Tėtis jį įtikinėjo, o Hitleris pasakė, kad iš diplomatų dabar nėra naudos, kad jeigu ministras nori, tegu ima automatą - tai geriausia diplomatija. Kai fon Ribentropas išėjo, jam tekėjo ašaros. Aš stovėjau prie durų ir negalėjau pajudėti.

O kokia čia iš mūsų nauda? Aš vis tiek likčiau su mama ir tėčiu, bet mažiukus būtų gerai iš čia išvežti. Jie ramūs, beveik nežaidžia. Man sunku į juos žiūrėti.

Kaip norėčiau su tavim pasikalbėti nors minutėlę! Mes ką nors sugalvotume. Tu sugalvotum! Tu sugalvotum, kaip įtikinti mamą ir tėtį išsiųsti mažiukus pas močiutę. Kaip man juos įkalbėti?! Aš nežinau... (Keletą kartų užbraukta.)

 Balandžio 25.

Aš pykstu ant mamos. Ji man pasakė, kad paprašė daktaro Švegermano (7) duoti man tabletę, nuo kurios aš miegojau visą dieną. Mama sako, kad pasidariau nervinga. Tai netiesa! Man tik niekas nieko nepaaiškina. Šiandien Hitleris labai rėkė ant kažko, o kai aš paklausiau, ant ko, tėtis aprėkė mane. Mama verkia, bet nieko nesako. Kažkas atsitiko. Helmutas ėjo į apačią ir ten girdėjo, ką sakė freilina Kristiana, sekretorė, kad Geringas - išdavikas. Betgi tai netiesa! Keista, kad jis negali nieko atsiųsti, nes aš mačiau generolą Greimą ir jo žmoną Haną: jie atskrido lėktuvu iš Pietų (8). Vadinasi, galima ir išskristi iš čia? Jeigu lėktuvas mažas, galima susodinti tik mažiukus, netgi be Helmuto. Jis sakė, kad liks su tėčiu, mama ir manim, o Hilda kurį laiką pasaugos mažiukus. Tai būtų teisinga, nors geriau, kad ir Helmutas išskristų. Jis verkia kiekvieną naktį. Jis toks šaunuolis: dieną visus juokina ir žaidžia su Haide už mane.

Henrikai, aš tik dabar pajutau, kaip juos myliu - Helmutą ir sesutes!

Aš vėl prisiminiau, kaip tu man rašei, kad šaunu, jog jų tiek daug, kad aš laiminga, o jūs su Anchen - tik dviese. Aš juos labai myliu... Dabar atskrido dar vienas lėktuvas.

Henrikai, aš mačiau tavo tėtį!!! Jis čia, jis su mumis!!! Jis dabar miega. Jis labai pavargęs. Jis atskrido tokiu juokingu lėktuvu ir sakė, kad "atsisėdo ant galvų rusams".Iš pradžių jo niekas nepažino, nes jis buvo su barzda, ūsais ir su peruku. Jį pažino tik Blondi; ji užkėlė jam letenas ant krūtinės ir vizgino uodegą. Man pasakojo mama. Aš nubėgau pas jį, ir jis norėjo mane paimti ant rankų - kaip anksčiau. Visi juokėsi! Jis pasakė, kad čia ištįsau kaip daigas be šviesos.

Mama pasakė, kad užbaigčiau laišką, nes jį galima perduoti.

Aš nežinau, kaip užbaigti. Aš tau dar nieko nepasakiau.

Henrikai, aš... (šie žodžiai užbraukti).

Šiandien kokią valandą nešaudė. Mes buvome išėję į sodą. Mama kalbėjosi su tavo tėčiu, paskui jai buvo negerai su širdimi, ir ji atsisėdo pailsėti. Tavo tėtis rado kroką ir padavė man. Aš jo paklausiau, kas mums bus. Jis pasakė, kad nori mus iš čia pasiimti. Bet jam reikia kito lėktuvo.Jis gaus kitą lėktuvą ir atskris mūsų pasiimti. "Jeigu neatskrisiu, vadinasi, mane numušė. Tada išeisite po žeme."Jus išves sachibas (9)." Aš mačiau, kaip mama linktelėjo jam. Jos veidas buvo baltas. Jis man pasakė, kad nebijočiau.

Aš paklausiau, kas bus paskui: mano tėčiui, tavo dėdei Rudolfui, visiems vokiečiams, kas jiems bus, jeigu paims nelaisvėn? Jis atsakė, kad žaidėjai, kurie nesusitvarkė, išeina iš komandos, bet komanda tęsia žaidimą. Aš paklausiau, kaip jį galima tęsti, jeigu viskas subombarduota ir susprogdinta. Mama mane apšaukė, pavadino nepakenčiama, o tavo tėtis paėmė mus abi už rankų ir pasakė nesipykti, nes Vokietijoje ateina moterų laikas, o moterų nugalėti neįmanoma.

Šiandien 28. Mus išveš po dviejų dienų. Arba mes išeisime. Aš tai pasakiau mažiukams. Jie iš karto ėmė rinktis žaisliukus. Jiems bloga čia. Jie ilgai neištvers.

Mano mama parašė laišką mūsų vyresniajam broliui Haroldui. Ji manęs paprašė parodyti jai mano laišką tau. Pasakiau, kad jau atidaviau. Man gėda, kad pamelavau mamai.

Aš nuėjau pas tavo tėvą į apačią ir paklausiau: ar reikia parašyti laiške tai, ką žmonės sako, kai žino, kad daugiau nesusitiks? Jis pasakė: "Dėl visa ko parašyk. Tu jau suaugusi, supranti, kad nei fiureris, nei tavo tėvas, nei aš - niekas jau nebegalime atsakyti už savo žodžius kaip anksčiau. Tai jau nebe mūsų valioje." Jis mane pabučiavo.

Aš viską supratau. Tavo tėtis sąžiningas. Aš dėl visa ko su tavim atsisveikinsiu. Dabar turiu atiduoti laišką. Paskui eisiu į viršų, pas mažiukus. Aš jiems nieko nepasakysiu. Anksčiau mes buvome MES, o dabar, nuo šios akimirkos, yra JIE ir esu Aš.

Henrikai, atsimeni, kaip mes su tavim buvom sode, Reicholsgriūne, ir slėpėmės... Atsimeni, aš tada padariau tai, kas tau nepatiko? Tu tada sakei, kad bučiuojasi tik mergaitės. O darbar? Aš įsivaizduosiu, kad vėl tai padariau.

Man taip gerai, kad tai turiu, nuo pat vaikystės, kai mes susitikome. Dabar tai užaugo, kaip tavo mamos - tavo tėčiui. Aš jiems visada pavydėjau!

Nepagalvok, kad aš išdavikė. Aš myliu mamą ir tėtį, aš jų nesmerkiu, taip ir turi būti, mes būsime visi kartu.

Aš silpna... Bet aš turiu Gėtę

Henrikai... Henrikai...

Kai atiduosiu laišką, pabučiuosiu tavo tėtį.

Helga."

"Nebijokit, dabar daktaras jus paskiepys, kaip daro visiems vaikams ir kareiviams", - gegužės 1-osios vakarą pasakė Magda vaikams. Kai vaikai nuo morfijaus apsnūdo, ji kiekvienam į burną įdėjo kalio cianido. Vaikams mirus, Gebelsas nušovė žmoną ir nusišovė pats.

Paaiškinimai:

Daktaras Morelis - Theodor Morell, asmeninis Hitlerio psichologas.

Ana ir Henrikas ir - dvynukai, Margaritos Hes ir Roberto Lėjaus vaikai.

Blondi - Hitlerio vilkšunis.

Liudvikas - delfinas. Vienas iš pirmųjų eksperimentinių gyvūnų, su kurio pagalba buvo bandoma gydyti nervinius vaikų sutrikimus.

Helga turi galvoje frau Katariną Gebels, Jozefo motiną.

"Didžiulės armijos ir tankų prasiveržimas" - Helga, matyt, turi galvoje jos išgirstą pokalbį apie generolo Venko 12 armijos kontrpuolimą, kuriuo iki pat galo tikėjo Hitleris.

Daktaras Švegermanas - Gebelsų šeimos gydytojas.

Generolas Greimas ir Hana Reič (žinoma lakūnė) sugebėjo patupdyti lėktuvą ant automagistralės netoli nuo reichskanceliarijos balandžio 25 d.

"Sachibas" - viena iš paslaptingų Hitlerio aplinkos figūrų. Tibeto lama. Buvo Heso sesers ir jos vaikų asmens sargybinis.

Parengė Vilma Skiotienė