Helena Bonham Carter: "Laimė mane padarė patiklesnę"

Aktorė gyvena netoli Belsaizo parko, Hempstede - sename Londono gyvenamajame rajone, kur neaukšti namukai ir niūroki parkai, kvepia levandomis ir aiškiai girdėti, kaip ilgaamžiai senukai lazdomis stuksena į šaligatvį. Bet čia senatvė nereiškia nuovargio, čia kitaip: sena - tai seniai įsišakniję, nusistovėję. "Čia netgi naktimis plačiai atverti vartai į kapines, kuriose laidoti pradėta dar 16 amžiuje. Suprask - "Welcome! Anytime!" - Helena šiuos žodžius ("Sveiki atvykę!", "Bet kuriuo metu!") ištaria taip britiškai lengvai iškvėpdama, taip nerūpestingai ir kartu sarkastiškai, jog nevalingai patvirtina nuomonę, su kuria pati nelabai sutinka: kad ji anglė iki kaulų smegenų. Kad korsetas ir karaliaus Edvardo laikų neliečiamos moters įvaizdis jai tiko kaip niekam kitam ir kad būtent todėl ją išrinko pagrindine "angliškąja šiuolaikinio kino rože" po sukurtų vaidmenų Jameso Ivory filme "Kambarys su vaizdu" ("A Room with a View") ir Iaino Softley kino juostoje "Balandžio sparnai" ("The Wings of the Dove"). Ir kad buvo visiškai dėsninga būtent jai vaidinti karalienę motiną Tomo Hooperio "Karaliaus kalboje" ("The King's Speech").

Nepaisant tokio kraujo kokteilio (be britų, tarp aktorės protėvių yra čekų, žydų, ispanų, rusų...), Helena Bonham Carter - visiška anglė. Jos proprosenelis buvo lordas Asquithas, Oksfordo grafas ir ministras pirmininkas valdant karaliui Edvardui VII.

Angliškoji ironija bei kalbos paprastumas. Britiška pasaulėjauta su juodoko humoro prieskoniu. Ji angliškai laiminga ir nepriklausoma. Nelaukdama klausimų, pati eina prie reikalo: "Jūs man atleiskite, kad priverčiau jus atvykti čionai iš centro. Tiesiog čia, mano rajone, kuriame gyvenu visą gyvenimą, iš manęs daugiau naudos. Aš čia kažkaip paprasčiau kalbu. Nes žinau: jeigu kas, mano namai - už kampo."

O kas, jūsų manymu, gali nutikti?

Vaikai! Vaikai nutinka! Kiekvieną mielą dieną. Ypač kai vienam aštuoneri, o kitai - ketveri... Ne, tai išsisukinėjimas. Iš tiesų gali nutikti tai, kad aš labai nepatiksiu sau, pajausiu, kad malu kažką ne į temą, ir parodysiu kulnus.

Ar dažnai taip būna?

Na, aš savimi nesu susižavėjusi. Dažnai. Aš dažnai savimi nesižaviu. Kai susiėjome su Timu (režisierius Timas Burtonas, aktorės vyras. - Red. past.), žinoma, neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi tapo Johnny Deppas, artimiausias Timo draugas. Ir štai sužinojau, kad jis nemėgsta žiūrėti į save ekrane. Kaip ir aš. Tai buvo tam tikras palengvėjimas - žinoti, kad pats Johnny Deppas...

Jums daug kas savyje nepatinka?

O jūs manote, kad būtina patikti sau?

Jeigu žmogus savęs nemyli, jam sunku mylėti ir ką nors kitą.

Aš tuo netikiu. Santykiai su savimi ir santykiai su kitais - skirtingi dalykai. Meilė būna visokia. Taip, gali būti ir griaunanti. Ir žeminanti. Bet tai vis tiek meilė. O kaip aš vertinu save?.. Kovoju su savigrauža. Ir, beje, gerbiu psichoterapiją, nes esu tikra: ji išlaisvina. Kai randi jėgų pasižiūrėti savo problemoms į akis, pajauti, kad viskas ne taip jau beviltiška. Turiu daug pozityvios patirties šioje srityje.

Galite apie tai papasakoti?

Mano mama (Helena Propper de Kallehon, kurios šeima priklauso kontitentinės Europos elitui. - Red. past.) - psichoterapeutė. Kai man buvo penkeri, ją ištiko stiprus nervų priepuolis. Ji negalėjo susitaikyti su savo tėvo netektimi. Tai buvo visa apimantis sielvartas. Skausmas, sustabdęs jos gyvenimą. Ir mūsų taip pat. Iki šiol atsimenu, kaip mama nejudėdama išgulėjo lovoje keletą mėnesių... Atvertomis akimis. Žiūrėdama į lubas... Ji sirgo trejus metus. Tada jos psichoterapeutas rekomendavo jai dirbti su savimi kaip su pacientu. Tai ją ir išgelbėjo. O paskui ji nukreipdavo mane. Kai nestojau į universitetą, nes norėjau tapti aktore, jaučiausi netvirtai. Sutrikusi. Nežinojau, ar teisingai elgiuosi ir kaip turiu elgtis apskritai. Man buvo dvidešimt, kai vaidinau nuostabių režisierių filmuose, kartu su aktoriais, kuriuos garbinau: Judi Dench, Maggie Smith... Tapau gana žymi, mane nominavo apdovanojimams, aš jų netgi gavau... ir jaučiausi visiška idiotė - aš nieko nemoku, aš žlugdau vaidmenis. Jaučiausi taip, tarsi apsimesčiau kažkuo kitu - tas kitas yra vertas apdovanojimų prizų, pripažinimo.

Tada mano gyvenime ir atsirado psichoterapija.Pajutau: kad suprastum, jog gyveni, reikia gyventi. Ne galvoti apie tai, o gyventi su tuo. Aš dabar esu ištikima kognityvinės elgesio terapijos šalininkė - ji nereikalauja mėnesių ant kušetės, aš tiesiog užsirašau stulpeliu visas savo blogas mintis, visas graužiančias, negatyvias. O į kitą stulpelį - kontraargumentus. Ir taip imu, velniai griebtų, kontroliuoti tai, ką galvoju. Man buvo atradimas suvokti: ne viskas, ką aš galvoju, yra tiesa tik todėl, kad aš taip galvoju. Juk daug kas gyvena su tuo tamsiu pasauliu galvoje! Bet kai tu matai visą tą negatyvą užrašytą stulpeliu ant popieriaus, suvoki, koks griežtas esi sau. Toks žiaurus, koks niekada nebūtum kam nors kitam...

Žodžiu, kitą kartą, neperėjusi bandymų, aš jau negalvojau, kad negavau vaidmens, nes esu siaubinga aktorė. Jau žinojau, kaip save sustabdyti. Bet tai nereiškia, jog patinku sau, aš tik pradedu suprasti, kaip gyventi su savimi. Tai, kad nesu patenkinta savimi, - ne kliūtis kelyje į laimę.

Jūs išsirinkote profesiją, kurioje toks svarbus pasitikėjimas savimi.

Aš išsirinkau profesiją, kuri pati savaime yra terapija. Gimus dukrelei, važinėjau į "Hario Poterio" filmavimus su didžiausiu įkvėpimu - nes galėjau ten rėkti! Rėkti, nes to reikalavo vaidmuo. Ir atsikratyti įtampos. Tada supratau, kodėl vaikai klykia - ne verkia, o būtent klykia. Tai išsilaisvinimas nuo įtampos. Emocijų išlaisvinimas. O suaugusieji laiko jas uždarytas, todėl jos daužosi viduje ir nuodija viską aplinkui... Esu tikra, kad žmonės serga, nes neišreiškia savo jausmų.

Ar prisimenate momentą, kai nutarėte tapti aktore?

Man buvo trylika, kai tėtis susirgo - insultas. Iki gyvenimo galo jis buvo paralyžiuotas ir prikaustytas prie invalido vežimėlio. Suprantate, esu jauniausia iš trijų vaikų mūsų šeimoje. Juokinga, bet galbūt pasąmonėje pasireiškė senasis majorato įstatymas, pagal kurį tik vyriausias vaikas paveldi titulą ir turtą. Žodžiu, aštriai pajutau, kad turiu tapti kuo nors jau dabar, turiu išmokti gyventi pati, turiu priimti svarbų sprendimą. Ieškojau ir radau agentą. Bet aktorystė grynu pavidalu atsirado iš kitur: tėvo liga, visų gyvenimo realijų pasikeitimas taip mane gąsdino, kad norėjau... sprukti į išgalvotą pasaulį. Aš negalėjau pataisyti to, kuris tada mane supo, bet galėjau susikurti savo, sau pavaldų.

Aš ir dabar manau, kad reikia dažniau išeiti iš realybės. Iš savęs realios. Mūsų svajonės ir fantazijos ugdo mus... Aš tikrai taip manau. Pavyzdžiui, kai laukiausi Nell, mes nupirkome Billy'ui lėlę (Nell ir Billy Raymond - aktorės ir Timo Burtono vaikai. - Red. past.). Berniukui lėlę - atrodo keista. Bet man norėjosi, kad jis, žaisdamas su ja, fantazuodamas, priprastų prie mergaitės šalia, ruoštųsi susitikimui su sese.

Ir tai pavyko?

Viskas suveikė!

Jūs atsimenate, koks vaikas buvote pati?

Žinoma! Man atrodo, kad gimiau tokia, kaip sako, "senė", o paskui mano raida sustojo. Buvau mąstantis vaikas iki 13 metų, o paskui atsisakiau suaugti, šokti į suaugusiųjų gyvenimą. Iki 30 metų gyvenau su tėvais. Mane laikė tas vaikiškas jausmas - dėl tėčio, aišku. Jeigu aš namie, su tėvais, tai galiu ką nors pakeisti, pataisyti. Turėjau rimtų romanų, su Kenethu (aktorius ir režisierius Kenneth Branagh. - Red. past.) mes buvome penkerius metus, bet kartu negyvenome. Buvau "ištekėjusi" už tėvų šeimos. Dabar suformuluočiau būtent taip.

Ir kaip "išsiskyrėte"?

Vieną dieną persikrausčiau į namą už kelių mylių nuo jų. Tikriausiai pribrendau. Suaugti, aš dabar žinau, - tai susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Tikriausiai lioviausi maniusi, jog galiu pagerinti savo tėvų gyvenimą. O gal nutariau, kad jau pagerinau?.. Bet, šiaip ar taip, dabar aš neįsivaizduoju savęs be privačios erdvės. Tikiuosi, tai irgi brandos požymis.

Su vyru jūs taip pat gyvenate skirtinguose namuose, nors kartu jau 10 metų...

Taip, skirtinguose. Mes gyvename trijuose namuose: vienas mano, kitas Timo, o trečiame žaidžia vaikai. Mūsų namai maži, "taunhausai" (angl. townhouse), pastatyti kadaise kaip dailininkų dirbtuvės. Kiekvienam iš mūsų reikia savo erdvės. Iš esmės tai vis tiek vieni namai. Kad patektum į kaimyninį, pakanka atidaryti duris koridoriuje, ir tu jau pas Timą. Mano nuomone, ideali santuoka atrodo būtent taip. Kai gali atidaryti duris į gyvenimą to, kurį myli, ir taip paprastai jame atsidurti. Bet vis tiek tu turi savo gyvenimą, o jis - savo.

Jūs susiėjote jau būdami brandūs žmonės. Ar dėl ko nors teko pasikeisti?

Jis mane pakeitė - tai tikrai. Padarė mane racionalesnę. Jis mano, kad aš impulsyvi, vis kažkur lekiu. Timas - minimum saviraiškos. Jis stengiasi supaprastinti, o aš, kaip jis mano, - komplikuoju. Aš dabar irgi stengiuosi žiūrėti į viską paprasčiau, tiesiau. Žmonės, kurie seniai pažįsta Timą, tvirtina, kad ir aš pakeičiau jį, o tai man didelis komplimentas. Jis pradėjo daugiau kalbėti - o anksčiau mažai reiškėsi žodžiais, nepabaigdavo sakinio. Aš jį pravardžiuodavau "pamestų žodžių kapinėmis". dabar jis visiškai kalbus. Bet aš netikiu, kad galėjau jį pakeisti. Aš pasitikiu tik savo sąmone, jis labiau pasitiki pasąmone. Aš racionalizuoju, jis mato žavų chaosą... Ir vis dėlto jis supranta mane labiau už visus. Kai mudu tik susipažinome - prieš "Beždžionių planetos" ("Planet of the Apes") filmavimą - jis pasakė: "Jūs buvote pirmoji, apie ką aš pagalvojau, ir galimų beždžionių vaidmenų atlikėjų." Jis turėjo šį įtarimą - kad man norisi pasislėpti. Tai tiesa, taip ir yra. Man visada palengvėjimas - nebūti savimi, būti kita, vaidmeniu. Bet tai ir pats didžiausias nusivylimas - tu žiūri į ekraną ir matai: ne, tai vis dėlto aš. Timas pajautė visa tai, ir todėl jo filmuose aš... tokia ne aš! Jis intuityviai sudaro man kuo didžiausio vidinio komforto sąlygas, netgi kai šnypščia ant manęs aikštelėje. Jis žino apie mane tai, ko aš pati galbūt iki galo nežinau. Ir vis tiek tarp mūsų esama distancijos, kuri neįveikiama.

Aš žinau, jo gyvenime yra sričių, kur manęs nėra ir nebus. Timo ir Johnny (Depo. - Red. past.) santykiai - iš šios kategorijos. Jie kaip broliai, jų panaši vaikystė, jie panašiai juokauja, jų vienodas požiūris į pasaulį - kaip į iš esmės nuostabią, bet suterštą vietą. Tarp jų dabar atsirado ir trečias klubo narys - mūsų sūnus Billy, kuris demonstruoja to paties kiek nešvankaus humoro pradmenis. Tai, matyt, paveldima. Johnny ir Billy arčiau Timo nei aš. Tai faktas.

Tai veikiau pozityvus ar liūdnas faktas?

Tai gyvenimas. Aš jaučiuosi labai sėkminga, todėl nekimbu. Žinote, sulaukusi 35-erių, supratau, kad viskas, aš viena, niekas nepranašauja nuostabaus princo ir mano gyvenime daugiau nieko nebus... Buvau visiškai nepasirengusi sutikti Timo - ir vis dėlto sutikau. Ir tai mane iki šiol stebina. Kaip ir Billy, ir Nell. Aš laukiu iš gyvenimo dar kokių nors stebuklingų įvykių, o tai šiaip jau man nebūdinga. Laimė padarė mane patiklesnę. Ir daug kvailesnę. Bet už šį kvailumą aš savęs nebaru.

RAUDONOJI KARALIENĖ (filme "Alisa stebuklų šalyje"). "Ko jau ko, bet kad Timas iš manęs padarys gražuolę, tikėtis neverta", - sako aktorė. Rėksnė nykštukė su didele galva, pagal jos traktuotę, - ne bjaurus padaras, o vaikas, atsisakęs suaugti ir įstrigęs vaikystės traumose bei nuoskaudose. Pačiai Helenai tai pavyko įveikti.

MIRUSI NUOTAKA (animacinis T. Burtono filmas). Įgarsindama šį personažą, Helena, būdama už kadro, suvaidino tiek daug meilės, žavesio ir nusivylimo, kad tapo atpažįstama kaip niekad.

BEŽDŽIONIŲ PLANETA - filmas, apie kurį Helena savo sūnui dabar sako: "Tavo mama sutiko tėtį, kai buvo beždžionė." HARIS POTERIS. Helena - Bellatrix Lestrange, Mirties valgytoja. SĄJUNGA. Su vyru režisieriumi Timu Burtonu.

Šaltinis: Psychologies.com