Heinrich Pestalozzi: "Auklėjimas - širdies darbas"

Auklėjimas ankstyvojoje vaikystėje, pasak Pestalozzi, yra "širdies ir moters darbas". Jis tvirtino, kad vaikų elgesį formuoja ne dorovės ir etikos mokymas, o poelgiai, kuriuos diktuoja tikėjimas ir moralė, įdiegti tėvų šeimoje ir toliau įtvirtinami mokykloje.

"Motinos meilė - visos žmonijos meilė, aukščiausia humaniškumo išraiška. Tėviškumas ugdo valdovus, broliškumas - piliečius, o abu gimdo tvarką namuose ir valstybėje." J. H. Pestalozzi

Daug reikšmės humanistas teikė mokytojo vaidmeniui. Anot jo, tai ne tik išsilavinęs žmogus, pasirengęs perduoti savo žinias vaikui; jo funkcijos - kur kas sudėtingesnės ir atsakingesnės. Pirmiausiai jis turi nuoširdžiai mylėti vaikus, paisyti jų psichologinių ypatumų ir manyti, kad viskas, kas būtina jiems tobulėti, įeina į jo pareigas.

Pestalozzi gyvenimas

Pestalozzi, akių ligų gydytojo sūnus, anksti neteko tėvo ir buvo auklėjamas mamos. Iš pradžių ketino tapti dvasininku, vėliau mąstė apie juristo duoną, bet galiausiai tapo žemdirbiu.

Po Ciuricho universiteto baigimo, būdamas 23-ejų, Pestalozzi vedė Anną Schulthess, nusipirko žemės Noihofe ir užsiėmė daržininkyste. Savo namuose jis įkūrė mokyklą, kurioje subūrė apie 50 vaikų, ir jų ugdymui atidavė visas jėgas bei išteklius. Deja, dėl lėšų stygiaus mokyklą teko uždaryti.

Pirmoji publikuota Pestalozzi knyga buvo aforizmų rinkinys, kuriame jis išdėstė savo ugdymo koncepcijos užuomazgas. Vėlesnė, "Lynhardas ir Gertrūda", kurioje jis aprašo atsidavusią, švelnią motiną ir žmoną, nuosekliai auklėjančią vaikus, buvo išgraibstyta Vokietijoje ir išgarsino pedagogo vardą.

Nidvaleno kantone per Prancūzijos invaziją į Šveicariją 1798 m. be maisto ir pastogės liko daug našlaičių. Šveicarijos vyriausybė suteikė pedagogui patalpas vienuolijoje Stance: čia jis globojo apie šimtą vaikų, būdamas ir šios mokymo įstaigos vadovas, ir mokytojas, ir iždininkas, ir kiemsargis, ir auklė vienu metu.

Kai 1799 pastatą rekvizavo prancūzai ir įkurdino jame ligoninę, globotiniai išsibarstė kas kur.

1799 Pestalozzi įkūrė mokyklą Burgdorfe ir čia dirbo iki 1804. 1802 m. kaip deputatas išvyko į Paryžių siekdamas sudominti Napoleoną nacionalinio švietimo sistema, tačiau didysis užkariautojas nebuvo sujaudintas Pestalozzi idėjų. 1805 humanistas išvyko į Iverdoną prie Neuchatel ežero ir 20 metų dirbo pedagogo darbą savo sodyboje. Jo žmona Anna mirė 1815 m. (palaidota Yverdone).

Nuo 1815 m. visą dešimtmetį Pestalozzi gyveno liūdesy ir varge. 1825 jis grįžo į Noihofą, savo jaunystės vietą, ir aprašė savo gyvenimo kelią knygoje "Gulbės giesmė". Mirė švietėjas 1827 metais Bruge.

"Aš nežinau nė vieno metodo ir jokio auklėjimo meno, kuris nesiremtų paprasta meile vaikams. Jokio kito metodo ir nenoriu žinoti." J. H. Pestalozzi

Parengė Vilma Skiotienė