Harukis Murakamis: "Gyvenimas - tai laiko švaistymas"

... Negaliu pakęsti viešų skaitymų. Per daug kvailų klausimų ir per daug autografų.

Žmonės manęs klausia, ką būtent jie turi daryti, kad taptų rašytojais. Aš nežinau, ką jiems atsakyti. Jeigu neturi talento - tai tik tuščias laiko gaišimas. Bet pats gyvenimas, šiaip ar kitaip, yra tik laiko švaistymas.

Bet šiaip tai man patinka švaistyti laiką... Pasaulyje tiek daug visko, kas man patinka: džiazas, katės... Merginos galbūt. Knygos. Visa tai man padeda išgyventi. Aš turiu talentą rašyti, bet man visą laiką atrodo, kad tik veltui švaistau laiką.

Mano mėgstamas rašytojas - Dostojevskis. "Broliuose Karamazovuose" yra viskas, apie ką kada nors norėsis parašyti, ir viskas, ką kada nors norėsis perskaityti. Aš tai vadinu absoliučiu romanu. Štai ką man norėtųsi kada nors parašyti.

Jeigu tau reikia ties kuo nors susikoncentruoti, tau gali labai padėti būtent fizinė jėga. Daugelis rašytojų nepakenčia sporto, bet reikia būti fiziškai stipriam, jeigu ruošiesi rašyti rimtai.

Kai esi jaunas, gali daryti ką nori, nes turi daug jėgų. Bet kai tampi vyresnis, tenka treniruotis. Kai man sukako 33-eji, mečiau rūkyti ir pradėjau bėgioti.

Kai gyvenau Japonijoje, viskas, ko norėjau, tai buvo kuo greičiau iš ten dingti.

Gyvendamas JAV visiškai netikėtai užsinorėjau rašyti apie Japoniją ir japonus. Kartais apie praeitį, kartais apie tai, kaip viskas yra dabar.

Lengviau rašyti apie savo šalį, kai esi toli. Per atstumą gali pamatyti ją tokią, kokia ji yra. Iki tol aš nelabai norėjau rašyti apie Japoniją. Tenorėjau rašyti apie save ir savo pasaulį.

Iš Japonijos išvažiavau todėl, kad mano romanų sėkmė mane išgarsino ir tai tapo nepatogu kasdienybėje.

Iš pradžių gyvenau trejus metus Europoje - Graikijoje, Italijoje. Europoje gražu ir linksma, bet sunku susikaupti darbui. Italijoje mane supo italai, Graikijoje - graikai, jaučiausi svetimas, ateivis iš kitos planetos. Tik Amerikoje šis jausmas dingo. Tai man Valstijose ir patinka.

Baisiausia Amerikoje - buitinis kriminalas. Tiek ginklų pas paprastus žmones - japonams tai neįsivaizduojama! O daugeliui amerikiečių tai natūrali gyvenimo dalis. Jie susitaikė su tuo pagal principą: "O ką padarysi..?"

Daug amerikiečių mėgsta mokyti kitus gyventi. Gal kad jie įpratę nugalėti, nežinau. Asmeniškai daugelis - labai geri žmonės. Bet jie per dažnai tiki savo teisumu. O tai kartais priveda prie arogancijos ir neadekvataus vertinimo, kas iš tiesų vyksta pasaulyje.

Išverčiau daugelį amerikiečių rašytojų ir daug ko išmokau. Aš judu tarp kalbinių sistemų. Tai labai įdomu. Niekada neturėjau rašymo mokytojo. Vertimas buvo mano mokytojas.

Versdamas išmokau beveik visko. Man patinka Trumano Kapotės, Reimondo Čendlerio, Frensio S. Ficdžeraldo, Reimondo Karvero knygos. Mokiausi rašyti iš jų. Ardydavau jų kūrinius ir vėl surinkdavau kaip laikrodį.

Aš priklausau "baby boom" (demografinio sprogimo. - Red. past.) kartai, mūsų tada gimė labai daug. Daugelis dabartinio jaunimo mūsų negali pakęsti. Jie rašo man laiškus ir nori žinoti, kodėl nesusikalba su savo tėvais. Jie sako, kad nesupranta vieni kitų.

Man atrodo, kad visą gyvenimą jaučiu tą patį - nuo to laiko, kai man sukako dvidešimt. Aš nebejaunas, bet tuos dalykus jaučiu.

Japonų ekonomika pasiekė lubas - ir staiga nugarmėjo pati į save. Todėl jeigu tie vaikai negali pasitikėti savo tėvais, nemyli savo tėvų - manau, todėl, kad tėvų karta pralaimėjo, pralaimėjo jos ekonominiai prioritetai. Bet liūdniausiai yra tai, kad pralaimėjo japonų visuotinės vertybės. Japonai taip sunkiai dirbo 50 metų, ir staiga pasirodė, kad tai nieko nereiškia. Ir tos kartos vaikai pasijuto vieniši, prarasti.

Mano knygų herojai - labai vieniši žmonės. Bet jie bent jau turi savitą stilių ir siekį išgyventi. O tai daug reiškia. Jie nežino, kam jie gyvena ir kokie jų tikslai, tačiau gyventi tenka. Tai savotiškas stoicizmas - išgyventi tik dėl savo atkaklumo. Kartais tai kone religingumas.

Mano studijų metais ore tvyrojo idealizmas, antikarinės nuotaikos, kontrakultūra. Žinoma, aš įsitraukiau, bet jau 8-ojo dešimtmečio pradžioje visa tai buvo baigta. Tada supratau, kad nėra nieko patikimo. Aš jau nebegalėjau niekuo pasitikėti. Ir pažadėjau sau, kad daugiau niekada neįsitrauksiu į jokius sąjūdžius, ideologijas ir "izmus". Jie mane nuvylė. Jie mane išdavė. Ir aš ėmiau užrašinėti tai, ką jaučiau apie visą šį pasaulį. Tai ir buvo mano startas.

Nuo to laiko rašau apie pavojingą pasaulį, kur po žeme, tiesiog tau po kojomis, dar yra požemiai, ir visokie paslaptingi padarai gyvena ir juda - ten apačioje, tamsoje. Tu nieko negali įžiūrėti - bet jauti, kad ten kažkas juda. Kartais pavyksta įžiūrėti labai keistus padarus - pavyzdžiui, Žmogų - Avį.

Žmogus - Avis nieko nenori pasakyti - jis tiesiog išnyra priešais tave, ir viskas. Jis yra Žinia, ir viskas, kas tau lieka - priimti šią Žinią, kokia ji yra. Jos nebūtina kaip nors analizuoti, pakanka tik priimti. Kai kurie dėl to jaučiasi ypač nejaukiai. Bet aš ramiai priimu Žinią tokią, kokia ji yra, nes ji - raktas į mano pasąmonę. Manau, būtent tokios struktūros ypač svarbios mano istorijoms.

Lozungai miršta greitai. O istorijos gali gyventi kur kas ilgiau. Nors gerų istorijų žodžiai ne tokie pompastiški - jos lieka.

Iki 29-erių aš nieko nerašiau. Tiesiog buvau vienas iš paprastų žmonių. Turėjau džiazo klubą ir visiškai nieko nekūriau.

Darbas džiazo klube atvedė mane prie rašymo. Stovėdamas prie savo baro mačiau, kaip amerikiečių kariai verkia ilgėdamiesi tėvynės.

Džiazas yra mano hobis, ne daugiau. Bet aš tikrai klausydavau džiazo po 10 valandų per dieną, ir būtent ši muzika įsigėrė į mane labai giliai.

Vedžiau 20 ar 21-erių nieko nežinodamas apie pasaulį, būdamas nekaltas kvailys. Tai buvo savotiška ruletė - žaidimas su gyvenimu. Bet, šiaip ar taip, išgyvenau.

Mes susituokėme maždaug prieš 40 metų. Ir ji vis dar mano draugė. Mes bendraujame, visada bendraujame, ir ji visada man padeda. Pataria dėl knygų. Aš gerbiu jos nuomonę. Kartais jos požiūris nebūna malonus, taip irgi nutinka.

Aš nuvyliau savo tėvus. Jie norėjo, kad išsimokslinčiau ir paskui gaučiau darbą "Mitsubishi" ar kitoje solidžioje komopanijoje. Aš nepadariau nieko panašaus. Troškau nepriklausomybės, atidariau džiazo klubą ir vedžiau dar būdamas studentas. Tėvai jautėsi nelaimingi. Vaikui yra labai sunku būti savo tėvų nusivylimo priežastimi. Man tai buvo trauma. Iki šiol atsimenu šį jausmą. Norėjau jiems būti geras sūnus, bet negalėjau, tiesiog negalėjau. (Murakamio tėvas mirė prieš kelerius metus, motina dar gyva. - Red. past.)

Pasitikėjimas savo jėgomis? Paauglystėje? Ką jūs... Aš tik žinojau, kas man patinka. Kad man patinka skaityti. Man patinka muzika. Man patinka katės. Trys dalykai. Netgi būdamas vaikas galėjau būti laimingas, nes žinojau, kas man patinka. Tos trys aistros nepasikeitė nuo pat mano vaikystės. Toks štai pasitikėjimas.

Jeigu jūs nežinote, kas jums patinka, jūs pralaimėjote.

Jeigu tampate pasiturintis, jūs laimite tai, kad galite negalvoti apie pinigus. Geriausia, ką galite už juos nusipirkti - tai laisvė ir laikas. Aš nežinau, kiek uždirbu. Kiek mokesčių moku. Nenoriu apie juos net galvoti. Aš turiu buhalterį, ir žmona tuo rūpinasi. Jie manęs tuo neapkrauna. Aš galiu rašyti.

Istorijų pasakojimas gydo. Jeigu tu gali papasakoti gerą istoriją, gali būti išgydytas.

Romanas - tai išgijimas. Kai būsi išmuštas iš vėžių pasirodžius kitam pasauliui, naujiems horizontams - meilė išgydys tave.

"Avies medžioklė" buvo pirmoji knyga, kai galėjau pajusti tam tikrą jausmą - džiaugsmą pasakojant istoriją. Kai tu skaitai gerą istoriją - skaitai toliau. Kai aš rašau gerą istoriją - rašau toliau.

Manau, kad gerų istorijų pasakojimas - tai meilės išraiška. Tikriausiai todėl aš rašau knygas. Aš noriu išgyti.

Dosjė
Gimė 1949 m. sausio 12 d. Japonijoje, Kiote.
Didžiąją dalį jaunystės praleido Kobėje. Dabar gyvena Tokijuje.
Murakamio senelis buvo budistų šventikas ir turėjo nedidelę šventyklą.
Tėvas universitete dėstė japonų kalbą ir literatūrą, motina buvo namų šeimininkė.
Murakamis Vasedos universitete Tokijuje studijavo teatro meną. Čia sutiko savo žmoną Joko Takahaši ir būdamas 20 metų vedė.
1974 m. Kokubundžyje kartu su žmona atidarė džiazo barą "Peter Cat", pavadintą jų katino garbei. Baras veikė iki 1981 m.
Pradėjo rašyti 29 metų. Debiutavo 1979 m. su romanu "Girdėk vėją dainuojant".
Išvertė iš anglų kalbos į japonų daug Frensio Skoto Ficdžeraldo, Trumano Kapotės, Džono Irvingo, Džeromo Selindžerio ir kitų 20 a. prozininkų kūrinių, taip pat Chriso Van Allsburgo ir Ursulos Le Guin pasakas.
Vedęs, vaikų neturi.
Paskutiniojo 20 a. dešimtmečio pradžioje vedė naktinę pokalbių laidą apie vakarietišką muziką ir subkultūrą viename komerciniame kanale Tokijuje.
Išleido keletą fotoalbumų bei knygų apie Vakarų muziką, kokteilius ir kulinariją.
Turi 40 tūkstančių džiazo plokštelių kolekciją.
Į lietuvių kalbą išverstos šios knygos: "Avies medžioklė", "Dansu, dansu, dansu", "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas".

Iš pasisakymų spaudoje

Parengė Aras MASIULIS