Harisonas Fordas nesijaučia ypatingu

- Pone Fordai, jūsų herojus futuristiniame filme „Enderio žaidimas“ truputį primena kapitoną Vostrikovą iš filmo „K-19“. Jis taip pat prisiima didžiulę atsakomybę - siųsti žmones į neišvengiamą mirtį. Tiesa, „Enderio žaidime“ kariauja ne suaugusieji, o paaugliai, iš esmės vaikai. Jūsų tai negąsdina?

- Čia slypi vienas iš filmo sudėtingumų. Veiksmas vyksta 2135 metais. Mano herojus sąmoningai stengiasi jaunuosius karius išmokyti visko, kas jiems ateityje padėtų susidoroti su grobikais. Kartu jis žiauriai kaunasi su savimi - dėl to, kad yra priverstas vaikus auklėti negailestingais kariais. Jie ne superherojai, jie - vaikai. Jie turi tėvus. Ką turi daryti tėvai, paklausite jūs? Mylėti. Rūpintis. Rodyti tik gerą pavyzdį. Ir aiškinti vaikams, kad reikia gelbėti gamtą, kitaip nebus įmanoma išgelbėti žmonijos, nors ir būtum triskart superherojus. Mums, žmonėms, nėra kur bėgti iš šios planetos...

- Keista, kad nė vienas iš jūsų vaikų - jie jau suaugę - netapo aktoriumi...

- O jiems visada iš esmės buvo tas pats, ką aš veikiu. Jie įprato gyventi „dešrų“ fabrike, kaip aš tai vadinu. Ir puikiai žinojo, kaip ji gaminama. Bet jie visi puikiai įsitaisė ir yra viskuo patenkinti.

- 2010 m. vedėte savo mylimąją Kalistą Flokhart (Calista Flockhart). Ir viskas jūsų gyvenime, ačiū Dievui, yra gerai...

- Taip, mums su Kalista yra maždaug taip pat gerai kaip tuomet, kai buvome ką tik susipažinę. Sena nuobodi istorija - mes labai laimingi.

- Vadinasi, nors esate dukart išsiskyręs ir tai jūsų trečioji žmona, tikite santuoka?

- Aš tikiu Kalista. Štai ir viskas. Gyventi su manimi yra palyginti lengva, o štai mane „komanduoti“ - gerokai sunkiau. Grįžusio namo manęs laukia mūsų 12 metų sūnus. Beje, mano vyriausiasis 45 metų sūnus Benas kai kada atima daug daugiau jėgų negu jaunylis Lajemas. Kitas mano sūnus - baldų dizaineris. Pradėjo nuo staliaus darbų, kaip ir aš. Žinote, aš labai pasikeičiau nuo tada, kai buvau ne itin geras vyras. Labai gailiuosi, kad nesusiklostė mano pirmoji santuoka... Tai didžiausia mano klaida. Buvo ir kitų. Nuo tada iš gyvenimo gavau nemažai pamokų. Ypač susijusių su šeima ir šeimos vertybėmis. Norisi tikėti, kad tapau truputį geresniu žmogumi...

- Visi žino, kad daug laiko skiriate ekologijos problemoms, kitaip kaip aistra to nepavadinsi. Vis dėlto iš kur tai - iš gyvenimo patirties ar tiesiog iš vaikystės?

 - Vaikystės įspūdžiai, mano manymu, veikia daug stipriau negu lankymasis geriausiuose nacionaliniuose parkuose. Kai man buvo 12, mes iš Čikagos persikėlėme į miestelį, kur anksčiau buvo tik fermerių ūkiai. Aplinkui - laukinės gamtos oazė. Aš tada pirmą sykį pagalvojau, kad anksčiau šios žemės priklausė visai ne mums, mes jas tiesiog užgrobėme, atėmėme iš gamtos. Prieš 25 metus nutariau išvažiuoti iš Los Andželo ir su tuometine žmona išvykome į Vajomingą. Atsidūriau Džekson Goule, garsiame ekologų ir gamtai neabejingų žmonių prieglobstyje. Pirmąkart pasijutau žemės šeimininku ir kartu tarnu. Nusipirkome ten rančą, pasistatėme namą.

- Neseniai kažkokį drugelį, iki šiol mokslui nežinomą, buvo norima pavadinti jūsų vardu...

- ...kadangi juo jau pavadinti skruzdėlė ir voras, pasiūliau tą drugelį pavadinti mano dukters Džordžijos vardu.

- Žinomas ir jūsų pomėgis pilotuoti lėktuvus. Kas jus labiausiai žavi šioje veikloje?

- Atsakomybė. Laisvė. Iššūkis. Ir galimybė pamatyti pasaulį iš paukščio skrydžio. Mane tai labai atgaivina. Skrydis - visada nuotykis. Man patinka būti vienam piloto kabinoje. Rimtai pradėjau mokytis pilotavimo tik 54-erių ir nebuvau tikras, kad susidorosiu.

- Ar tiesa, kad jūs net duonos nusipirkti skrendate savo lėktuvu arba sraigtasparniu?

- Mėgstu tai daryti. Aš pats save visur vežioju. Iš Vajomingo skraidau į Niujorką, ir savo šeimą skraidinu, ir su reikalais, ir jei reikia kam nors padėti.

- Na taip, jūs jau išgelbėjote keletą žmonių, pasiklydusių tarpekliuose...

- Mūsų, savanorių gelbėtojų, yra 250. Taip, kai kada dalyvauju gelbėjimo darbuose, jei esu kviečiamas. Bet man nepatinka, kad kitą dieną mano fizionomija pasirodo pirmajame ryto televizijos šou, tarsi aš būčiau pagrindinis herojus ir niekas daugiau paieškose nedalyvavo. Man labai svarbu nesijausti kažkokiam ypatingam, kitokiam vien todėl, kad man teko laimė atsirasti šiame versle. Baisiai nemalonu, kai žmonės su manimi elgiasi taip, tarsi sklandyčiau kažkur nepasiekiamose aukštumose...

- O kaip jūs, beje, žiūrite į pinigus? Juk esate vienas iš ne šiaip turtingų, bet ir „rentabiliausių“ aktorių, kurių filmai duoda didelį pelną...

- Tikriausiai į mano žodžius rimtai nepažiūrėsite, bet pinigai iš tikrųjų yra svarbūs tik vienu atveju - kai jų neturi. Kai neturite kuo pamaitinti šeimos, už ką nusipirkti drabužių, negalite įsipilti benzino. Kai pinigų pakanka, viskas atrodo kitaip. Tai jau valdžios ir galimybių klausimas, o ne vien pinigų.

- Jūs vos negavote filosofo diplomo...

- Taip, filosofija koledže buvo mano pagrindinis dalykas. Bet nepasakysiu, kad ji man labai sekėsi. Ir, norėdamas padidinti savo šansus baigti koledžą, pasirinkau dramos kursą. Nesuvokdamas, kad teks ne tik knygas skaityti, bet ir išeiti į sceną. Iš pradžių pasibaisėjau, bet paskui tas siaubas mane pastūmėjo - nejaugi nesusidorosiu?

- Labai tikimės, kad kiną paliksite dar negreitai.

- Pensija - ne man. Aš dar dirbu, ačiū. Turiu tris anūkus ir mažą sūnų ir ruošiuosi gyventi ilgai, kad spėčiau jį užauginti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“