Hansas Kristianas Andersenas: vaikystės įkaitas

Kodėl H. K. Andersenas nelaikė savęs vaikų rašytoju?

Balandžio 2-ąją pasaulis minėjo Vaikų knygos dieną. Šią dieną 1805 metais gimė Hansas Kristianas Andersenas, garsus danų pasakininkas, kuris, sakoma, taip niekada ir nesuaugo.

Net savo šlove jis mėgavosi kaip didelis vaikas - atvirai, nuoširdžiai. Galėjo lyg vaikas įširsti dėl blogai paklotos viešbučio lovos ir netgi paleisti į tarnaitę pagalvę. Bet štai ji pravirkdavo - ir rašytojas susidrovėjęs atsiprašydavo. Kartą Andersenas vos nenuleido nuo laiptų skulptoriaus - mat jo skulptūros projektas didžiajam danui pasirodė netinkamas. Audringą reakciją sukėlė ne išorinis jo ir eskizo nepanašumas, o tai, kad pasakų kūrėjas buvo vaizduojamas... apsuptas vaikų.

Tačiau Ellei Lepman, Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos įkūrėjai (1953 m.), keistas danų rašytojas pasipriešinti jau negalėjo. Ir kas, jei ne jis, būtų tikęs didžiausio pasaulio pasakininko vaidmeniui? "Raudonkepuraitės", "Pelenės", "Batuoto katino" autorius? Bet Šarlis Pero, spėjęs pabūti Mažosios akademijos sekretoriumi ir pasisukinėti Liudviko XIV dvare, taip pat kratėsi vaikų rašytojo laurų! Todėl "Paslaptingąją Motušę Žąsį" jis publikavo savo jaunesniojo sūnaus vardu. Broliai Grimai - du, ir abu pirmiausiai - filologai, gelbėję vokiečių folklorą... Luisas Kerolas? Zimbabvės vaikučiams jis nelabai artimas. Aleksandras Milnas? Per daug suaugusiųjų daosizmo. Astrida Lindgren? 1967 metais ji dar nebuvo klasikė.

Regis, Tarptautinė taryba iš tikrųjų negalėjo rasti Andersenui alternatyvos.

Nemylėjo vaikų?

Andersenas nemylėjo vaikų, ir nors daug apie juos rašė, to gėdijosi. Toks "Coliukės" autoriaus įvaizdis iš tikro yra likęs amžininkų prisiminimuose, tačiau jis realybę atitinka tiek pat, kiek ir chrestomatinis - elfų apsupto keistuolio danų džentelmeno - paveikslas.

Savo atžalų Andersenas neturėjo, bet svetimų nevengė; visiškai nejautė vaikams antipatijos ir noriai su jais bendravo. Net ir priešiškuose prisiminimuose apie Anderseną sakoma, jog vaikai be galo mėgo jo klausytis.

Kitas dalykas, kad Andersenas nelaikė savęs vaikų rašytoju ir labai įsižeisdavo, kai jį taip vadindavo. Stebuklingų nuotykių žanras (vok. Kunstmärchen, dan. kunsteventyr) europietiškojo romantizmo epochoje neturėjo įtraukęs vaikų auditorijos. Tokias pasakas kūrė Novalis, Hofmanas, tačiau vadinti jų vaikų autoriais niekas nedrįsdavo.

Amžininkai literatūros kritikai niekada jo neglostė - Andersenas nepanėšėjo į pripažintus Europos autorius, o naujovių Danijoje nemėgo. Vokietijoje jį noriai spausdino, bet vokiečiai užtektinai turėjo ir savų rašytojų. Taigi Andersenas galiausiai pasirodė esąs literatūrinės konjunktūros išstumtas į naują nišą - vaikų rašytojų.

Todėl rašytojo pasipiktinimo skulptoriaus projektu nepaaiškinsi vien liguista savimeile. Paminklas, pastatytas jam dar gyvam esant, "Andersenas skaito vaikučiams" pačiam rašytojui reiškė tik viena: suaugusieji jo "eventyr" (nuotykių pasakojimuose) nemato "kunst" (meno).

Apmaudžiausia, kad jie nevertina likusios Anderseno kūrybos. O juk jo plunksnai priklauso dar penki romanai, viena apysaka, 51 pjesė, 25 kelionių apybraižos, 1024 eilėraščiai, 7 satyros kūriniai, 6 tekstai, kurių neįmanoma klasifikuoti, ir 4 autobiografijos. Visas šis palikimas netelpa į vaikų literatūros rėmus.

Suaugusio vaiko siela

Anderseno pasakose, be turtingos, unikalios fantazijos, esama ir žiaurių skandinaviškų sagų atgarsių, esama ir pagrindinių romantizmo temų. Kartais jo tekstai vadinami krikščioniškais, tačiau taip pat juos galima pavadinti ir tibetietiškais - budistiškais. Pavyzdžiui, "Paskutinis seno ąžuolo sapnas". Nenutrūkstamas gyvenimo ciklų ratas. Begalinis pasaulio egzistavimas. Jį palikęs ąžuolas ištirpsta pirmapradėje Šviesoje - visa ko pradžioje...

Nė vienas iš mūsų netelpame į lėkštų stereotipų Prokrusto lovą, juo labiau tokios ryškios asmenybės kaip Hansas Kristianas Andersenas. Mus jis gali atrodyti kiek naivokas, tačiau išmintingas romantikas su pažeidžiama suaugusio vaiko siela.
Galime įsivaizduoti Anderseną ir kaip gabų, tačiau nepernelyg talentingą rašytoją, turintį bendravimo problemų, kompleksų, netgi kentusį ribinius prichikos sutrikimus:
"Andersenas kentėjo nuo nevalingų fantazijų ir dvasiškai, ir fiziškai. Jis retai kada nuo jų išsilaisvindavo. Jį nuolat kas nors slėgė: užspringęs prie stalo jis aiškiai jausdavo, kad į jo pilvą pataikė adata; susimušęs kelį, piešė ilgalaikę ligą; o jeigu netyčia atrasdavo kokį spuogą šalia akies - nė kiek neabėjodavo, kad šis augs, kol virs didžiuliu gumbu, uždengsiančiu visą akį." (Profesorius Vilhelmas Blokas, 1879 m.)
Didysis pasakininkas taip bijojo gaisro, kad nešiojosi su savimi virvę tam atvejui, jeigu reiktų skubiai šokti per langą. Kaip ir Gogolis, jis bijojo būti palaidotas gyvas. Kai sirgdavo, palikdavo ant naktinio stalelio raštelį "Jums tik atrodo, kad numiriau."

Princo sūnus...

Anderseno gimimo metais (1805) danų rašytojas Adamas Elenšlegeris išspausdino dramą "Aladinas, arba Stebuklinga lempa". Aladinas, kurį išauklėjo kirpėjas, pasirodo esąs emiro sūnus. Prabėgs daug metų, ir pasklis legenda, kad Hansas Kristianas Andersenas - nesantuokinis princo Frederiko (būsimasis karalius Frederikas VIII) ir danų aristokratės vaikas. Esą būtent ši aplinkybė padėjo jam pasiekti pasaulinės šlovės.

Tačiau pats Andersenas buvo visai kitos dramos herojus.

Batsiuvio ir skalbėjos sūnus nuo vaikystės buvo įsimylėjęs meną ir pakerėtas teatro. Nepaisant pažeminimų, patyčių, nesėkmių, savo įgimto jautrumo. Būdamas paauglys jis mokėsi baleto, dainavo teatro chore. Kopenhagos teatro direktorius jį įtaisė į gerą mokyklą, ir čia prasidėjo sunkus Anderseno kelias į pripažinimą. Su aristokratų ir netgi karaliaus pagalba, tačiau savo atkaklumo, darbštumo ir talento dėka.

Pirmojo egzistencialisto laurai atiteko išmintingajam Kjerkegorui, niekada nepatyrusiam nepritekliaus. Andersenas rašė kur kas paprasčiau, bet žiūrėjo ton pačion bedugnėn ir buvo arčiau jos nuo gimimo.

Prasmės iracionaliame gyvenime ir savo vietos po saule paieškos - daugelio jo kūrinių motyvas. Tik Andersenas, žinoma, taip ir nerado galutinių atsakymų.