„Gyvenime sutikau tik gerus žmones, su visais rasdavau kalbą, buvau nepikta“, – sako ilgaamžė.

Svarbiausiais savo gyvenimo momentais ji pasidalino ir su „Šilutės naujienų“ skaitytojais. Tuo tarpu ilgaamžei lauke gėlių puokštę ir knygą „Šaktarpio skaitiniai“ padovanojusi Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė jai linkėjo būti sveikai ir toliau spinduliuoti savo širdies šilumą.

Teko dirbti ir vaikų darželyje

Marijona pasakojo, kad yra kilusi iš Baisogalos seniūnijos Kemėrų kaimo netoli Šeduvos. Tėvai buvo ūkininkai, ji augo 7 vaikų šeimoje. Pradinę mokyklą baigė kaime. Gimnazija buvo Šeduvoje, už 14 km, tačiau tėvai mergaitės leisti į gimnaziją nenorėjo, nes du broliai ten jau mokėsi. Visgi pradinių klasių mokytojas ragino tėvus Marijoną leisti mokytis toliau.

„Galų gale tėvai įsodino į vežimą ir nuvežė į gimnaziją laikyti egzaminų. Egzaminus išlaikiau, bet Šeduvoje neteko mokytis, nes užėję sovietai Baisogalos grafo Komaro dvare atidarė vidurinę mokyklą, kuri buvo už 5 km nuo namų. Joje ir mokiausi“, – prisimena ilgaamžė.

Anot Marijonos, kadangi ji į komjaunimą nestojo, lankė bažnyčią, turėjo blogą charakteristiką, tad į universitetą neįstojo. Mergina Vilniuje baigė ikimokyklinio auklėjimo kursus, kurį laiką dirbo vaikų darželyje Biržuose.

Po kelių metų, kaip pati Marijona sako, kad įgytų rimtą specialybę, įstojo į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklos farmacijos skyrių. Baigusi paskyrimą dirbti gavo į Klaipėdą, o po poros metų atvažiavo į Rusnę ir užėmė vaistinės vedėjos pareigas.

Daugiau kaip 40 m. vaistinėje

Nuo 1960 m. iki pensijos Marijona dirbo Rusnėje. M. Bučienės vyras buvo klaipėdietis, elektrikas. Už jo ištekėjusi susilaukė trijų vaikų. 1962 m. gimė Raimonda, 1964 m. Gintautė, 1974 m. Donatas. Turi penkis anūkus ir du proanūkius. Vyrui mirus senolė našlauja jau 28 metus.

Marijona prisimena, kad vaistinėje dirbti sekėsi gerai, žmonės ją mylėjo, su visais rasdavo kalbą. Daugelis dabar jau suaugusių rusniškių prisimena, kaip po pamokų lėkdavo pas Marijoną į vaistinę pirkti vitamino C žirniukų. Vaistininkė visada būdavo maloni.

„O aš, gyvendama kaimynystėje, galėdavau net pačioj vaistinėj padėti ir už tai gauti mėtinių piliulių ir hematogeno šokoladukų“, – prisimena rusniškė Inesa.

Kiti salos gyventojai Marijoną prisimena kaip puikią pašnekovę, su kuria galima aptarti įvairias gyvenimo temas. Visi jie ilgaamžei linki sveikatos ir dar daug gražių metų.