Gyvenimas pagal Algimantą Puipą

- Esate sakęs, kad mama jus labiau matė kaip dailininką nei režisierių. Kaip vis dėlto teptuką išmainėte į režisieriaus pliauškę?

- Nenorėdama, kad trainiočiausi gatvėmis, motina užrašė mane į jaunųjų technikų stotį, kur buvo fotografijos būrelis. Nuo jos perėjau prie pirmųjų mėgėjų filmų. Įdomu tai, kad iš to būrelio labai daug žmonių pasuko į kiną, kitas meno sritis. Savo kelyje sutikau operatorių Algimantą Mikutėną, teatro dailininką Andrių Žibiką, aktorius Jūratę Onaitytę, Nijolę Oželytę, Vytautą Kernagį, kurie tapo gerais mano bičiuliais. O plunksną paėmiau tik prieš pusantrų metų. Pamaniau, kad reikėtų išmėginti save naujoje veikloje.

- Ar tuomet jaunam režisieriui iš Lietuvos buvo lengva įsitvirtinti kino pasaulyje?

- Tais laikais mano dar kaip mėgėjo filmai buvo išskirtini. Tai man ir padėjo įstoti į Maskvos kinematografijos institutą. Kai reikėjo sukurti diplominiam darbui novelę, pasirinkau Vytauto Žalakevičiaus scenarijų, kurio tuo metu jam neleido statyti, - "Pasaulis, kuris priklauso vyrams". Atėjęs prašyti jo leidimo taip su juo ir susipažinau. Deja, institute vis dėlto užkliuvo pasirinkta tema, siužetas, ir mano darbą įvertino ketvertu pagal penkiabalę sistemą. O tas ketvertas tuo metu reiškė, kad visą gyvenimą dirbsi režisieriaus asistentu. Tačiau V.Žalakevičiui mano pastatyta novelė patiko, po metų pats pasiūlė savo scenarijų. Taip ir prasidėjo mano skrydis per Nemuną. Tiesa, buvo visko. Kartą V.Žalakevičius, pasiūlęs man statyti filmą "Šešėlis", filmavimo pabaigoje nuo jo mane buvo trumpam nušalinęs, nes jis buvo filmo meno vadovas. Tačiau aš jį šiaip taip įkalbėjau, kad nelįstų prie mano medžiagos ir leistų ją užbaigti pačiam.

- Sakyčiau, kvepia diktatu...

- Tais laikais meno vadovas galėjo ir į kalėjimą nusiųsti, jei labai norėdavo. V.Žalakevičius buvo labai įdomus žmogus. Jis mėgdavo provokuoti, bet jei matydavo, kad prieš jį atsilaikai, imdavo gerbti. Jei sužlungi, tavęs nevertina ir praeina pro šalį net nepastebėdamas. Man porą kartų jis tokius egzaminus buvo surengęs, bet, atrodo, juos išlaikiau. Vėliau mielai drauge sėdėdavome prie bendro stalo net per jo mamos gimtadienius. Į tokias šventes jis nieko nekviesdavo, - tai labai asmeniška. Todėl pasijutau esantis šalia Olimpo dievų. (Šypsosi.)

- Kodėl filmus dažniausiai statote pagal lietuvių literatūrą?

- Pagal užsienio dramaturgų darbus ypač daug filmų pastačiau sovietiniais laikais. Bene sėkmingiausiu savo filmu laikau pagal Franco Kafkos pastatytą "Procesą", jame pagrindinį vaidmenį sukūrė Kostas Smoriginas. Ko gero, šis mano filmas sulaukė daugiausia palankių recenzijų ir atsiliepimų. Užsienio literatūros niekada neatsisakiau. Tiesiog dabar viskas surišta su autorių teisėmis, kurias nėra taip paprasta gauti.

- Ne visada taip pavyksta. Buvo tokių gražių bendradarbiavimo faktų, kai su rašytojais susitikęs gatvėje galėdavau sveikintis. (Šypsosi.) Sakykime, su Juozu Apučiu, kuris man tiesiog atidavė savo pjesę pastatyti filmui "Ir ten krantai smėlėti". Ekranizacija nėra paprastas dalykas. Romanas sudaro 400 puslapių, juos reikia sutraukti į 60 puslapių scenarijaus. Tačiau aš dažnai sakau, kad scenarijų pradedu kurti ten, kur rašytojas baigia savo romaną. Noriu pasakyti, kad kartais gana laisvai interpretuoju rašytojų kūrybą. Kartais keičiu kai kuriuos personažus, temą, finalą. Jurga Ivanauskaitė, su kuria taip pat buvo kūrybinių konfliktų, labai gražiai pasakė, kad filmas "Nuodėmės užkalbėjimas" nėra jos knygų klonas, tai - meno kūrinys, kurį įdomu žiūrėti. Juk būna istorijoje tokių atvejų, kai niekas nepamena literatūrinio kūrinio, bet puikiai žino filmą. Pavyzdžiui, "Kasablanka", "Krikštatėvis". Ar daug kas žino, kad Stenlio Kubriko "Prisukamas apelsinas" turėjo literatūrinį pagrindą?

- Kurdamas antrąjį filmą pagal J.Ivanauskaitės kūrybą "Miegančių drugelių tvirtovė" esate užsiminęs, jog pakeitėte visą komandą, kad išvengtumėte kartojimųsi ar panašumų su "Nuodėmės užkalbėjimu". Ar išties sunku statyti juostą pagal tą patį autorių?

- Neplanavau antro filmo pagal Jurgos kūrybą. Po "Nuodėmės užkalbėjimo" ieškojau kitos autorės, kuri rašytų apie moters pasaulį. Juk daug moterų dabar rašo - pilnos lentynos jų knygų. Radau nemažai įdomių rašytojų, bet perskaitęs Jurgos romanus aptikau minčių, kurios buvo labai asmeniškos. Patiko dalykai, kurie galbūt nebuvo kitų išplėtoti. Po "Nuodėmės užkalbėjimo" kaip ir gavau Jurgos palaiminimą. Ji pasakė, kad Puipa, matyt, pats nežino, kaip gerai jis supranta moters pasaulį. Galbūt tai ne visai tiesa. Nes čia mano supratimas yra labai ribotas. Vis dėlto moteris yra didelė paslaptis.

- Kas padėjo ją įminti?

 - Janina Lapinskaitė, mano žmona. Ji dalyvavo rašant "Miegančių drugelių tvirtovės" scenarijų. Su ja daug diskutuodavome apie filmo detales. Intensyviai ieškojome vaidmens pagrindinei aktorei. Prodiuseriai man pasiūlė Janiną. Ilgai tam priešinausi, bet supratau, kad iš to didelio būrio moterų filmo heroję geriausiai įkūnys Janina. Juo labiau kad ji dar iki filmo gyveno šia medžiaga.

- Filme "Miegančių drugelių tvirtovė" jūs taip pat atlikote vaidmenį...

- Tas vaidmuo buvo iš vargo. (Šypsosi.) Nebuvo po ranka reikalingo personažo. Pradžioje buvo planas nufilmuoti tik atvažiuojantį taksi automobilį. Vėliau į sceną dar įpynėme ir taksisto personaliją. Bet tai nebuvo mano debiutas kine. Kažkur jau esu vaidinęs pas studentus. Pirmą kartą susidūriau su kino žvaigždės statusu, kai Igno Miškinio diplominiame filme "Lengvai ir saldžiai" suvaidinau tokį pagyvenusį vyriškį. Po poros metų Šiauliuose vienose vestuvėse jaunimas nekantravo išvysti aktorių, kuris vaidino I.Miškinio filme. (Šypsosi.) Būna, kad manęs per pirmą paskaitą net studentai neatpažįsta.

- Šiais metais šventėte 60-metį. Kaip amžius keičia kūrėją?

- Mūsų šalyje filmo finansavimą režisierius geriausiu atveju gali gauti kas penkerius metus. Todėl galėsiu dar sukurti kokius du filmus. Trys jau būtų stebuklas. Todėl turėsiu labai pasirinkti, ką dar noriu pasakyti. Dabar žaisti su eksperimentais prabangos nebeturiu.

DOSJĖ

GIMĖ 1951 m. birželio 14 d., Antalieptė (Zarasų r.)

IŠSILAVINIMAS 1974 m. baigė kinematografijos institutą Maskvoje.

APDOVANOJIMAI

* 2000 m. Režisuota juosta "Elzė iš Gilijos", iš festivalio "Kinošokas" Anapoje, Rusijoje, parsivežė apdovanojimus už geriausio režisieriaus ir operatoriaus darbus.

* 2007 m. "Nuodėmės užkalbėjimas" pelnė žiūrovų asociacijos prizą "Antrasis kvėpavimas" Šiaurės šalių kino festivalyje Prancūzijoje.

* Festivalyje "Kinošokas" ši juosta apdovanota pagrindiniu "Auksinės vynuogės kekės" ("Zolotaja loza") prizu.

* Už moters temos plėtojimą ekrane režisierius pelnė Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą.

* "Nuodėmės užkalbėjimas" gavo 3 Sidabrinės gervės statulėles Lietuvos kino apdovanojimuose.

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"