Gytis Paškevičius: "Žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim"

Gytis Paškevičius: "Žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim"

Kai ištari žodį "vaikystė", kiekvienam mūsų kyla gausybė vaizdinių. Prisimename prie ežero leistas vasaras, pačių skaniausių ledų skonį, žvilgtelime į visam gyvenimui per vaikišką neapdairumą likusias žymes... Apie vaikystę, šypseną sukeliančius prisiminimus, gyvenimo, kuris bėgo beveik prieš 50 metų, spalvas kalbamės su atlikėju, muzikos ir tekstų autoriumi Gyčiu Paškevičiumi.

- Kur ėjo Jūsų vaikiškos dienos? Kokios jos buvo?

- Gimiau Šiauliuose, o vasaras leisdavau kaime Pakruojo, Joniškėlio pusėje, pas močiutę. Gražios tos dienos buvo. Šiauliuose gyvenau pramonės rajone: aplink įvairūs kombinatai, fabrikai. Buvo, ką veikti... (juokiasi – aut. past.) Pamenu baldų kombinatą. Kai pjaudavo lentas, likdavo daug pjuvenų – tarp jų buvome įsirengę būstinę.

- Kas žavėjo vaikystėje, ir ar tie patys dalykai žavi dabar?

- Vaikystėje žavėjo tai, kas saldu, skanu. Brandesniame amžiuje daug kas žavėjusio išlieka, bet atsiranda nauji potyriai, skoniai – aštrumas, kartumas, kas vaikystėje visai nepatikdavo. Suaugusius sužavi kiti dalykai. Apskritai vaikystėje žavi gerumas. Jeigu aplinka gera, teigiama, vaikui ji patinka. Suaugusiam žmogui – tas pats. Tik skirtumas tas, kad vaikas rinktis negali, o suaugęs žmogus gali spręsti, kur ir su kuo būti.

- Paminėjote saldumą. Ką labiausiai mėgote?

- Pats didžiausias desertas – ledai. Šokoladiniai. Juk gyvenau šalia pieno kombinato (juokiasi – aut. past.). Suvalgydavau po 10 porcijų. Ir dabar galėčiau gal net daugiau suvalgyti, bet gaila balso stygų. Nors ir labai norėtųsi, reikia ir apie sveikatą galvoti (juokiasi – aut. past.).

- Koks buvote vaikystėje: padykęs, darbštus, paklusnus?

- Kaip ir visi vaikai – padykęs. Visokių įvykių atmenu... Kartą sėdėjau ant važiuojančio dviračio vairo. Kaip kritau... Tris dienas žalias vaikščiojau (juokiasi – aut. past.). O kaip brolis pyko, kai sulaužiau jo dviratį... Gaudavau nuo jo ir sesės (brolis vyresnis šešeriais, o sesuo – penkeriais metais) į kailį. Nenorėdavo manęs niekur vestis, nes visur lįsdavau. Bet su jų draugais gerai sutardavau, tai ir bendravau daugiau su jais, visur mane pasiimdavo.

- Ar su vaikystės draugais bendraujate iki šiol?

- Nelabai susitinkame. Visi išsibastę: vieni Vilniuje, kiti Panevėžy, kiti dar kažkur išvykę. Smagu, kai kartais po koncertų prie manęs prieina ir klausia: "Ar prisimeni mane, juk kartu augom?". Gera matyti, kaip pasikeičia žmonės, sužinoti, kaip sekasi. Šiaip gatvėje jų turbūt nepažinčiau. Po dešimties metų kai kuriuos sunku pažinti, o ką čia jau kalbėti apie tokį laiko tarpą.


- Ar bent viena vaikystės svajonė sutampa su realybe, esamais pasiekimais?

- Nesutampa. Visai. Maži svajojome būti indėnais (juokiasi – aut. past.). Vaikystėje labai mėgau knygas apie juos. Atmenu, draugas davė dokumentinę knygą "Indėnai be tomahaukų". Labai ji mane sudomino. Ypač indėnus vaidinti galėjome, kai persikėlėme gyventi į kitą rajoną, kuris buvo šalia miško, ežero. Kartais net per naktį paežerėj likdavome, žvejodavome.

- Nebijodavo tėvai išleisti paauglį per naktį būti miške? Vadinasi, buvote ne tik padykęs, bet ir patikimas?

- Nebijodavo. Tėvas visą gyvenimą žvejojo. Ir naktimis. Tad suprato, kokia smagi yra naktinė žūklė. O leisdavo negrįžti namo, nes nė karto neteko raudonuoti: blogais dalykais neužsiiminėdavome, policijai nebuvo dėl ko įkliūti.

- Kokių dar pomėgių turėjote be žūklės ir žaidimų pjuvenose?

- Kaip ir visi vaikai lankiau įvairiausius būrelius. Mėgau sportą. Rimčiau sportavau lengvąją atletiką, bet mėgau ir futbolą, krepšinį. Tiesa, krepšiniui trūko ūgio, o futbolas – puikus komandinis žaidimas. Labai patiko jį žaisti.

- O kada į rankas paėmėte pirmąjį muzikos instrumentą? Koks jis buvo?

- Turbūt antroje klasėje. Brolis man neduodavo savo keturstygės gitaros. Bet ją vis pasiimdavau ir bandydavau groti.

- Kaip Jūs manote, kada baigiasi vaikystė?

- Man ji dar nesibaigė (juokiasi – aut. past.). Tik žaislai didesni ir brangesni (juokiasi – aut. past.). Vaikystė neturi baigtis: visą gyvenimą į daugelį dalykų reikia žiūrėti su šypsena, neprarasti vaikiškumo, naivumo, gerumo. Juk sakoma, kad žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim...

- Dėkoju už pokalbį ir linkiu artėjančiuose koncertuose, užlipus ant didžiųjų Kauno, Vilniaus ir Šiaulių arenų scenos, pamatyti ne vieną vaikystę ir gerąsias jos patirtis primenantį veidą.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder