Gvadelupa - ciklonų ir meilės salynas

"Jei nori pagimdyti žaibą, turi ilgai būti debesiu", - sakė filosofas F. Nyčė. Pažįstu Rūtą daugelį metų, ir nuolat mačiau ją "žaibuojant" kūryba ir veikla, nors gyveno arti gamtos, mažuose pajūrio miesteliuose. Per tą laiką, kai nebendravome, nes Rūta išsikėlė į Anykščius, ji įkūrė vienintelį Lietuvoje vaikų pantomimos teatrą "Homo", moterų judesio teatrą, suteikdama progą scenoje pasirodyti piemenaitėms ir senjoroms. Dabar nestygstanti menininkė gyvena Gvadelupos salyne, gėrisi veikiančiu ugnikalniu ir ciklonais, ir vėl žaižaruoja sumanymais. Rūtos nepavadinsi emigrante: ne skalsesnės duonos ieškoti išvyko, o, išvydusi salą suprato, kad niekur kitur pasaulyje nebegalėtų gyventi. Nors po keturių iširusių santuokų dar nebuvo sutikusi savo gyvenimo žmogaus, jau buvo pašėlusiai įsimylėjusi salą. Rūta sutiko papasakoti savo istoriją; gal ji leis kam nors patikėti, jog ieškoti ir atrasti savo tikrąją meilę niekada nevėlu.

Pakeliui

"Po septynerių bendro gyvenimo metų supratau, kad savo namuose Anykščiuose esu tik fantomas, visiškai užpildyta savo partnerio "ego". Supratau, kad esu ant išnykimo ribos kaip panda. Kaip ir kiekvieną kartą, atėjus sprendimo momentui kažkokia jėga jau buvo paruošusi "bilietą". Su mažu lagaminu buvo lengva iškeliauti, užgyventą turtą atiduoti pasiliekančiam", - sakė Rūta, susipažinusi per internetą su prancūzu Oliveriu, ir jo pakviesta į Nicą - saldaus kičo kurortą.

Oliveris nebuvo monstras. Išskirtinės biografijos, vos ne Oliverio Tvisto vaikystė, Al Kaponės nuotykiai vėliau, gausybė kūno ir sielos bėdų, - amžinai ieškantis moters, kuri kompensuotų jo trūkumus. Po trijų mėnesių buvo aišku, kad jųdviejų santuoka - mitas.

Prancūzų kalbą Rūta išmoko užsieniečiams skirtuose kursuose, kur rado draugų iš viso pasaulio. Bandė dirbti socialine darbuotoja, bet po pirmojo bandymo perprasti 90-mečio kliento poreikius, (jis, tarkime, valgė tik žalią mėsą) buvo mandagiai išmesta. Vyras Oliveris leido Rūtai lankyti kalnų sportą, keliauti, megzti pažintis, sakydamas: "Suprasiu, jei sutiksi kitą vyrą. Tada galėsi užleisti savo vietą kitai emigrantei iš Rytų." Tačiau šis vyras turi puikią savybę: ir toliau rūpinasi buvusiomis draugėmis, joms padeda materialiai ir morališkai, kol įsitvirtins kitoje šalyje, kitame gyvenime.

Ir štai vieną dieną atvyko Olivier draugas, 20 metų gyvenantis Gvadelupoje. Susiruošus atgal Karibų oro linijos pasiūlė jam du bilietus už vieno kainą. Rūta susiruošė per dieną, įsimetusi į lagaminą sandalus, marškinėlius ir kalnų batus. Tik pasižvalgys...

Gvadelupa, mano meile...

Lėktuvas nusileido kitoje Žemės pusėje ir keliautoja iškart pateko į amžiną vasarą, tropikų lapiją. Draugo namuose - vaizdas iš terasos į jūrą kvieste kvietė pasibastyti, susipažinti su apylinkių gyventojais.

"Liko atsiduoti visagaliui likimui: "Viskas bus, kaip turi būti", - ir ieškotis Gvadelupoje vietos po saule", - sakė Rūta. Po dviejų savaičių klajonių ją, tapančią keistus milžinus vandens medžius, ir aptiko buvęs paryžietis Philipas. Jam patiko menininkės temperamentas ir tapybos maniera, neslėpsim, - ir atletiškas kūnas, tad pakvietė į savo namus kaip "rūmų dailininkę": " Pagyvensi, kol sukursi freską, ir galėsi eiti savais keliais." Namai buvo tušti, juose vyko remontas.

Šeimininkas, jeigu taip galima sakyti, pakvietė viešnią į tradicinį saliečių maratoną. Įveikė 23 kilometrus kalnuose, bet greit liovėsi lenktyniavę: juokėsi, tvarstė kitų bėgikų žaizdas, pagaliau išsikalbėjo apie gyvenimą. Dabar Rūta sako:

" Atsitiktinumas abu nuvedė į susitikimo tašką, tik tam prireikė daugybės metų ir painios geografinės trajektorijos. Draugas ir bendramintis šalia - didžiulis turtas. Nuo santuokų pailsau. Neužtenka ieškoti, reikia dar ir suprasti, ko ieškai. Philipas patraukė tolerancija, lanksčiu savikritiškumu; tai leidžia įvertinti kiekvieną situaciją ir ramiai ieškoti sprendimo."

Čia ir dabar

"Dabar mąstau, kalbu, sapnuoju ir juokiuosi prancūziškai. Nicoje su vyru kalbėjomės angliškai, su rusakalbių draugų šeima - rusiškai. Atvykus į Gvadelupą smegenys lydėsi nuo prancūzų kalbos. Po pusantrų metų saloje turiu nebetuščią banko sąskaitą, darbo sutartį. Nuomoju studiją tapybai, priklausau italų ir prancūzų dailininkų klubams, privačioje ateljė vadovauju vaikų ir suaugusiųjų dailės studijoms", - sakė Rūta, susidraugavusi su gvadelupiete, kurią vadina "mano juodaode sese"; jos ne tik gimusios tais pačiais metais, mėnesį, dieną, bet yra artimos sielos. Jeigu kas iš mokinių nesupranta Rūtos, ji "kalba" rankomis, akimis ir kojomis, o šie sako, kad jeigu mokytoja norės išeiti dirbti kitur, jie eis paskui ją.

"O mano "eks" intensyviai ieško naujos žmonos internete, net nesikeičia jo laiškų tekstai, tik šalys ir veidai. Kai pasikviečia kurią atvykti, apmoka kelionę, tada nusivilia, guodžiasi man, kokia ji netobula. O man jo bėdos tokios juokingos, ypač kai laukiam atūžiant ciklono", - juokėsi moteris.

Rūta nevirkauja, kad ilgisi Tėvynės. Tik labai norėtų apkabinti mamą ir dukrą, anūkėlį - liesti, užuosti, myluoti. Taip ir bus.

Saliečiai

"Įvairiausių atspalvių tamsiaodžiai. Iki šių dienų odos spalva reikšminga socialiniam sluoksniui. Kartais atrodo, patys gvadelupiečiai nenori ištrinti rasizmo. Labiausiai stebina, kad ne tik juodaodžiai tampa atstumtaisiais, bet ir išvykusieji studijuoti ar dirbti. Grįžę salon jie tarsi paženklinti, ir sudaro atskirą "baltųjų juodukų" grupę, kuri nebegali integruotis į sėsliųjų bendruomenę", - stebėjosi Rūta. Pagrindinė kalba - prancūzų ir vietinė kreolų.

Daug paaiškina salos istorija. Vergai, atgabenti iš Afrikos, tarsi ir šiandien jaučiasi ne savoje tėvynėje, bet svetimoje žemėje. Prancūzijos kolonijoje nepriklausomybės idėją puoselėja komunistų grupuotės, bet kvietimas streikuoti duoda rezultatų: ragina puoselėti, atgaivinti savąjį identitetą. Vyksta folklorinis atgimimas: tamburu perkusija, istorinės dainos, nacionalinis šokis - ir ne tik tada, kai sulaukia svečių. Čia galiojančius prancūzų įstatymus gvadelupiečiai supranta savaip, tai bado akis politikoje, ekonomikoje, gatvėje.

Egzistuoja du amžinosios vasaros periodai: sausasis ir lietingasis. Vasaros ir rudens pusmetis - ciklonų metas. Atskrieja arba ne. Numatytos langų apsaugos namams, bet negali būti tikras, ar suveiks. Lietaus periodu drėgna ir karšta: pavėsyje 30 - 34 C. Žiemą "atvėsta" iki 23, bet išties tada būna šalta. Temsta nuo 18 val.

Tradicinis šventiškas patiekalas - krabai. Sočiau net lietuviai nevalgo. Į kambarius nuolat įskrenda vagiliauti kolibriai ir kiti rojaus paukšteliai.

Pragyvenimas brangus, nes dauguma prekių ir maisto produktų gabenami iš už Atlanto, vietinė produkcija brangesnė už atvežtinę. Pagrindinis saliečių verslas - bananai bei cukranendrės.

" Gvadelupą reikia mylėti beatodairiškai arba išvykti, nes tarpinis variantas gali tapti kančia. Reikia būti pasiruošus viskam, jeigu norite atvykti, tada ir paplūdimius su palmėmis, ir žydrąją pakrantę su vėžliais bei spalvotomis žuvelėmis atrasit", - įspėjo Rūta. Moteris, niekada neužklimpstanti krizinėse situacijose ar savigailoje, jaučiasi visiškai praradusi lietuvišką įprotį dejuoti, tikėtis blogiausio, nuvertinti kitus ir save. Matau, kaip Rūtą vis labiau pasiglemžia kūrybos ir meilės ciklonas...