Gunaras Kakaras: ką sutiksim Visatos dykumoje?

- Jeigu eilinio žmogaus paklausi, kas mus riša su dangumi, su kosmosu, Visata, tai žinoma, pirmiausia jis paminės astronomiją, po to prisimins kosmonautiką, na, o kai kas dar paminės ir astrologiją. Ir tai yra labai siauras diapazonas to ryšio gausos, kuri mus jungia su pasauliu, kuris yra virš mūsų. Būtent čia ir glūdi 1990-aisiais pirmą kartą Lietuvoje ir pasaulyje įkurto Lietuvos etnokosmologijos muziejaus unikalumas, kad jis bando aprėpti, pateikti lankytojams vizualinių, etninių, dvasinių ir ontologinių žmogaus sąsajų su kosminiu pasauliu panoramą. Pagal mūsų įgyvendintą PHARE PPF programos projektą bus atlikta šios mokslo citadelės struktūrinė bei architektūrinė rekonstrukcija (muziejus įgaus unikalią "kosminę" formą), kainuosianti 8 mln litų.

Pats paprasčiausias ryšys su kosminiu pasauliu - emocinis vizualinis: kai mes giedrą naktį pakeliam akis į žvaigždėtą dangų ir garsiai arba giliai viduje atsidūstam: "Ak, kaip gražu!" Tai labai paprasta, bet tai visko pradžia: giliausių minčių, ieškojimų, klausimų. Ir galima prieiti iki pačios egzistencijos prasmės. Antras ryšys būtų etninis, kurį turėjom ir deja, praradom. Kaimo žmogus, sėdamas ir pjaudamas derlių, visada keldavo akis į dangų: kur saulė, kur mėnulis, koks oras, ir susiklostė labai graži kalendoriniais darbais, būrimais, tradicijomis, dainomis, simboliais ir gilia pagarba paremta tradicija. Dvasinis ryšys su dangumi atsispindi visose pasaulio religijose. Bet kadangi jų yra daug, su giliu liūdesiu reiktų konstatuoti faktą, jog pragyvenę baisią komunizmo ir nacizmo erą, iš istorijos menamus kukluksklano metus, taip ir nepastebim, kad gyvename baisiame religinių konfesijų susiskaldymo laikotarpyje. Šiandie žemėj liejamas kraujas dėl to, kad kažkas yra kito tikėjimo, yra viena baisiausių žmonijos tragedijų. Ir susitikus ateivius iš kitų pasaulių, būtų gėda pasakyt, kad žemėje tokie dalykai vyksta.

- Kokie faktai, kad visatoje esame ne vienintelė gyvastis, būtų patikimiausi?

- Pažintinį ryšį prezentuoja šiandieninė astronomija, astrofizika: remiantis mokslo dėsniais, pažinimu, naudojantis galingiausiais teleskopais, bandoma suvokti, kaip vyksta evoliuciniai kitimai kosminiame pasaulyje ir kokia dangaus kūnų kilmė: žvaigždžių, planetų, galaktikų. Bet šiandieninėje astrofizikoje, paremtoje grynais kietais, aiškiais gamtos dėsniais, žmogaus gyvybės, sielos prasmės nėra. Toliau eitų fizinis ryšys su kosminiu pasauliu: aeronautika. Ta, kuri prasidėjo 1957 metais, kurią pastūmėjo baisus pasaulio susiskaldymas, karinis ginklavimasis, bet šiandie didžiai sielojamės, kad pirmas europinis kosminis aparatas, nuskridęs prie Marso, patyrė baisią nesėkmę. Į Marsą nuleistas zondas, kurio tikslas buvo, žinoma, ne marsiečių, bet pačios primityviausios organinės mikroorganizmų gyvybės paieška. Jeigu ji bus rasta, ne šiandie, ne rytoj, su kitais kosminiais aparatais - tai bus grandiozinė sensacija, pirmas objektyvus faktas, kad Visatoje yra ne viena gyvybės sala. Marso atmosfera yra nepaprastai reta, ten yra deguonies, vandens garų, bet atmosferoje jų tūkstantįkart mažiau, negu Žemės, ir klimatas atšiaurus, atmosferos temperatūra niekad nepakyla virš nulio, nors gruntas pusiaujyje sušyla iki plius dvidešimt laipsnių. Iš esmės tai pirma unikali vieta Saulės sistemoje, kur yra didelės prielaidos gyvybės pėdsakams rasti, juolab kad astronominiai stebėjimai, kosminiai tyrimai, atsiųstos nuotraukos jau šiandie neabejotinai parodė, kad prieš milijonus ar net milijardus metų Marse buvo nepaprastai daug vandens; Šiaurinis pusrutulis, ko gero, buvo visas apsemtas tyvuliuojančio okeano. Marse įvyko kosminė katastrofa, jos esmės ir priežasčių mes nežinom, bet faktas, kad vanduo ten per labai trumpą laiką išnyko. Dalis išgaravo į kosminę erdvę, dalis susigėrė į gruntą, tai leidžia tikėtis, kad gyvybė galėjo egzistuoti, galbūt ji net išliko iki šių dienų. Jeigu mes prakalbome apie gyvybę, tai reikėtų paminėt ir antrą vietą Saulės sistemoje: Jupiterio palydovą su gražiu, mums pažįstamu vardu - Europa. Tas palydovas truputį mažesnis už mūsų Mėnulį, ledo šarvai gaubia visą planetą, tačiau po jais - skystas vanduo. Ir tai būtų antra vieta gyvybės faktui atskleisti. Tačiau palyginti su Marsu, tai dar tolima ateitis, kaip ir kosminiai aparatai, kurie galėtų pasiekti Europos vandens klodus.

Mes kaip proto sala Visatoje esame ne vieni. Ši tema nepaprastai gili, labiausiai išplėtota fantastinėje literatūroje, o šiandie, deja, pseudomeniniuose filmuose ši idėja yra tiek devalvuota, suprimityvinta, kad joje neliko nieko, išskyrus idiotiškus šou elementus, kraują, sprogimus, ugnies kamuolius ir t. t. Dėl to susitikus su kitos civilizacijos atstovais, vėl būtų gėda žiūrėt jiems į akis.

- Kiek gyvuoja žmonija, tiek siekia amžinybės. Kiek ir kaip galime paveikti savo lemtį, ateitį?

- Duosiu paprastą palyginimą: gimsta vaikutis, tėvai padeda jiems įsitvirtint gyvenime ir prognozuoja savo vaikaičių ateitį. Palyginkit šią situaciją su globaline Žemės civilizacija, ir kaip jos tarptautinės institucijos rūpinasi žmonijos ateitimi. Ir jeigu imsim apytikslius skaičius, matysime paradoksalią, apgailėtiną situaciją. Žemės civilizacija savo ateities požiūriu yra aklas kačiukas, kuris sukasi pragramtiškame ekonomikos, politikos rate, ir apie savo ateitį išvis negalvoja. Neišvengiamai prieitume išvadą, kad norint gaut bent kruopelytę informacijos apie žmonijos ateities galimybes (kalbu apie tūkstantmečius), tai turime vienintelį šansą: jeigu esame dykumoje vieni, mums reikia sutikti dykumoje antrą, tokį patį kaip mes. Na, o jeigu sutiktume antrą ir penktą, informacija apie civilizacijos ir proto ateities galimybes šuoliškai augtų. Ir jeigu Žemės civilizacija mestų didžiules lėšas ir pastangas ieškant kitų gyvybės ir proto salų Visatoje.

- Ar jos nebūtų priešiškos "žemės kirminams"?

- Dievuliau, jūs šiuo klausimu ir parodėte, koks primityvus šiandie mūsų mąstymas. Jeigu mes norim sutikti KITĄ, ir nežinome absoliučiai nieko - nei kur dykumos pakraštys, nei kokia mūsų gyvenimo prasmė, argi mus gali gąsdinti kažkoks priešiškumas? Tai iš filmų atėjęs idiotiškas požiūris, kad JIE mus gali užpulti, suvalgyti, pavergti... Aišku, atsargumo priemonių reiktų imtis, bet kai mus skiria begalinės laiko, erdvės kontinumai, kalbama ne apie tai, kad mes pas juos nuskrisim ar jie pas mus, mes turim unikalias ryšio priemones - radijo bangas. Gauti signalus galime iš kitų civilizacijų, kurios galbūt jau nebeegzistuoja, nes radijo signalai, kaip ir šviesa Visatoje, keliauja ne metus, ne milijonus, o milijardus metų. Šiandieniniai teleskopai aprėpia galaktikas, kurios yra nuo mūsų už 10 - 12 milijardų šviesmečių; tai reiškia, kad mes gaunam signalą iš giliausios praeities apie civilizacijų ir proto egzistavimo galimybes, tikslus ir prasmę. Mes dvylika metų kalam jaunimui žinias, išleidžiam į aukštąjį mokslą, ir žmogus jau gyvena pasaulyje, kuris nusakomas formulėmis, dėsniais, skaičiais, faktais. Su NEŽINOMYBE, unikalia mus supančia pasaulio realybe, prie kurios galime prisiliesti kiekvieną akimirką, žmogus ryšio nebeturi. Jeigu šalia pragmatiško auklėjimo ir žinių kalimo į galvą leistume išaugti, subręsti, pajausti tylią KLAUSIMO gelmę ir prasmę: o kokia mano paskirtis šiame pasaulyje? Ne Klaipėdoje, Lietuvoje, ne Žemėje, o šioje Visatoje? Gyvybės užuomazgos šaknys, jos ir proto atsiradimo priežastis glūdi šioje Visatoje. Kur link Žemės civilizacija turėtų eiti, ko vengti, atsakymų mes neturime, ir jokia filosofija, jokie tikslieji mokslai nei religijos į tai neatsakys.

- Iš kur Žemėje atsirado žmogus? Ir kokie ženklai akivaizdžiai rodo, kad kadaise čia lankėsi kitų civilizacijų būtybės?

- Pamenu diskusiją šia tema, kurioje dalyvavo teologas, vienuolis, psichologas ir profesorius J. Grigas, pakankamai aršus materialistas. Abi šalys iš kailio nėrėsi, bandydamos toleruoti viena kitą, ieškoti kompromisų, ir rezultatas buvo toks: religijos atstovai sakė, kad jie nekelia žmogaus kilmės klausimo, tik santykio su Dievu, gyvenimo prasmės, moralės. Profesorius J. Grigas taip pat buvo priverstas pripažinti, kad mokslas šiandie (Darvino teoriją tenka atmesti), taip pat negali atsakyti į žmogaus kilmės klausimą. Tai buvo pagarbos išreiškimas Nežinomybei - su kuo mes liečiamės, ką jaučiame, bet nepažįstame. Šiandienis pragmatiškas pasaulis yra išprotėjęs žinojimu, tuo tarpu Nežinomybė yra kur kas gilesnė žmogaus dvasinė maitinimosi, egzistencijos terpė, gelmė, iš kurios kyla sukrečiantys klausimai, į kuriuos atsakymo nerandi visą gyvenimą, bet jų erdvėje tu augi ir bręsti.

Yra netgi tokia atskira astronomijos nežemiškų civilizacijų paieškos atšaka - paleoastronomija. Yra prielaidų, hipotezių, jog kažkada pas mus galėjo lankytis ateiviai, bet konkrečių absoliučių įrodymų, deja, neturime. Šiandie dešimtys tūkstančių žmonių visose šalyse stebi neatpažintus skraidančius objektus, kuriuos mokslininkai išmeta už borto, kaip absurdą, bet aš galiu drąsiai tvirtinti, kad dalis tų stebėjimų yra realūs ir tikri. Nuotraukos kelia abejonių, jog tai apsirikimas ar falsifikacija, tačiau įvairių požiūrių ir išsilavinimo žmonės nurodo tuos pačius sutapimus, ir remdamiesi tuo, galime kalbėt apie NSO stebėjimų realumą, bet pasakyti, kas tai yra, mes negalim.