Gražinos Balandytės sugrįžimas - Dievo dovana

Pelnytai scenos karaliene vadinama Gražina Balandytė (76) po sėkmingo sugrįžimo į Kauno dramos teatro sceną gegužę rengiasi naujam Džono Patriko komedijos „Mūsų brangioji Pamela“ maratonui. „Jaučiuosi tarsi Dievo prikelta naujam gyvenimui“, - apie grįžimą į teatrą, kuriam yra atidavusi gražiausius savo gyvenimo dešimtmečius, kalba aktorė. Ji dėkinga ne tik spektaklio režisieriui Algirdui Latėnui, bet ir publikai, kuri jos nepamiršo, kuri ja žavisi ir tebemyli. O abipusė meilė juk daro stebuklus!

G.Balandytė vis dar negali atsitokėti, kaip jai, ištvėrusiai kelias sudėtingas operacijas, užtenka jėgų ir energijos tris valandas trunkančiam spektakliui, kuriame, kaip ir gyvenime, yra ir džiaugsmo, ir melancholijos, ir ašarų bei visiems aktualių gyvenimo pamokų. Vasarą suvaidinusią kelis spektaklius Palangos kurorto publikai mylimą aktorę žiūrovai išvys Kauno nacionalinio teatro scenoje rugsėjo 27 ir 28 dienomis, o spalio 15 d. numatytas spektaklis sostinės Jaunimo teatre.

- Visą vasarą leidote Palangoje. Šį sykį ne tik ilsėjotės vyro Andriaus Čygo bene prieš 40 metų statytoje judviejų „vasaros rezidencijoje“, bet ir vaidinote pilnutėlėje kurorto salėje, kurioje publika sutiko jus ovacijomis. Tad pirmiausia įdomu, kokius įspūdžius parsivežate apie vasarą ir apie kelias aksominio rudens savaites prie jūros.

- Kurorto vasaros šurmuliu niekada nesidžiaugiu. Man labiau patinka tas metas, kai prieš rugsėjį Palanga ištuštėja, tada pajuntu palaimingą ramybės būseną. Kurortas tampa romantiškas, apgaubtas svaigaus rūko, kuris lyg ir panašus į tą, kurį mėgsta kino režisieriai užleisti per filmavimus. Ypač gera prie jūros, kuri visada tau turi ką pasakyti savo ošimu, o aš jai. Vasarą nemėgdavau eiti prie jūros, man per daug buvo tos margaspalvės ir triukšmingos minios, per daug mane atpažįstančių žvilgsnių. O dabar einu sau su šuniuku ištuštėjusiomis gatvėmis ir jaučiuosi kaip ta dama iš Antono Čechovo dramos. (Juokiasi.) Mano Mona ne veislinė, bet labai miela.

- Į šį spektaklį eina publika, kuri jus prisimena iš daugybės kitų Kauno dramos teatro spektaklių, kino filmų. Žiūrovai stebisi jūsų energija ir puikia vaidyba. Atrodytų, scenoje pasakojama visai paprasta istorija apie patiklią senutę, iš kurios sukčiai nori išvilioti pinigus, o ji jiems pasipriešina ir paperka tyrumu, humoro jausmu. Ar jums pačiai įdomus šis vaidmuo? Ar nevargina?

- Komedija, sukurta ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus publikai ir kitose scenose, negali būti bloga. Nepaprastai smagus ir įvairiaplanis Pamelos vaidmuo, labai žmogiškas ir suprantamas. Scenoje daug džiaugsmo ir ašarų, ir juoko. Teko man vienam įsibrovėliui trenkti geru kuolu per galvą. Net pati neįsivaizduoju, iš kur turiu tiek sveikatos, kad pakelčiau tą pagalį. Bet paskui supratau, kad tai darau ne aš, o Pamela. (Juokiasi.)

- Dar gal truputį apie režisierių A.Latėną, kuris prieš penkiolika metų jus buvo pakvietęs vaidinti Jaunimo teatro spektaklyje „Kelionė į Meką“. Prabėgo nemažai laiko ir kaip tik jis prikėlė scenai, ir šį sykį ne kur kitur, o jūsų mylimame Kauno teatre.

- Taip, jis mane, galima sakyti, prikėlė iš numirusių. Buvau atsisveikinusi su teatru ir maniau, kad į šią sceną daugiau nebeišeisiu. Tik po „Pamelos“ premjeros supratau, kodėl buvau nelaiminga. Sujaudino jau vien tai, kad jis pamąstė apie mane, prisiminė, kad galiu dar vaidinti tokį vaidmenį. Iš pradžių išsigandau, nes pagalvojau: ar galėsiu įsiminti tiek daug teksto po daugelio iškęstų narkozių, patirtų operacijų? Bet, pasirodo, viskas galima ir įmanoma. Pati nustebau, ką gali žmogus, kai jį apima kūrybinis džiaugsmas ir noras grįžti į sceną. Tas netikėtas įvykis pakeitė mano kasdienybę. Pajutau, koks man vis dėlto svarbus teatras. Viskas vyko tarsi kokiame sapne ar kino filme. Algirdas paskambino ir pasakė, ką yra sumanęs. Toks spektaklis teatre nebuvo numatytas, atsirado staiga, kaip iš giedro dangaus. Žinoma, ne be teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko pagalbos ir geranoriškumo toji staigmena tapo kūnu. Tempas buvo nežmoniškas. Atsidusau tik po premjerinių spektaklių... O kiek sulaukiau gėlių, sveikinimų! Svarbiausia, pasijutau reikalinga, laukiama, neužmiršta. Ko dar mano amžiaus artistei bereikia!

- Ar jūsų gyvenime daug yra pasitaikę tokių staigmenų?

- Daug. Man yra nutikę daug netikėtai smagių dalykų, likimo dovanų. Gaila, kad nesugebėjau visomis tomis galimybėmis pasinaudoti.

- Artistės karjerą esate pradėjusi Klaipėdos dramos teatre, o paskui, nuo 1958 metų, talentą atidavėte Kauno teatro scenai. Su vaidmenimis kine ir televizijoje būtų per šimtą personažų. Gal išskirtumėte kelis, kurie jums buvo arčiausiai širdies?

- Yra buvę visokių vaidmenų... Aš jų neskirstau į didelius ir mažus. Man svarbiausi tie, kuriuos vaidinu su didžiausiu malonumu. Po tokio vykusio spektaklio, priėjusi prie veidrodžio grimo kambaryje, matau, kaip išsilygina raukšlės, savijauta būna fantastiška, jokio nuovargio. O kai vaidmuo ne prie dūšios, primestas režisieriaus, eidama nusilenkti po spektaklio jausdavausi baisiai, o gerklėje būdavo tarsi kraujo skonis. Iš suvaidintų mielų spektaklių išskirčiau nedidelį vaidmenį visai dar jauno Eimunto Nekrošiaus režisuotose Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladėse“. Vaidinau tokią moterėlę, visai be grimo, ryšėdama skarele. Ten manęs žiūrovai nepažino, o aš jaučiau scenoje fantastišką malonumą. Kitą sykį gali vaidinti nuostabų pagrindinį vaidmenį, bet tau jis yra kančia. Taip būna dėl daugelio priežasčių. Kartais pati dėl to būnu kalta, kartais kaltinu kitus. Na, bet tokia jau mūsų profesija, kad nuolat jauti jaudulį, džiaugsmą ar nepasitenkinimą. Tačiau esu laiminga: man teko dirbti su tokiomis talentingomis asmenybėmis kaip režisieriai Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Vytautas Čibiras, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, na, ir A.Latėnas, kuris, kaip jau sakiau, grąžino man gyvenimo džiaugsmą.

- Teko girdėti, kad A.Latėnas iš meilės jums net norėjo pavadinti spektaklį „Mūsų brangioji Gražina“.

- Na, to jau būtų per daug, nes toji smagi Džono Patriko komedija yra apie Pamelą, nors ji gal kiek ir panaši į mane.

- Ar jūsų vyras, su kuriuo jau esate kone pusę amžiaus, neišsigando, kad grįžimas į sceną, jaudulys gali pakenkti jūsų sveikatai?

- Gal kiek ir baiminosi, bet žinojo: jeigu sutiksiu, jis manęs nesulaikys. Andrius džiaugėsi kartu su manimi. Jis, nors pats ne scenos žmogus (iš profesijos inžinierius, - aut. past.), bet didelis teatro gerbėjas, jautė, kad man labai trūksta scenos. Savo gyvenimą susiejęs su manimi, negalėjo likti abejingas mano troškimams. Jis mane „išleido“ į sceną ir prieš aštuonerius metus, kai Kauno muzikiniame teatre režisierius Aidas Giniotis statė miuziklą „Kabaretas“. Ten man teko irgi netikėtas Ponios Šnaider vaidmuo, kur teko dar ir dainuoti. (Už šį antrojo plano vaidmenį G.Balandytė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ - aut. past.). Mes kartais su vyru susiginčijame, būname skirtingų nuomonių, tačiau su juo konfliktuoti neįmanoma. Beje, kaip ir su manimi. Mes vienas kitam nenuolaidžiaujame, bet puikiai suvokiame, kad kiekvienas liksime prie savo nuomonės, o nusileidžia protingesnis. (Juokiasi.) Esame susituokę jau 45 metus. Gal jau metas galvoti, kokią jupelę pasisiūti, kai sulauksime Auksinių vestuvių.

Trumpai

Gražina Balandytė gimė 1937 m.

Nuo 1958 m. dirba Kauno dramos teatre.

Scenoje ir kino filmuose sukūrė per 100 vaidmenų.

Būdama 25-erių, pelnė nusipelniusios artistės vardą; vėliau suteiktas liaudies artistės garbės vardas; pelnė daugybę apdovanojimų teatrų festivaliuose; padėkos „Fortūnos“ prizas už viso gyvenimo nuopelnus; 2005 m. - „Auksinis scenos kryžius“.

Apdovanota Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995 m.)

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"