Gražina Balandytė: "Aš neigiu vienatvę"

Kino ir teatro aktorė G.Balandytė „TV publikai“ prisipažino, kad yra laimingas žmogus: „Dabar esu prie jūros, Palangoje. Paukščiai čiulba. Mano gimimo diena yra kaip tik per tas vadinamąsias baltąsias naktis. Ir mes, ne tik suomiai ir švedai, šiek tiek jas matome. Nuostabu. Ir prie jūros galima nueiti pasižiūrėti kaip ošia. Džiaugiuosi, kad gyvenu. Tai yra stebuklas, kad šitiek, nežinau kas, ar Dievulis man suteikė, ar mano brangieji amžinybės akim iš dangaus mane laimina ir padeda, ar mano nuostabus vyras... Žodžiu, esu laimingas žmogus ir visus myliu“.

Paklausta, kokį filmą kurtų, jeigu pasakotų apie savo gyvenimą, G.Balandytė atsakė mįslingai: „Sėdžiu iš ryto priešais veidrodį, žiūriu į tą moterį ir sakau, kad aš jos nepažįstu. Taip prasidėtų filmas. O finalas būtų toks: sėdžiu vėl prie veidrodžio ir klausiu savęs, ar aš norėčiau būti ta moterimi? Pasakyčiau: ne, nenorėčiau. Mane gyvenime ta moteris daug iškankino... Nuolat turi save valdyti, tramdyti. Kaip mano mamytė sakydavo, jeigu žmogus sugeba susivaldyti, jis tobulėja. Aš stengiuosi gyvenime visą laiką tą daryti. Jau kokius dešimt kartų tobulėjau...“

Čia pat G.Balandytė prisimena spektaklį, kuriame svarstoma apie gyvenimo suteiktas išnaudotas ir neišnaudotas galimybes, žmogaus pasirinkimus: „Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų nacionalinis Kauno dramos teatras vėl sugrįžo prie Makso Frišo (Max Frisch) pjesės „Biografija: vaidinimas“ ir Gintaras Varnas vėl pastatė šį spektaklį. Kadaise labai seniai aš su Kęstučiu Geniu jame vaidinau. Ir žinote, šita pjesė pakeitė mano požiūrį, mąstymą. Pradėjau aštriau analizuoti savo gyvenimą.“

Svarbiausia, pasak moters, nebūti vienišam: „Jeigu žmogus yra vienišas, jis pats yra kaltas. Negali būti vienišų žmonių. Aš suprantu, tie, kurie guli lovoje, yra visiškai bejėgiai, bet ir tai... Jeigu būsi visą laiką tik savimi užsiėmęs, vadinasi, brangiausias žmogus pats sau esi, o aplinkiniai tavęs nedomina. Aš neigiu vienatvę ir vienišumą. Net mokslininkai atlikę tyrimą, kurio metu dešimtmetį tyrė vienišus žmonės ir tuos, kurie turi artimus, nustatė, kad tie vieniši beveik visi išmirė. Jie kitaip gyvena. O aš ilgai gyvenu. Net netikiu, kad man tiek metų. Man atrodo, kad aš kažkokį vaidmenį vaidinu. Nusigrimavau ir vaidinu. Nusivalysiu grimą ir vėl būsiu stipri ir skraidysiu laukais“.

Aktorė džiaugiasi, kad jos gimimo dienos proga į Palangą susirinks artimieji: „Turiu fantastišką kompaniją. Užauginau brolio dukrą, kuri turi du sūnus. Jie vadina mane močiute. Štai vienas dabar turi atskristi iš Norvegijos su savo žmona ir sūneliu, kuriam keturi mėnesiai. Laukiu, džiaugiuosi. Kitas iš Kauno atvažiuos. Visi susirinks į Palangą. Turiu nuostabią kompaniją - tai mano mylimas vyras Andrius, mano Rasa. Ir kalytė Mona, ir labai daug paukščių kieme, su kuriais bendrauju. Jie visiškai manęs nebijo, tokie draugiški. O ir voveraitė ateina pasisvečiuoti, aš riešutų jai padedu“.