Grafas Tiškevičius - vienintelis giminės ilgaamžis

Ponas Alfredas gimė darnioje šeimoje. Dauguma palangiškių senbuvių, jų vaikų bei anūkų prisimena ar yra girdėję apie ponus Tiškevičius. Ir mūsų pašnekovas pasakojo, kad jo tėvai išties buvo labai šviesūs, malonūs ir draugiški žmonės. "Man buvo labai smagu turėti tokius tėvus, bet dar smagiau išgirsti gerus žodžius iš svetimų žmonių lūpų. Nors mes buvome turtingi, turėjome daug samdomų darbuotojų, niekada neteko girdėti tėvo ar mamos pakelto balso, niekada nemačiau jiems dirbančiųjų ašarų."
Grafo tėvai 1900-aisiais pasistatė dvarą - Tiškevičių rūmus. Jie Baltarusijoje ir Ukrainoje turėjo nemažai nuosavų miškų, davusių didžiulius pinigus. Ponas Alfredas - dešimtas Tiškevičių vaikas.

"Skirtumas tarp manęs ir vyresniosios sesers - net dvidešimt treji metai. Ji galėjo man būti mama. Prisimenu tėvus pasakojant, jog gimė keturios dukros, ir kaip jau būtų gana. Tačiau, didžiulei tėvelio laimei, penktasis gimė sūnus. Gal pakilo noras dar sūnų turėti? Tačiau šeštas vaikas vėl buvo mergaitė, na, o paskui pabiro sūnūs - kaip iš gausybės rago. Šiandien nė vieno gyvo jau nebėra, likau aš vienas.
Nemanykite, nors mano tėveliai ir buvo labai turtingi, išlaikyti ir išmokslinti tiek vaikų nebuvo lengva. Mes gyvenome augindami ir pardavinėdami daržoves, tačiau šis verslas nebuvo pats pelningiausias. Mano mama buvo lenkaitė. Ji turėjo du labai turtingus brolius. Vienas jų augino sūnų, daugiau vaikų negalėjo turėti, o antrasis buvo bevaikis. Pasitarę, jie nusprendė, jog abu mamos broliai įsisūnys du jų vaikus. Ir taip mano du vyresni broliai išvyko gyventi į Lenkiją. Jiems buvo sukurtas tikrai puikus gyvenimas, suteiktas aukštasis išsilavinimas."

Turėjo slėpti savo šaknis

Antrasis pasaulinis karas poną Alfredą užklupo, kai jam buvo 27-eri. Tuo metu jo mama jau buvo palikusi Lietuvą - gyveno Anglijoje, o tėtis jau buvo miręs. "Buvau vedęs, turėjau mažytį sūnų Adomą. Tačiau teko bėgti nuo rusų. Buvau naivus, tikėjau, kad vokiečiai mane supras ir suteiks prieglobstį. Deja, jų draugiškumas ir supratimas buvo gana paprastas - mane pasodino į kalėjimą. Pasakoti šią mano gyvenimo atkarpą prireiktų kelių parų. Pasėdėjau kalėjime, vėliau jie suprato, kad esu nekaltas, ir paleido. Siūlė man du kelius: sugrįžti į Lietuvą arba važiuoti į Lenkiją. Grįžti į Lietuvą - reiškė tremtį į Sibirą. Pasirinkau Lenkiją, nors ten taip pat manęs laukė nelengvas likimas. Niekam negalėjau prasitarti, kad esu lietuvis, turėjau slėpti savo šaknis, nes lenkų saugumas mane greitai būtų perdavęs rusų saugumui. Teko dirbti įvairius juodus darbus, tačiau viską ištvėriau, prasigyvenau.

Apie Lietuvą kalbėtis galėjau tik pats su savimi. Nepatinka man skambūs žodžiai, bet tik tas mane supras, kuris penkiasdešimt metų negalėjo pajausti gimtos žemės. Tikrai tuomet negalvojau, kad sulauksiu tos dienos, kai vėl išvysiu Palangą, savo tėvų rūmus. Pirmą kartą atvažiavau 1990-aisiais. Keistas jausmas buvo: Palanga buvo labai pasikeitusi, tik bažnyčia stovėjo tokia pati ir labai apsidžiaugiau pamatęs, jog tėvų dvaras stovi gyvas ir sveikas. Žinoma, rusų kareiviai padarė savo darbus, bet tai jau praeitis, nieko nebepakeisi."

Šalia tėvų namų

Ponas Alfredas kiek galėdamas domisi Lietuvos ir pasaulio įvykiais, skaito laikraščius, žiūri televizorių. Kasdien internetu susisiekia su Lietuvos ambasada Lenkijoje. "Man vis dažniau norisi sugrįžti į Palangą. Nežinau, kaip mano gyvenimas klostysis toliau, tačiau savo paskutiniąsias dienas norėčiau praleisti čia, šalia tėvų namų. Didžiausia mano svajonė - Tiškevičių rūmuose atstatyti tėvų pastatytą koplyčią. Norėčiau, jog parke esančiuose rūmuose jaunimas tuoktųsi, švęstų įvairias šventes."
"Dabar man kiekvienas gimtadienis itin brangus, - kalbėjo grafas. - Mirties nebijau. Tik nenorėčiau su ja susitikti ligoninės palatoje. Kiek man teko matyti, gydytojai ir seselės nelabai kaip elgiasi su senais paliegusiais žmonėmis. Jeigu Aukščiausiasis mane girdi, tai tikiuosi, išpildys mano didžiausią prašymą akis užmerkti tarp savų."

Ponas A. Tiškevičius apgailestavo, jog Dievas jam nedavė anūkų. "Ką padarysi, gal Viešpatis seikėja visiems po lygiai. Kadangi pats augau gausioje šeimoje, mano sūnus Adomas neturi vaikučių. Jis gyvena Amerikoje, bet su žmona dažnai atvažiuoja į Palangą, jiems čia patinka. Džiaugiuosi galėjęs jam suteikti aukštąjį išsilavinimą. Jis gydytojas. Nors pasimatome tik kartą per metus, mudu esame geri draugai."
Uršulė - antroji grafo žmona. "Mes su ja vaikų neturime. Aš labai džiaugiuosi, jog ji šalia. Su pirmąja žmona mes palaikome labai puikius santykius - ji taip pat lenkaitė. Dažnai mano abi žmonos susitinka, pasėdi prie arbatos puodelio. Esame visi drauge atostogavę. Gyvenimas per trumpas, kad leistume jame keroti pykčiui ir neapykantai."
Grafas Alfredas kartą per savaitę vyksta į svečius pas Palangos kleboną. Jam Dievo namuose ypač gera - bažnyčia statyta iš Tiškevičių plytinėje gaminamų plytų.

"Susėdam mes su klebonu, pasikalbame. Man patinka žmonių draugija, gera jaustis reikalingam. Aš ir taurelės nevengiu: tačiau geriu tik skaidriąją (degtinę), spalvoti - ne man. Ir alų mėgstu - jis taip ramina, užmerkiu akis ir pats sau sakau: kaip gera, kad nebereikia tik svajoti apie gimtinę - ji čia drauge su manimi", - susijaudinęs kalbėjo grafas.