Gintė Žilinskienė: mąstanti širdimi, jaučianti protu

Šiandien apie moters laimę kalbamės su laiminga moterimi Ginte Žilinskiene. Ji - keturių vaikų mama. Išsilavinusi, dirbanti, nuolat besimokanti. Šokanti, sportuojanti. Prieš 19 metų ištekėjusi už savo pirmosios meilės, kurią sutiko būdama 15-os. Moteris, mąstanti širdimi, jaučianti protu, vertinanti dabarties akimirkas, visokią save ir kiekvieną kitokį žmogų.

Darbas

Ginte, pirmiausiai papasakokite apie savo profesiją ir sukauptą darbo patirtį.

Esu organizacijų psichologė. Vadovauju praėjusią vasarą Klaipėdoje įkurtai personalo atrankos kompanijai "Atranka 360". Esu viena iš jos kūrėjų. Mano sritis - darbuotojų paieška, atranka, vertinimas, įmonių vadovų konsultavimas, personalo mokymai, klientų aptarnavimo standarto įgyvendinimo projektai ir panašiai. Šį darbą dirbu jau 12 metų.

Kodėl pasirinkote tokią profesiją?

Nebuvo sunku pasirinkti, jaučiau pašaukimą. Apsisprendžiau dar vidurinėje mokykloje, dešimtoje klasėje. Domėjausi psichologija, todėl baigiau edukologijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete, vėliau pratęsiau organizacijų psichologijos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Baigusi mokslus, pagal įgytą specialybę dirbau keletame personalo kompanijų, taip pat dėsčiau universitete bendravimo psichologijos, kritinių situacijų valdymo, vadovo etikos disciplinas.

Ar sutiktumėte su mintimi, jog mokydami kitus - patys mokomės, arba gydydami - gydomės?

Šiuose žodžiuose yra tiesos.

Kokias savo "ligas" gydotės gilindamasi į žmogaus psichologiją?

Negaliu sakyti, jog esu persirgusi visomis "ligomis", kuriomis domiuosi kaip savo profesijos atstovė. Viena vertus, neįmanoma išgyventi asmeniškai visų egzistuojančių problemų, kita vertus, nemanau, kad tai būtina: sveiko žmogaus žvilgsnis, žinios, įžvalgos taip pat labai praverčia, - šypsosi. - Aš labai mėgstu bendrauti iš prigimties, ne todėl, kad mokiausi bendravimo psichologijos. Man darbas yra kartu ir pomėgis. Taip pat turiu būrį draugų, su kuriais bendravimą išsaugojau nuo pat vaikystės.

Kur jūs užaugote?

Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, Debreceno rajone, mokiausi Martyno Mažvydo mokykloje. Turiu nuostabiausius, mane mylinčius tėvelius ir vyresnę seserį.

Atsparumas

Aktualus šiuolaikinei moteriai klausimas: kaip ugdytis emocinį atsparumą?

Man emocinį atsparumą padeda ugdytis klasikinės psichologijos žinios ir Rytų filosofijos išmintis.

Kaip tai apibūdintumėte vienu sakiniu?

Trumpai apibūdinčiau posakiu "Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų".

O jeigu kiti su jumis pasielgia nesilaikydami teisingų principų?

Stengiuosi išlikti rami. Stengiuosi sąmoningai sutelkti dėmesį į tuos dalykus, kurie iš tiesų man svarbūs. Be abejo, gyvenime tenka susidurti su įvairiais žmonėmis, patirti nemalonių situacijų, kyla konfliktų. Tokiais atvejais klausiu savęs: ar tai išties taip svarbu, kad prarasčiau pusiausvyrą, išsimuščiau iš vėžių? Jeigu pavyksta išlaikyti vidinę ramybę - vadinasi, manęs šios aplinkybės nenugalėjo. Jeigu ne, vadinasi, dar reikia padirbėti su savimi, su savo silpnybėmis, vadinasi, dar yra kur tobulėti, - šypsosi. - Mintys ir jausmai visada kyla iš tavęs paties, ne iš kitų.

Ramybė

Kas jums teikia dvasios ramybę?

Visų svarbių gyvenimo aspektų harmonija. Vaikai, namų aplinka, savęs suvokimas ir vertinimas, draugystė, partnerystė, meilė šalia esančiam žmogui. Taip pat tikėjimas. Savimi, kitais, aukštesnėmis jėgomis, tuo, kad sunkumai praeis ir viskas pasikeis į gera. Visada reikia tikėti, turėti viltį.

Dvasios ramybė yra ir nuolatinis asmeninis darbas su savimi. Aš nuolat jį dirbu.

Kas jums padeda atgauti pusiausvyrą ištikus nesėkmei?

Visa tai, ką minėjau, labiausiai - tikėjimas, o greitoji pagalba - tai pokalbis su tikru draugu. Man tai pirmiausiai yra mano vyras. Taip pat fizinė veikla, rutina. Pavyzdžiui, pravartu susitvarkyti spintą - dviguba nauda: ir dėmesį nukreipia nuo neigiamų minčių, ir daiktus lengviau randi, - juokiasi.

Šeima

Kokio amžiaus jūsų vaikai?

Sūnui - 17, dukroms - 13, 7 ir 4 metai.

Kaip jūs viską spėjate? Organizacijų valdymo principus pritaikote šeimai?

Taip, žinoma. Tai tikrai efektyvu. Dėlioju prioritetus, planuoju, įtraukiu ir deleguoju... Mes netgi rengiame reguliarius strateginius šeimos susirinkimus, aptariame svarbius klausimus - šeimyninių pareigų, laisvalaikio, finansų ir t. t. Taip vyksta vaikų socializacijos procesas, - šypsosi.

Kam deleguojate vaikų priežiūrą, kai pati dirbate?

Mes jau 13 metų turime auklę Virginiją, kuri yra tapusi mūsų šeimos nare, galima sakyti, trečiąja močiute. Tai yra žmogus, kuriuo visiškai pasitikime.

Ar leidžiate vaikus į darželį?

Iki ketverių metų stengėmės nevesti. Mes su vyru manome, jog vaikui iki 3 metų labai svarbi namų aplinka. Abu turime nekokių prisiminimų apie savo vaikystės darželius.

Grožis ir sveikata

Patarkite moterims, kaip kasdien palaikyti gerą fizinį tonusą?

Pirmiausiai reikia to norėti. O tam, kad panorėtum, labai gerai yra pajusti skirtumą tarp blogos savijautos ir geros. Kai "paragauji", ką reiškia tas geras fizinis tonusas, tai blogo nebenori. Atsiranda poreikis. Aš sportuoju dukart per savaitę: vieną dieną einu į pilateso mankštos užsiėmimus, kitą kartą - į zumbos šokius. Po treniruočių išeinu kaip ant sparnų. Dabar ketiname pilatesą lankyti abi su 7 metų dukra, kad galėtume ir pajudėti, ir kartu pabūti. Su vyresniąja jau kurį laiką lankome zumbą. Stipriname ryšį...

Turint 4 vaikus, kiekvienam atskirai skirti dėmesio iš tiesų sudėtinga...

Taip, tai nėra paprasta, o vaikams jis reikalingas kiekvienam atskirai, ir mes tai puikiai suprantame, todėl kiek įmanydami stengiamės. Kaip mums sekasi - reikėtų vaikų paklausti, - šypsosi.

Kiek trunka jūsų darbo diena?

Dabar, įmonės kūrimosi pradžioje, ilgai: po 10-11 valandų per dieną. Bet aš žinau, jog tai laikinas etapas. Norėčiau, kad ateityje darbas truktų trumpiau, iki 16 valandos būtų idealu.

Nepasvajojate išvis nedirbti?

Ne, tokios svajonės neturiu. Man patinka dirbti, nes tai veikla, kuri yra ir mano hobis, ir saviraiška.

Vienoms moterims padeda genai, kitoms tenka įdėti daugiau pastangų. Ar esate save išbandžiusi dietomis ir panašiais dalykais?

Niekada. Nesu iš tų moterų, kurioms nerūpi išvaizda arba kurioms nereikia dėti pastangų, bet dietomis netikiu, nes jos neduoda ilgalaikių rezultatų. Man nesinori savęs "sprausti į rėmus", atsisakyti skanėstų...

Ar turite sveiko gyvenimo būdo koncepciją, žinote, kaip "teisingai" valgyti?

Žinoma, norisi to sveiko, kokybiško maisto, bet mano gyvenimo būdas, tempas riboja tokias galimybes. Pastangos, sakyčiau, banguoja. Būna etapų, kai labiau pasistengiu, bet būna, kad tam visai neskiriu dėmesio. Mano vyras - tikras gurmanas, jis labai rūpinasi kokybiška mityba. Jiedu su sūnumi karaliauja virtuvėje, eksperimentuoja... Mes labai skatiname vaikus gaminti savarankiškai, džiaugiamės jų kulinariniais bandymais, kad ir kokie jie būtų.

O kiek laiko jūs pati praleidžiate virtuvėje?

Tai ne mano pomėgis, - šypsosi. - Šiuo metu aš per daug dirbu, kad grįžusi vakare namo laiką leisčiau virtuvėje. Verčiau jį skiriu vaikams, vyrui. Visko neįmanoma suspėti. Nesu tobula mama, pasitinkanti vaikus su karšta vakariene...

O kas tuomet jus pasitinka su vakariene?

Auklė Virginija.

Kaip judu su vyru ilsitės, atostogaujate?

Gaudome kiekvieną laisvą minutę, kad galėtume atitrūkti ir pabūti kartu. Pavyzdžiui, išvykstame romantiškam savaitgaliui.

Santykiai

Kas yra "tinkamas vyras"?

Tai žmogus, su kuriuo tave vienija bendras požiūris į svarbiausius dalykus. Gali nesutapti charakteriai, temperamentas, interesai, tai nėra blogai, bet tikrai būtinos bendros vertybės, tolerancija skirtybėms. Būtent skirtybės, kitoniškumas leidžia praturtinti vienam kitą, tobulinti. Ne priekaištai, kontrolė, įsakymai.

Mylėti galima tik atvira širdimi, o ne reikalaujant - "tu privalai". Besąlygiška meilė, išmintis, blaivus protas - ši trejybė labai reikalinga šeimoje.

O pasiaukojimas dėl šeimyninės darnos?

Nemanau, jog reikia aukotis, tai prie darnos nepriveda. Jeigu nuolat aukojiesi, tai tampa skola ir našta kitam žmogui, o tau pačiam - nuoskauda ir nusivylimu. Būna, kad po 20 metų žmogus priekaištauja: "Aš tau viską paaukojau" - vyrui arba vaikams. Betgi tu pats taip pasirinkai...

Žinoma, būna situacijų, kai tenka savo interesus atidėti atsižvelgus į realybę. Tu neprivalai to daryti, bet pasvėręs, pasvarstęs, atsižvelgęs, jausdamas atsakomybę, pats priimi tokį sprendimą. Šeimoje, kur nesi vienas, kur kartu gyvena skirtingos asmenybės su skirtingais poreikiais, tai neišvengiama. Bet čia reikia ne pasiaukojimo, o blaivaus proto.

Kaip išsaugoti meilę ir išlaikyti vyrą šalia savęs visą gyvenimą?

Nereikia specialiai laikyti. Tiek, kiek jam bus gera su tavim, tiek jis ir bus šalia.

O kaip žiūrite į visokias "moteriškas gudrybes", kurias pateikia moterų žurnalai?

Na, neatmesčiau kategoriškai, - šypsosi, - galbūt jas irgi verta žinoti.

Kur vienišai moteriai atrasti tą vienintelę, tikrąją meilę?

Nesu ekspertė šioje srityje, - juokiasi, - nes mano dabartinė meilė tęsiasi jau 23 metus, ji pirmoji ir vienintelė.

Meilė

Kaip jūs suprantate žodžius "mylėti save"?

Iš tiesų sunkus, painus klausimas. Sunkus todėl, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai nuolatinės aukso vidurio paieškos - nuolatinis mokymosi procesas. Meilė sau būtina, bet neperlenkiant lazdos. Tai tarsi svarstyklės: lėkštelė neturi nuslysti nė į vieną pusę. Jeigu mylėsi vien tik save - negausi atsako, jeigu negausi atsako - negalėsi mylėti savęs. Viskas susiję. Rizikinga meilę paversti egoizmu, savo interesus iškelti virš kito. Meilė vis dėlto yra kai kas tyra ir atvira.

Kalbuosi su nuostabia ir laiminga moterimi. Bet yra daug nuostabių moterų, kurios nėra laimingos ir nemyli savęs. Kas su jomis ne taip?

Mylėti save išmokstame šeimoje, iš tėvų, būdami vaikai. Jeigu žmogus tos meilės negavo iš savo tėvų, jis tikriausiai jausis vienas ir vienišas, nes jis nemoka mylėti savęs, o tai reiškia - ir kitų. Jis nesąmoningai vykdo šią vienatvės programą, "paleistą" dar vaikystėje: būti vienam ir vienišam, nemylimam kitų. Tuomet lieka vienintelė išeitis: išmokti to pačiam. Sąmoningai. Pačiam pakeisti suprogramuotas mąstymo schemas ir savo gyvenimo scenarijų.

Iš ko mokytis?

Iš knygų, iš kursų, iš protingų žmonių, kurie gali padėti susigaudyti savyje, pažinti save, išsipainioti... Nes gali būti, jog vieniša moteris, kuri guodžiasi, jog nėra pasaulyje jai tinkamo partnerio, iš tiesų nenori atsisakyti savo vienatvės. Būti dviese - reiškia susisaistyti, dalintis, ieškoti kompromisų, priimti bendrus sprendimus. Gal ji giliai širdyje to nenori, bijo, vengia. Todėl pirmiausiai verta žinoti, ko iš tiesų aš nenoriu ir ko trokštu visa širdimi.

Laimė

Kaip savo gyvenimą įsivaizduojate ateityje?

Tikiuosi, jog tai bus laikas, kai galėsiu mėgautis šiandienos darbo, investuoto laiko ir pastangų rezultatais. Dabar tik pirmi naujos įmonės metai, daug ką reikia nuveikti - ne tik padaryti tiesioginius darbus, bet ir sukurti ilgalaikę sistemą, kuri vėliau veiktų pati. Tam reikalingas įdirbis.

Ateityje save įsivaizduoju prie didelio šeimos stalo. Mes su vyru laukiame atvykstančių vaikų su savo šeimomis... Gera susitikti, gera būti visiems kartu. Tai svarbiausia. Manau, jog reikės didelio stalo: turėtų tilpti mažiausiai 20 asmenų, nes mūsų vaikai sako, jog taip pat norėtų turėti gausias šeimas...

Ginte, jūs daug dirbate, bet netapatinate savęs su darbu. Turite keturias atžalas, tačiau netapatinate savęs tik su vaikais. Reziumuokite: kas yra moters laimė?

Aš stengiuosi nesitapatinti su viena sritimi sąmoningai. Tai negerai - ar tai būtų darbas, ar namai. O kas, jeigu šioje vienintelėje srityje ištiks katastrofa? Man laimė yra balansas tarp visų jos sudedamųjų dalių. O šį balansą galiu susikurti tik pati.