Gintarė Jautakaitė: "Dainuoti apie jausmus - nuobodu"

Manau, kad apie mane nieko nesužinotumėte. Rašyti ar dainuoti savo jausmus būtų labai nuobodu. Juk tavo jausmai keičiasi, aplinkybės keičiasi, o tu vis dainuotum ar rašytum, kaip tu mylėjai, kaip tu kentėjai. Nuobodu sau pačiai, nuobodu ir klausytojui. Ne, apie mane iš dainų ir dailės nieko nesužinotumėte.

Tai kas tuomet teikia impulsų kūrybai?

Pirmiausiai - gamta. Nepatikėsite, bet vaikų auginimas, - taip pat. Kol sūnūs kadaise miegodavo, aš juk groti ir dainuoti negalėjau. Tos valandos ištirpdavo kūrybai. Tas pat ir dabar, auginant Elžbietą. Kol ji miega, kartais prisigalvoju visokiausių istorijų. O užeinu į jos kambarėlį, - ši saldžiausiai miega. Tos prisigalvotos istorijos gula į dainas ar eiles. Žinoma, dainuoju ir apie meilę. Ne savo meilę kam nors. Meilę kaip idealią siekiamybę, kaip žmogaus aukščiausią potyrį ir jausmą. Žinot, tuos impulsus kūrybai labai sunku nusakyti...

Iš Lietuvos išvykote tuomet, kai dar buvome dengiami geležinės uždangos. Ar Vakaruose, iš pradžių - Londone, paskui - Niujorke, nepatyrėte to, kas vadinama kultūriniu šoku?

Keista, bet to tikrai nepatyriau. Viską priėmiau natūraliai. Šoką patyriau, kai atvažiavusi į Lietuvą ieškojau parduotuvėse lėlės Elžbietai. Tokios lėlės, kurios pardavinėjamos Lietuvoje, JAV vadinamos labai negražiais žodžiais...

Jūsų amplua - muzika. Kam jums dar reikia poezijos, tapybos, grafikos?

Na, mintys pačios peršasi, lenda, neduoda ramybės. Turiu jas kur nors sudėti...

Ieškojau informacijos apie jūsų asmeninį gyvenimą, bet nieko neradau. Ar tai yra tabu?

Tikrai neturiu ko slėpti, bet "išversti vidurių", kaip dabar Lietuvoje madinga, irgi nenorėčiau. Yra tam tikros sielos kertelės, kurios privalo priklausyti tik man. Taip, ištekėjau antrą kartą. Bet man visai nesinori niekam aiškinti, kodėl taip nutiko. Džiaugiuosi, kad sutuoktinis, garsus JAV kompiuterininkas, beje, ir fantastiškas gitaristas Keitas, taip palaiko mano kūrybą. Aš laiminga Belfaste sodindama gėles ir augindama Elžbietą, bet jis jaučia mano sielos skrydžius ir skatina sau sparnų nekarpyti...

Graži, protinga ir talentinga - retas moteriškų savybių derinys. Kuri savybė lemia sėkmę, gerbėjų prieraišumą?

Sėkmė yra labai sąlygiškas dalykas. Ir aš net negalėčiau atsakyti į šį klausimą...

JAV gyvenate komfortišką gyvenimą. Kam jums toji kūryba?

Dažnai ir pati savęs to klausiu: kam čia nervintis, kam toji įtampa? Bet kai užsimezga kokia idėja, juk negalvoji, kad gali kilti nesklandumų. Štai ir dabar, kai keliauju per Lietuvą, vienur problemų kyla dėl fortepijono, kitur - dėl garso, dar kitur - dėl elektros. O aš žmonių juk negaliu nuvilti - jie laukia mano dainų. Ir galvoju: sėdėčiau sau su Elžbieta gėlėmis apsodintame sodelyje ar važinėčiau kartu su ja riedučiais... Bet ką nors pradėjęs jau negali mesti, nes įsipareigoji tiems, su kuriais dirbi ir kurie laukia tavo darbo rezultatų. Ir taip visada: Kaune, Klaipėdoje, Londone, Niujorke...

Atlikėjai turi savo dainas "vizitines korteles". Kokią įvardintumėte jūs?

Kad ir nežinočiau, kuri... Lietuvoje, be abejo, "Viešpaties lelija". Didžiojoje Britanijoje mano gerbėjai alpdavo nuo "Drugelių". Daug kam, tarp jų ir mano vyrui Keitui, patinka "Gondolos", kai Venecijos saulėlydis atsispindi raudono vyno taurėje...

O "Aš tolstu nuo tavęs kaip laivas"?

Turbūt kiekvienas kūrybinis periodas turi tą "vizitinę kortelę". Turbūt taip.

2001 metais rugsėjo 11 d. buvote Niujorke. Kaip išgyvenote tragediją?

Tuo metu mes gyvenome per kilometrą nuo Pasaulio prekybos centro dvynių. Po tragedijos miestas mirė. Tik tylūs žmonės, uždegantys žvakutes. Ir toks pojūtis, lyg nebūtų dėl ko gyventi... Kaip tūkstančiai amerikiečių, lėkiau duoti kraujo. Eilėje laukiau gal tris valandas. Tačiau iš manęs, kaip gyvenusios Didžiojoje Britanijoje, kai siautė kempinligė, to kraujo neėmė...

Iš to pojūčio jūsų poezijoje atsirado metafora "suanglėjęs lietus"?

Netgi ne metafora. Beveik realybė...

Ar jūsų vaikai žino, kas yra toji Lietuva?

Žinoma. Sūnūs didžiuojasi Lietuvos istorija, jau ir Elžbieta jaučia trauką Lietuvai. Turime labai daug knygų apie Lietuvą. Mano sutuoktinis žavisi Lietuva, jos praeitimi - taip, tarsi pats būtų iš čia kilęs...

Ir paskutinis klausimas - kaip pavyksta išlaikyti nekintančią išvaizdą?

(Juokiasi ir kedena plaukus) Pažiūrėkite, jokių rėžių - jei būčiau dariusi plastines operacijas. Tokių kalbų jau girdėjau. Jokių pastangų palaikyti figūrai. Tiesiog daug būnu gryname ore, plaukioju, važinėju riedučiais. Ir dirbu. Štai ir visa "receptūra".

"Kol prašvis..."

Lietuvoje pristatytą Gintarės albumą "Kol prašvis..." įrašyti padėjo Lincolnas Clappas, vienas žymiausių pasaulyje garso įrašų meistrų, dirbęs su Arieta Franklin, Witney Hiuston, "Bee-Gees", Eric Clapton, Barbara Straizand ir t. t. L. Clappas pavadino šį diską "epine muzika".

"Jis negalėjo suprasti nė žodžio, turėjau daug kartų versti jam tekstus, nes muzika jį labai domino, - pasakojo dainininkė. - Neapsakoma Lincolno pagarba balsui ir novatoriškumas negali susilyginti su jokiu kitu meistru. Darbas su šiuo žmogumi - nenusakomas įvykis mano gyvenime."

Koncertuose Klaipėdoje Gintarė sakė labai laukianti savo buvusio dėstytojo pianisto Sauliaus Šiaučiulio, kuriam prisipažino jaučianti daug sentimentų, todėl pašnekinome ir gerbiamą maestro.

"Gintarė į fakultetus atvyko su dideliu bagažu - juk jos tėvai Nijolė ir Edmundas Jautakai - garsūs Lietuvos muzikai, - sakė S. Šiaučiulis, "Vakarų ekspreso" paprašytas prisiminti, kaip prieš daugelį metų Gintarė atvyko mokytis į Menų fakultetą. - Ji buvo vainikuota ir kaip vokalistė. Su ja buvo įdomu dirbti muzikinių improvizacijų srityje. Tai, ką Gintarę išgirdau grojant šiuokart atvykus į Lietuvą, mane pribloškė, - kaip ištobulėjusi jos technika. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šios kūrėjos ir atlikėjos tikroji publika - inteligentija."