Gintaras Rinkevičius: „Trobos kakofonija manęs nevargina“

„Vaikams karantinas buvo sunkus, nusibodo, bet mums pasisekė, nes gyvename nuosavame name: aplink yra gamta, todėl išgyventi yra daug lengviau bei saugiau. Tiesa, gyvo bendravimo taip pat jokie nuotoliniai mokymai, programėlės niekada neatstos“, - sako Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas maestro Gintaras Rinkevičius.

- Vasara, kas atostogauja, kas dirba, kol dar gali. Prie kurių esate jūs šiuo metu?

- Mano gyvenimas dabar labiau panašus į antrąjį variantą – dirbu, kol dar galiu. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dabar atiduodame visas skolas publikai už koncertus, kurie buvo numatyti kovo, balandžio, gegužės mėnesiais. Nuo gegužės vidurio pradėjome repetuoti atskiromis grupėmis, o birželio viduryje jau turėjome pirmą koncertą Vasaros festivalyje. Koncertų nemažai, darbo taip pat, tad šią vasarą rimtų atostogų nei aš, nei orkestras nematysime. Tik po kelias laisvas dienas. Dabar mums pats darbymetis, bet nedrįstu dejuoti. Šią vasarą su šeima buvome kelioms dienoms išvykę prie Molėtų. Šeima vasarojo, o aš kasdien važinėjau į repeticijas. Per karantiną, kai nedirigavau, man buvo be galo didelis muzikos poreikis, muzikantai taip pat pasiilgo koncertų ir publikos. Negaila man ir tos vasaros, ir paaukotų atostogų dėl galimybės dirbti.

- Kaip turėjo atrodyti simfoninio orkestro repeticijos mažomis grupėmis?

- Taip ir atrodė, pirmiausia dešimt žmonių pirmų smuikų su kaukėmis ir išlaikant atstumus, vėliau, išvėdinus patalpas, antrų smuikų, tuomet altų, violončelių ir taip repetuodavome kartu, bet atskirai visą dieną. Kitą dieną vėl tas pats su pučiamaisiais. Muzikantams kiek sunkiau, nes reikia labai gerai vieną kitam girdėti, bet įmanoma.

Mes ir dabar Kongresų salėje grojame du koncertus vietoje vieno, kad užtikrintume, jog į koncertą patektų visi nusipirkę bilietus, tačiau klausytų jo saugiai uždarose erdvėse, išlaikant atstumus ir pageidautina su apsauginėmis kaukėmis. Žinoma, muzikantai groja be kaukių, nes kitaip neįmanoma, tad patys, kiek įmanoma saugomės ir tikimės, kad virusas mus aplenks.

- Buvo patariama muzikantams persikelti į virtualias erdves, neva tai neblogas sprendimas, kai ribojamas socialinis gyvenimas...

Niekada jokios transliacijos, įrašai neatstos gyvo garso koncerto. Taip siūlyti gali tik tie, kurie niekada gyvai neklausė simfoninio orkestro. Tai nepasiteisina nei muzikantams, nei publikai.

- Vadinasi, koronavirusas gerokai sumaišė darbo ir asmeninių planų kortas?

- Gerokai sumaišė. Bet vėlgi, negalime labai skųstis. Amerikoje, Kanados Toronto simfoninio orkestro sezonai visiškai nuimti. Metropoliteno opera muzikantus tiesiog atleido iš darbo. Europoje, Rusijoje padėtis taip pat nepavydėtina. Galiu pasakyti, kad muzikantui būti be koncertų yra gerokai sunkiau, nei sunkiai dirbti ir turėti vieną koncertą po kito. Muzikanto profesija yra reikšminga pačiam žmogui, ji užpildo gyvenimą. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje muzikantų situacija dar yra labai gera.

Tiesa, dabar, kai nežinia, kas nutiks ryt, bus vėl karantinas, nebus, daugės naujų atvejų ar ne, ruošiantis koncertams reikia turėti planą A ir B, o galvoje dar pasiruošti ir planą C.

- Muzikantui, matyt, kaip chirurgui, reikia dirbti nuolat, kad būtų išsaugoti įgūdžiai.

- Manau, kad taip. Muzikantas, kai pradeda nuo penkerių ar šešerių mokytis muzikos, kitaip gyventi nebemoka. Aš dar nemačiau muzikanto, kuris nemėgtų savo profesijos ar muzikos.

- Vadovaujate ir Liepojos simfoniniam orkestrui, tad galbūt, kai COVID-19 kiek riboja gyvenimą, galima truputį atsikvėpti, mažiau kelionių?

- Visą laiką savo karjeroje dirbau ne tik Lietuvoje. Kurį laiką buvau Malmės operos vyriausiasis dirigentas, buvau dešimtmetį Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, tad važinėti į Latviją yra nepalyginamai lengviau nei į Novosibirską. Man toks gyvenimo ritmas yra įprastas.

- Šeimoje tikriausiai taip pat pajutote, ką reiškia, kai koronavirusas priverčia užsidaryti. Pasidžiaugėte ar pavargote nuo pilnos trobos kakofonijos? Juk vaikams vyko nuotolinis mokymas – nelengva...

- Pajutome, juolab kad ir vaikai itin atsakingai laikėsi karantino. Kadangi turime metų ir poros mėnesių mažylį sūnų Linuką, labai visi saugojomės. Vaikams karantinas buvo sunkus, nusibodo, bet mums pasisekė, nes gyvename nuosavame name: aplink yra gamta, todėl išgyventi yra daug lengviau bei saugiau. Tiesa, gyvo bendravimo taip pat jokie nuotoliniai mokymai, programėlės niekada neatstos.

O pilnos trobos kakofonija manęs nevargina visiškai. Turėjau laiko vaikams, ypač daug laiko Linukui, su šeima labai gera būti.

- Sakoma, kad laimingas, sveikas ir pailsėjęs žmogus gali būti tik tada, kai turi kur išsikrauti, pasportuoti, pakeisti aplinką...

- Tiesos yra. Man patinka aktyvus laisvalaikis. Kai jo būna pakankamai, su draugais mėgstame plaukti baidarėmis, žaisti tenisą. Tačiau kartais patinka tiesiog ramiai pabūti, pasėdėti gamtoje.

- Gyvenime daug įtampos visiems, turite vietą, kurioje atsijungtumėte nuo viso pasaulio chaoso?

- Ne, žinokite neturiu. Manau, kad kiekvienas žmogus turi su ta nervine ar psichologine įtampa kažkaip pats savyje susitvarkyti. Jokios specialios vietos čia nepadės. Save laikau gerai psichiškai subalansuotu žmogumi. (Juokiasi.) Be to, gyvenime į viską reikia žiūrėti pozityviai: visa laimė, kad šis virusas nėra maro virusas; visada gali būti blogesnių virusų ir scenarijų. Tikiu, kad greitai bus sukurta vakcina ir žiūrėkime į tai optimistiškai. Anksčiau ar vėliau ir šią situaciją užmiršime. Dėl taikos ir karo balanso taip pat pasaulyje visuomet tvyro įtampa. Kodėl nekalbame ir negalvojame apie tai? Nereikia susikoncentruoti ties vienu virusu ir perdegti juo.