Gianni Versace. Visko per daug

Džanis Versačė (Gianni Versace) gimė 1946 metais... kostiumų kambaryje mažame Italijos miestelyje Redžo di Kalabrijoje. "Aplink mane buvo daugybė suknelių, - pasakojo jis prisimindamas pirmuosius savo vaikystės metus. Jo mama buvo profesionali siuvėja. - Manau, jog už savo meistriškumą ir profesionalumą turiu būti dėkingas motinai."

Tačiau santykiai tarp jų nebuvo geri. "Frančeska jam buvo abejinga. Ji pirmenybę teikė Santui, pirmagimiui", - teigia Versačės šeimos kaimynai. Džaniui teko nepavydėtinas vaidmuo. Tarp daugybės žmonių jis augo labai vienišas ir kentėjo vienintelės jam artimos moters šaltumą. Tačiau nuo mamos jis nesitraukė nė per žingsnį. Parėjęs iš mokyklos visą laiką praleisdavo jos ateljė, sekė kiekvieną jos žingsnį. "Aš nebuvau jos numylėtinis. Veikiau jau pagalvėlė, į kurią ji dažnai susmeigdavo savo adatėles - priekaištus." Džanis valandų valandas nekrutėdamas sėdėdavo ateljė ir stebėdavo aplink verdantį darbą. Kartą grįžęs iš mokyklos jis pamatė, kaip motina matuoja savo klientę - jauną gražią moterį, vilkinčią apatinius marškinius. Frančeska jau visą valandą suko aplink jos kūną juodo barchato atraižą, adatėlėmis preciziškai segiojo klostes. Berniukas iš tolo stebėjo šį pusnuogį moters kūną ir jo vaizduotė piešė jam nepaprastą apdarą. Šį momentą jis įsiminė visam gyvenimui: "Eskizų man reikėjo tik šiaip, kad atsiminčiau. Motinos dėka aš supratau, kaip svarbu yra matyti ir jausti patį kūną, stebėti, kaip gula audinys, kaip jis sąveikauja su moters kūno linijomis".

Kiekvieną mielą dieną Frančeska ir Džanis keldavosi pusę aštuonių, pusryčiaudavo ir eidavo į darbą. Kelias į ateljė vedė pro nedidelį bordelį. Motina, priėjusi prie ištvirkėlių irštvos, grūmodavo sūnui kumščiu: nežiūrėk į suaugusiųjų malonumus! Berniukas klusniai nusigręždavo. "Galbūt todėl vėliau aš bijojau ir vengiau vulgarumo. Galbūt todėl moters idealu visuomet laikiau nekaltą angelą..."

Kai Džaniui suėjo 9 metai, mokyklos direktorius iškvietė Frančeską į mokyklą. Džanio dienoraštyje jis įrašė: "Jums derėtų daugiau dėmesio skirti sūnui! Jūs auginate tikrą seksualinį maniaką!". Kaip daiktinį įrodymą jis pateikė Džanio piešinius. Tai buvo eskizai. Nupiešti dar neįgudusia ranka - Džinos Lolobridžidos ir Sofi Loren, aprengtų nuostabiais vakariniais apdarais, siluetai. Džanis visiškai nesidomėjo seksualinėmis suaugusiųjų paslaptimis. Į moters kūną jis žiūrėjo kaip į modelį, kurį norisi "apglėbti" drabužiais.

Laikas bėgo, Džanis piešė toliau. Įstojo į architektūros fakultetą. Jis galėjo baigti savo gyvenimą jaukioje "kamarėlėje" projektuodamas dar vieną itališką užkandinę, bet įsikišo Frančeska. Pirmąsyk ir kardinaliai! Ji privertė sūnų tapti jos padėjėju ateljė. Džanis nesipriešino. Būdamas 18-os, metė mokslus ir visa galva pasinėrė į drabužių modeliavimą.

Svajonės ir išsipildymas

Dirbdamas motinos ateljė, Džanis domėjosi mados tendencijomis, lankėsi pristatymuose Paryžiuje, Londone, Florencijoje, Romoje... Jis dirbo kaip jautis, ir tai netruko duoti vaisių: apie jaunojo Versačės talentą išgirdo vienas Milano verslininkas. Vieną 1970 metų dieną jis nuo Frančesko ateljė slenksčio pateikė jam darbo pasiūlymą. Siuvėjas net nedvejojo. Nusipirko bilietą ir tą patį vakarą išskrido į Milaną.

"Neįtikima, kaip vienas telefono skambutis, vienas vizitas gali pakeisti gyvenimą, - po daugelio metų kalbėjo Versačė. - Vos atsidūręs Milane, aš supratau, jog čia turiu daug galimybių parodyti, ką sugebiu. Ir pasiraitojau rankoves."

Jis skubėjo gyventi. Suprato, jog yra vienintelis būdas susikurti savo imperiją: be atvangos dirbti.

Enco Nikozia, "Florentine Flowers" savininkas, iškvietė Džanį kaip greitąją pagalbą sukurti savo kolekcijai. Vartotojas darėsi vis reiklesnis. Jį vis labiau domino vardas, garantuojantis kokybę. Šį vardą jiems suteikė jaunasis Versačė. Apie jo plunksną sklido legendos. Versačė virto "keliaujančiu kutiurjė". Gamintojai kone draskė jį į gabalus, užvertė pelningais pasiūlymais. Kiauras naktis piešdamas eskizus Džanis vis labiau troško nepriklausomybės, nuosavo verslo.

Kartą Džanio namuose apsilankė jo brolis. Jie sėdėjo nedidelėje svetainėje ir plepėjo. Santas dalijosi savo, kaip finansininko, įspūdžiais. Po antros martinio taurės Santas išsitraukė užrašų knygelę ir ėmė kažką rašyti, skaičiuoti, braukyti. Rytą jis išvyko. Po trijų mėnesių sugrįžo. Su pinigais. 1976 metais jis persikraustė į Milaną, ir broliai sukūrė "Gianni Versace" markę, įtraukę ir seserį Donatelą.

Versačės era

"GV Milane. Čia ir dabar. Absoliuti ekstravagancija", - tai reklama "Harper's Bazaar", pasirodžiusi 1977 metų liepą ir pradėjusi Versačės erą. Modeliuotojas puikiai jautė laikmečio nuotaikas - jo prabangus stilius kuo puikiausiai atspindėjo žvaigždėtąjį devintąjį dešimtmetį. Meistras provokavo publiką, jo kredo buvo "visko per daug" - per daug atviros arba per ryškios suknelės. Jis siūlė drabužius, juvelyriškai pabrėžiančius natūralias kūno formas. Balansuodamas ant kičo ribos, Džanis Versačė sugebėjo pritaikyti jaunatvišką stilių kaprizingai, dievinančiai prabangą klientūrai.

Santūrūs londoniečiai ilgą laiką nepriėmė Versačės, laikė jį vulgariu - per trumpi ir per siauri sijonėliai, per gilios iškirptės, per aukšti batų kulniukai... Armanis, apkaltinęs Versačę siekiu aukštąją madą paversti pornografijos šou, beje, nusišnekėjo ne taip jau smarkiai: pats Džanis pripažino, kad jo įkvėpimo šaltinis - prisiminimai apie gimtojo miestelio prostitutes.

Moterų drabužių kolekcijos debiutas įvyko 1978 m. "Tie, kurie sėdėjo pirmoje eilėje, dėjosi saulės akinius, kad apsaugotų akis nuo šito tviskesio. Kuris apdaras geriausias? Nuspręsti buvo neįmanoma", - sakė Vikis Vudsas iš anglų "Harpers & Queens" apie pirmuosius pasirodymus. O už kulisų tarp manekenių blaškėsi pats modeliuotojas, čia pataisydamas suknelę, čia apkabindamas manekenę, čia laimindamas ir šūkaudamas "Bella! Bellissima!"... Tokia buvo pradžia.

Versačė išleisdavo ant podiumo 16 geriausių modelių. Mokėjo joms po 10 tūkstančių dolerių per dieną. Jo modelių prabanga veikė magiškai. Žinomas simbolis - Medūzos galva - liudijo priklausomybę rokenrolo žvaigždėms ar dideliam kapitalui. Jis rengė princesę Dianą, ekscentriškąją Madoną, seksualinį bendramintį Eltoną Džoną, Stingą, Elizabetą Herli, Džoną bon Džovį...

Sukūręs kiniško porceliano indų liniją, Džanis Versačė nusiuntė keletą dėžių Silvesteriui Stalonei. Užvertė jo kambarius pagalvėlėmis ir baldų audiniais, tūkstančių dolerių vertės drabužių siuntomis. Tą patį padarė ir Klaudijai Šifer. Už tokį dosnų dėmesį ir pirmasis, ir antroji sutiko dykai ir su malonumu papozuoti nuogi žurnalams, reklamuojantiems Versačės produkciją...", - pasakojo buvusi Stalonės žmona Džanis Dikinson.

Užaugęs berniukas Džanis tapo madų pasaulio diktatoriumi. Jis galėjo prisipirkti daugiaaukščių namų ir didžiulių vilų. Jis leido knygas su geriausių fotografų nuotraukomis, keliavo, šlavė antikvarines parduotuves. Ir dar jis galėjo mylėti. Nuoširdžiai ir be saiko...

Tikrasis meilės veidas

1990 m. spalio 21 d. San Francisko operoje vyko Richardo Štrauso "Kapričio" premjera. Ir - amžinai šokiruojančio Versačės kostiumų. Endriui Kunananui, 21 metų amerikiečiui iš San Diego, tą naktį teko būti VIP gėjų klube "Colossus". Negausūs lankytojai pastebimai nervinosi. Staiga atsidarė durys ir įėjo Versačė. Jis pats pažvelgė į Endrių. Priėjo prie savo būsimo žudiko ir, pažiūrėjęs į jo mažutes akis, paklausė: "Lago di Como, no?" (Komo ežeras, taip?"). Prie šio nedidelio ežero Italijos šiaurėje dizaineris turėjo puikų namą. Ar Endrius ten buvo - mįslė. Žinoma kita - Endrius ne kartą dalyvavo seksualinėse modeliuotojo orgijose. Versačė atsiduodavo meilės malonumams Antonijo D'Amiko kompanijoje.

Paskutiniuosius 14-a savo gyvenimo metų modeliuotojas beveik nesiskyrė su šiuo žmogumi. Antonijus tapo jo pagalbininku ir parduotuvių tinklo "Istane" valdytoju. Dažnai jie dviese linksmindavosi su kokiu nors šokoladiniu gražuoliu, išsinuomotu modelių agentūroje. Arba pasiimdavo kokį pienburnį iš teminio vakarėlio kuriame nors Majamio klube. Mylėdavosi, dosniai atsilygindavo ir, patenkinti gyvenimu, užmigdavo. Taip bėgo dienos ir metai. Niekas nesikeitė. Kaip ir 1997-aisiais.

Tą liepos rytą, apie pusę devynių, D'Amiką po vakarėlio išbudino Tomas, Džanio administratorius. Šį ankstyvą rytą buvo paskirta teniso partija. Ponas Versačė išėjo rytinių laikraščių...

Apie 8.45 val. D'Amikas nusileido pusryčių. Tuo metu pasigirdo šūviai. D'Amikas pažvelgė pro didžiulį vitražinį langą ir išvydo ant laiptų gulintį Versačę. Rėkdamas jis išbėgo lauk. Šalia Džanio tekėjo kraujo klanas. Pro vartus Antonijus įžiūrėjo dvi tolstančias figūras - moters ir - tolėliau - vyro. Tai buvo Endrius Kunananas, įsitikinęs, jog Versačė kaip niekas kitas šiame pasaulyje nusipelnė mirties. "Vanity Fair" liepos numeris demonstravo Versačės prabangą Casa Casuarinoje, mados imperatoriaus dvare Majamyje, su pačiu modeliuotoju ir D'Amiku priešakyje. Tai buvo paskutinis lašas oficialiai nepripažintam garsenybės meilužiui, kuris dabar, paslėpęs ginklą, tolo nuo mados imperatoriaus namų.

Iš užsienio spaudos