Geltonos rožės pumpuras

G. Padegimas gyvena Kaune, dirba Klaipėdoje, stato spektaklį Vilniuje, jau dvejus metus dėsto Danijos teatro meno akademijoje "GITIS Scandinavia"...

"Teatras - tai bendravimo laboratorija. Atėjęs į teatrą, gauni žinią: aktoriai tau žiūri į akis ir vaidina čia ir dabar. Prieš televizorių esi mažiukas statistinis vienetas, o teatre - asmenybė."

"Mano toks likimas - jungti žmones"

"Šią vasarą Austrijoje aplankiau savo kurso draugą, kurio nemačiau 18 metų. Susitikau su aktoriumi, su kuriuo dirbau 1989 metais. Mano ryšiai labai ilgai išsilaiko. Man patinka būti režisieriumi, kuris mezga žmonių gijas. Labai jaudinausi, kai sužinojau, kad man teks dirbti su ugandiete. O pasirodo, tai taip paprasta. Nepaisant mūsų odos ar patirties spalvos, visi mes - žmonės.

Jei turime atjautą, galime susikalbėti su bet kuo. Man brangiausi spektakliai, kur žiūrovų spektras - nuo milijonieriaus iki gatvės šlavėjo. Tai - teatras, kuris jungia žmones. Į bažnyčią nebevaikštome, politika mus tik supriešina, tad lieka tik teatras - ta vieta, kur pažiūros visai nesvarbios."

Per sekundę...

Pamatęs spektaklį, antrą kartą tokio paties nebeišvysi. Gytis Padegimas sako: "Tas laikinumas yra amžinas. Viskas, kas gražu, yra laikina. Prisiminkime savo pirmąjį bučinį, pirmąsias snaiges...

Laikino stebuklo grožis sukrečia mus. Teatras moko, kad per sekundę galima išgyventi amžinybę. Ir kartu amžinybė yra kaip sekundė... Manau, kad teatras moko labai didelio meno - nebijoti nebūties.

Į Juodkrantę atsivežiau geltoną rožę, pirkau iš moters, vakare mieste pardavinėjančios gėles. Pagalvojau, jai turbūt reikia pinigų, o man - gėlės, kad nebūčiau Juodkrantėje vienas. Vakar grįžtu į savo kambarėlį sušalęs, pavargęs po penkių valandų darbo su savo aktoriais ir žiūriu - pro egles, pro langą krenta saulės spindulys tiesiai į geltoną rožę, o tas pumpuras tiesiog švyti. Tai truko taip trumpai - nusisukau nusiplauti rankų, o saulė jau pasislinkusi..."