Geltonkasė lietuvė Gruziją laiko savo namais

– Kada, kaip ir kodėl atsidūrei Gruzijoje?

– Dabar atrodo, kad tai buvo gana seniai... Negaliu sakyti, kad tai buvo tik atsitiktinumai, nes Gruzija labai susidomėjau 2008-aisiais, kai dirbau "Verslo žiniose". Rugpjūtį mano kolegos atostogavo, o aš budėjau redakcijoje, kai prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas.

Tuo metu gaudžiau informaciją iš trijų skirtingų šaltinių: rusų, amerikiečių ir gruzinų. Ir visi turėjo savas versijas, vyko tikras informacinis karas. Tada ir pradėjau domėtis Gruzija, jų istorija, man parūpo, dėl kokių priežasčių toje šalyje nuolat kyla kariniai konfliktai ir kaip žmonės gyvena nuolatinėje karo baimėje. O taip iš tikrųjų tebėra ir šiandien. Gruzinai dažnai į viską numoja ranka ir sako: "Kad tik karo nebūtų...".

Taigi... Parašiusi diplominį tema "Gruzijos–Rusijos karas (2008 metų rugpjūtis) Lietuvos spaudoje", dar labiau "įklimpau". Vienuose mokymuose susipažinau su vaikinu, kuris papasakojo apie draugę, dirbančią Zugdidžio radijo stotyje. Tame radijuje ir pradėjau dirbti maždaug po pusmečio. Vedžiau pokalbių laidą rusų kalba "Davaite govoritj" (Pasikalbėkime – liet.), kuri buvo transliuojama Gruzijoje ir Abchazijoje. Kalbėdavomės nepolitinėmis temomis ir bandėme megzti taikos dialogą, nes jo praktiškai nėra. O kalbėtis tikrai yra apie ką, ir ne tik apie karą.

– Ir kokią Gruziją pamatei tik atvykusi?

 – Pirmiausia šalį aplankiau su draugais lietuviais. Mes keliavome po Gruziją ir Armėniją. Jau žinojau, kad maždaug po pusmečio trauksiu ten gyventi, tad stengiausi žiūrėti į ją kitomis akimis. Kai atvykau iš Lietuvos, gana greitai nukrito ir rožiniai akiniai. Mes, lietuviai, kitokie, labiau užsidarę, nors save laikome gana emocingais. Tačiau gruzinai... Čia verda tikrosios emocijos. Jeigu myli, tai labai. Jeigu nekenčia, tai labai. Jausmų čia su kaupu. Ir man tas temperamentas labai tinka ir patinka, tik perprasti žmones reikėjo laiko.

Gruzija – labai graži šalis, žmonės draugiški ir svetingi, nors kartu ir, galima sakyti, dviveidžiai. Tačiau blogiausia tai, kad šiuo metu didžioji dalis tautos labai sutrikusi. Žmonės nori išlaikyti ir savo tradicijas (gruzinai labai konservatyvūs), bet tuo pat metu nori labai greitai tapti tikrais vakariečiais. Apskritai, galiu drąsiai sakyti, kad gruzinai nori labai daug, bet daro labai mažai, o dar tiksliau pasakius – nedaro nieko. Jie gali kalbėti apie savo planus valandų valandas, savaites ir dar ilgiau, tačiau tik po kurio laiko supranti, kad tos kalbos jau pasenusios, o niekas kaip nevyko, taip ir nevyksta.

Man, lietuvei, ir šiandien sunku susitaikyti su gruzinų nepunktualumu. Gyvenu čia pusantrų metų ir niekur nevėluoju, o jiems tai įprasta. Jie visuomet į mane kreivai žiūri, kai aš prie sankryžos laukiu žalio šviesoforo signalo pėstiesiems. Dabar jau suprantu, kad jie nemoka diskutuoti, argumentuoti. Labai greitai bet kokia diskusija baigiasi tuo, kad gruzinai pradeda kelti toną ir rėkia. Tarpusavyje jie nuolat taip bendrauja.

– Bet ir tokia Gruzija lietuvei atrodo labai patraukli ir įdomi. Kokie tavo planai šioje šalyje?

– Per Kalėdas buvau grįžusi į Vilnių. Buvo gera, smagu, bet supratau, kad atgal dar nenoriu, o kai vaikštau po Tbilisį, jaučiuosi daug geriau. Tas miestas man labai patinka. Dabar gyvenu Zugdidyje, bet kada nors mielai persikraustyčiau į sostinę. Ten verda tikrasis gyvenimas, ten senasis miestas darniai dera su naujais ir moderniais statiniais, ten – tikras tautų katilas. Ir gruzinų tradicijos, sumišusios su šių dienų civilizacija ir netgi chaosu, man laba patinka.

---

Kelerius metus planuoju praleisti Gruzijoje, galbūt gyvensiu Tbilisyje, o daugiau ateities planų kol kas nekuriu. Labai norėčiau gyventi Tbilisyje ir dirbti tokioje srityje, kuri būtų tiesiogiai susijusi su Lietuva. Man tai labai svarbu, nenoriu per daug nutolti nuo savo šalies, nes kad ir kur būčiau, visuomet jaučiuosi ir jausiuosi lietuvė.

– O kokie mūsų ir gruzinų panašumai?

– Man gruzinai atrodo kaip mes prieš kelis dešimtmečius. Jų visuomenė besiformuojanti, jie sunkiai, kaip ir visi, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą. Ir nors tie patys politiniai procesai vyko beveik vienu metu visose šalyse, tačiau jie tarsi užstrigo kažkuriame lygmenyje.

Gruzijoje nėra sąmoningos visuomenės. Pasikeitus socialiniams vaidmenims, žmonės jaučiasi sutrikę. Turbūt blogiausia prie naujos santvarkos sekasi prisitaikyti vyrams. Jie labai išdidūs ir net neprisileidžia minties, kad anksčiau vyras, dirbęs inžinieriumi, dabar galėtų eiti darbuotis į barą ar parduotuvę. Jiems tai didelė negarbė.

Moterys į viską žiūri praktiškiau, nors pagal gruziniškus papročius – jų vieta virtuvėje, jos dirba tam tikrus darbus, kurių vyrai niekada nedirbs. Matyt, neturėdamos kitos išeities ir bijodamos, kad šeima mirs badu, moterys gana greitai prisitaikė prie naujų gyvenimo taisyklių ir kuo puikiausiai verčiasi, dažnai pačios vienos išlaiko šeimą.

– Tad kaip tau sekas rasti bendrą kalbą su savo vaikinu grynakrauju gruzinu?

– Na, kartais būna tikrai sunkoka, bet visus kultūrinius skirtumus kol kas įveikiame. Kai pradėjome bendrauti, ne juokais "nustebinome" jo draugus, kurie pamatę, kaip mano draugas plauna grindis ir atlieka kitus buities darbus, buvo baisiai pasipiktinę. Tačiau visi greitai apsiprato, nes čia aplinkinių požiūris į mane priklauso nuo mano draugo nuostatų ir nuo to, kaip jis žiūri į mane.

Aplinkinių nuomonė čia labai svarbi. Zugdidyje, kaip ir kituose miestuose, nepriklausomai nuo jų dydžio, visi vieni kitus pažįsta, dalijasi savo nuomone. Ir jeigu vieną kartą čia susitepsi reputaciją, tau gero vardo niekada nepavyks atgauti. Tai ypač aktualu merginoms. Į užsienietes merginas ir vyrų, ir moterų požiūris vienodas, tik tikslai skirtingi. Vyrai nori jas suvilioti, o moterys smerkia visas, visur ir visada. Tad labai svarbu susirasti patikimų ir kultūringų draugų.

Mane ilgai visi laikė ruse arba ukrainiete, bet kai sužinodavo, kad esu lietuvė, požiūris iš karto pasikeisdavo. Gruzinai pabrėžia mūsų tautų draugystę, visuomet akcentuoja, kad turime vieną bendrą priešą – Rusiją. Ir politinių temų nepavyksta išvengti niekur: nei gatvėje, nei prie stalo.

– Kas tave labiausiai nustebino Gruzijoje?

– Aš, kaip ir daugelis lietuvių, žinojau ir tikėjau, kad gruzinai labai draugiški, svetingi ir nuoširdūs žmonės. Tačiau gyvendama čia pamatai, kad tokie jie tik turistui, prašalaičiui. Keliautoją jie visuomet priims kaip didžiausią svečią, bus labai svetingi ir dosnūs. Tačiau kai pradedi gyventi tarp tų žmonių, supranti, kad jie nėra tokie nuoširdūs, nes į akis šypsosi, o už akių kalba priešingai, kad yra ir tinginių, ir pažadukų. Su tuo man turbūt sunkiausia susitaikyti.

– Tačiau gruzinų tauta turi ir daug teigiamų bruožų. Ko lietuviams būtų neprošal pasimokyti?

– Pirmiausia, tai lengvo požiūrio į gyvenimą. Dar būtinai turiu pasakyti, kad gruzinai labai draugiški ir remia vienas kitą. Tiesa, dažniausiai tik kalbomis ir pažadais, tačiau savo draugystę ir palankumą demonstruoja nesislėpdami ir kiekviena proga. Man tai labai patrauklus bruožas. Tiesa, jie daug kalba apie pinigus, bet nieko nedaro, kad jų užsidirbtų. Bet to jau jiems reikėtų mokytis iš lietuvių.

– Kad ir kokie gruzinai būtų pažadukai, bet tau pavyko įkurti savo verslą – šiemet atidarei hostelį Zugdidyje ir sulauki vis daugiau svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių...

– Gyvenu labai gražioje kalnuotoje vietoje, kuri tarsi sankryža keliaujantiems į kalnus ar prie jūros. Tad svečių netrūksta, jų sulaukiu vis daugiau. Pastaruoju metu Gruzijoje atostogauja daug lenkų, amerikiečių, žydų. Visi jie daug keliauja, nori pamatyti šalį. O tai padaryti nėra labai lengva, nes keliai ne patys geriausi. Planuojantiems kelionę patarčiau atostogoms skirti daugiau nei savaitę ar dešimt dienų.

Vien kelionė, pavyzdžiui, iš Tbilisio iki Zugdidžio (o nuo jo iki jūros apie 20 km) truks apie 6–7 valandas, per kurias bus įveikti 350 km. Aukštai kalnuose yra pasakiško grožio miestas, iki jo apie 130 kilometrų, o kelionė truks ne mažiau nei 6 valandas. Bet man tuo ir patinka Gruzija! Ir dar. Svarbiausia – kelis vakarus tiesiog privalu praleisti gruzinų kompanijoje, kurie vaišins jus vynu, sakys tostus ir dosniai dalysis tuo, ką turi.