Geležinė Rasa iš "Žvaigždžių duetų" sėkmės be darbo neįsivaizduoja

- Ar ilgai galvojote gavusi pasiūlymą tapti „Žvaigždžių duetų“ komisijos nare?

- Šį muzikinį projektą stebėjau ankstesniais metais, apie jo dalyvius turėjau savo nuomonę, mintyse vienus pakritikuodavau, kitus pagirdavau, bet, kai teko apsispręsti, ar sutikčiau būti komisijoje šiųmečiame projekte, baimės tikrai buvo. Tiesa, po poros filmavimų jaudulį pavyko įveikti.

- Bent jau televizijos žiūrovai jokių jūsų baimių nepastebėjo ir kartu su projekto dalyviais netrukus pakrikštijo Geležine Rasa. Tai dėl to, kad nuo pirmųjų vertinimų pasirodėte esanti gana griežta, reikli komisijos narė. Neįsižeidėte?

- Visiškai nesureikšminu gautos pravardės. Man tai - ne įžeidimas, o tarsi komplimentas. Beje, kai dar kalbėjomės dėl dalyvavimo komisijos darbe, taip ir pasakiau: jei ateinu į komisiją, tai tikrai ne dešimtukų rašyti. Nes, pavyzdžiui, anksčiau būdavo komisijoje žmonių, kurie, kaip atrodė iš šalies, tik ir parinkti, kad dešimtukus dalytų. Aš pabrėžiau, kad projekto dalyvius vertinsiu objektyviai.

- Nejau tikrai visada pavyko tą objektyvumą išlaikyti? Tikrai nė sykio nė vienai porai balo nepakėlėte avansu ar atvirkščiai - gal parašėte mažiau, nei pora buvo verta?

- Tiesą sakant, buvo taip (Juokiasi.). Bet tik porą kartų - ne daugiau. Pamenu, įvertinau vieną duetą žemesniu balu (bet, aišku, per daug nenuskausminau), tačiau vėliau, palyginusi jo pasirodymą su kitais, viduje pagalvojau, kad tie pirmieji buvo verti aukštesnio balo. O parašyti daugiau, nei duetas vertas - tai jau pedagogika. Specialiai, be priežasties balų niekada nekeliu, bet jei matau, kad duetas dėmesingas, atsižvelgė į ankstesnes mano ar kitų komisijos narių pastabas, labai stengiasi, daro išvadas - kodėl „neužfundijus“ avansu?

- Į ką scenoje, kaip komisijos atstovė, pirmiausia atkreipiate dėmesį? Kas svarbiau - poros išvaizda, sceniniai rūbai ar originalus kūrinio atlikimas, artistiškumas, vokalas?

- Poros išvaizda, apsirengimas - man jokio skirtumo. Daugiausia dėmesio kreipiu į originalumą, dainos pasirinkimą, jos interpretaciją - kaip duetas tą dainą supranta, kaip perteikia žiūrovui, klausytojui. Be abejo, labai svarbu vokalinės dainininkų galimybės. Tiesa, balsas lemia ne visada - kartais vokalas nesužavi, bet daina pateikiama labai originaliai. Kaip sakoma, neužtenka pastovėti ir gerai padainuoti - reikia ir vaizdo, ir jausmo.

- Kokie šių metų projekte, jūsų nuomone, dalyvaujantys duetai? Koks jų lygis? Galbūt yra tokių, kuriems galėtumėte patarti daugiau ant scenos nelipti?

---

- Pradėsiu nuo pastarojo klausimo. Mano nuomone, jei pora nusprendė dalyvauti projekte ir buvo priimta, tegul. O gal ta pora, pradėjusi labai silpnai, sugebės ohoho kokį lygį pasiekti, taip atsiverti! Todėl nemanau, kad reikėtų patarinėti - jūs dainuokit, o jūs geriau skirstykitės... Na, o šiųmečiame projekte porų yra visokių - ir silpnesnių, ir stipresnių. Tikiu, kad jos įsidėmės komisijos pastabas ir kuo toliau, tuo labiau tobulės.

- Grįžkime prie viešumo. Galima sakyti, per vieną vakarą jus pamatė ir įsidėmėjo visa Lietuva. Jus turbūt jau atpažįsta gatvėje, sveikinasi parduotuvėje. Ar neerzina toks dėmesys?

- Kad niekas per daug manęs neatpažįsta... Arba aš to tiesiog nepastebiu. Jei žvilgsniai kada ne kada susitinka, nekreipiu į tai dėmesio. Parduotuvėje - taip, yra buvę, kai pardavėjos pasiteirauja, ar aš ne ta pati - „iš komisijos“... Kelis kartus gatvėje užkalbino nepažįstami. Bet tai manęs nė kiek netrikdo. Kaip ir iki tol, gyvenu laisvai, be jokių suvaržymų.

- Kad pagarsėjote griežtu duetų vertinimu, turbūt išduoda ir esant tvirtą, disciplinuotą, griežtą jūsų charakterį?

- Galbūt mano charakterį būtų lengviau apibūdinti mane pažįstantiems... Iš tikrųjų, esu griežta, reikli. Punktualumas man pirmoje vietoje, nekenčiu vėluojančių, nesilaikančių žodžio, nepareigingų žmonių. Dėl to kartais su tokiais žmonėmis kyla nesutarimų. Bet darbe, kolektyve tokios mano būdo savybės, manau, nėra blogai. O šiaip gyvenime esu moteris kaip moteris: ir linksma, ir švelni, ir „kompaneiska“ (Juokiasi.).

- Esate profesionali chorvedė. Tokia profesija buvo jūsų vaikystės svajonė?

- Taip. Niekada neabejojau, kad būsiu chorvedė. O kaip mane nuo to atkalbinėjo! Sakė, tai labai neperspektyvu, kur tu, moteris, chorvedės darbą gausi - geriau, Rasa, rinkis dainavimą. Bet aš laikiausi savo. Muzikos mokyklos mokytoja Z.Krikščiūnaitė, pasikvietė mamą į mokyklą ir pasakė, kad aš turiu vadovavimo gabumų, būčiau gera chorvedė. Taigi galima sakyti, kad mokytoja mane paskatino rinktis šitą kryptį. Labai dėkinga jai už tai.

- Jūsų darbas - įtemptas, atsakingas. Kaip atsipalaiduojate, pailsite?

- Mano geriausias poilsis - rankdarbiai. Megzti mėgau nuo vaikystės - pati šio amato išmokau. Pasižiūrėdavau, kaip močiutė mezga, ir krapštydavausi su virbalais tol, kol pavykdavo. Man pats mezgimo procesas labai įdomus, galiu valandų valandas narplioti, kurti. Kitas mano pomėgis - karoliukų vėrimas, papuošalų gamyba. Jais ir pati pasipuošiu, ir dukrą, ir draugėms esu padovanojusi. Kai kas stebisi, iš kur tiek kantrybės turiu su tais mažyčiais karoliukais žaisti. Bet čia ne kantrybė svarbiausia, o meilė. Meilė savo pomėgiui, tik tiek. Pailsiu prisėdusi su knyga rankoje ar mindama dviratį.

- Turite dukrą. Ar ji nesiruošia sekti mamos pėdomis?

- Dukra Deimantė šiuo metu mokosi dešimtoje klasėje, jau baigusi muzikos mokyklą, dainuoja chore. Muzika jai, be abejo, padės gyvenime, bet nemanau, kad tai bus pirmaeilis darbas. Taip, ji labai muzikali, labai gražiai dainuoja, tačiau šiais laikais to maža, reikia turėti prigimtinį labai gražų, išskirtinį balsą.

- Nejau nebūtų malonu dukrą pamatyti dalyvaujančią kokiame nors jaunimo muzikiniame projekte?

- Man keista, kai mamos savo vaikus žūtbūt stengiasi „padaryti žvaigždutėmis“. Galbūt tas ir pavyksta, bet kai tos „žvaigždutės“ užauga ir paaiškėja, kad jos visai ne žvaigždės, ir dėl to kyla begalė psichologinių problemų, geriau jau nereikia. Tegu dukra užauga ir pati sprendžia, kaip elgtis, kur dalyvauti. Tėvai, mano nuomone, įtakos vaikams šiuo atžvilgiu daryti neturėtų, kad paskui nereikėtų dėl to išgyventi nei vaikams, nei tėvams.

- Turbūt nesuklysiu teigdama, kad jus tiek darbe, tiek gyvenime lydi sėkmė. Koks gi jos receptas?

- Kai imuosi darbo, jį stengiuosi atlikti kiek galima geriau. Tikiu, kad 99 proc. sudaro darbas, o 1 proc. - sėkmė. Dar vienas svarbus dalykas mano gyvenime - nesiblaškyti, tai yra nemesti kelio dėl takelio.

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"