Galantiškasis moterų užkariautojas Rožė Vadimas

Prancūzų galantiškumas ir gebėjimas patikti moterims yra seniai visiems žinomas, bet kalbant apie Rožė tuo galima suabejoti - ar ši savybė tikrai prancūziška? Vadimas - tik pusiau prancūzas. Jo tikroji pavardė yra Plemianikovas, o tikrasis vardas Vadimas tapo jo slapyvardžiu. Jo tėvas, Igoris Plemianikovas, pirmosios bangos emigrantas, mokėsi Prancūzijoje, tapo jos piliečiu, dirbo diplomatinėje tarnyboje, atstovaudamas antrosios Tėvynės interesams Egipte ir Turkijoje. Su savo žmona, Vadimo motina, aktore Mari Antuanete Ardiluz (Marie Antoinette Ardilouze) susipažino keistomis aplinkybėmis. Būdamas vaikas, Igoris turėjo prancūzę guvernantę, kuri pusę metų gyvendavo jų namuose Kijeve, o pusę metų Prancūzijoje. Ji berniukui pasakojo, kad Prancūzijoje auklėja labai gerą, paklusnią ir mandagią - ne tokią, kaip jis - mergaitę. Igoris tai mergaitei pajuto neapykantą jos nė nematęs. Kaip jis nustebo, kai jau mokydamasis Prancūzijoje susipažino su miela mergina Mari, kuri jam papasakojo, kad ją mokė namų mokytoja, o ta mokytoja vadinosi lygiai taip pat kaip Igorio guvernantė, ir ji... taip pat jai girdavo „gerą, paklusnų ir mandagų berniuką“ iš Rusijos... Netrukus jie susituokė. Kas tai, šeimos padavimas ar istorija, kurią vėliau sukūrė pats R. Vadimas?

Paaugęs Rožė nenuėjo tėvo pėdomis, diplomato tarnyba jam įkyrėjo jau vaikystėje. Jis tapo aktoriumi, kaip mama. Ir rašė romanus, pjeses, scenarijus. Kai vieną iš jo kūrinių iškritikavo rašytojas Andrė Židas (Andre Gide) - galbūt tiesiog pavydėjęs jaunajam talentui, - Vadimas tapo jauniausiu Prancūzijos scenaristu. Jis susižavėjo kinu ir bandė šioje srityje daryti viską, net organizuodavo aktorių ir ypač aktorių moterų atrankas. Kartą jis pamatė žurnalą su žavios merginos nuotrauka viršelyje ir patarė garsiam režisieriui Renė Klerui (Rene Clair) ją nufilmuoti filmo „Didieji manevrai“ epizode. Galbūt R. Vadimui tiesiog patiko mergina ir jis taip bandė su ja susitikti? Brižita sutiko filmuotis, nors jos tėvai prieštaravo. Juk ji mokėsi baleto, o tai tuomet buvo laikoma tinkamu užsiėmimu merginai iš pasiturinčios šeimos, tuo tarpu kinas tėvams nepatiko. Vėliau R. Vadimas sukūrė savo pirmąjį filmą „Ir Dievas sukūrė moterį“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Brižita, ir ji tapo garsi. Jie susituokė. Brižita Bardo (Brigitte Bardot) tapo aktore, paskui žvaigžde, jos atvaizdas buvo išrinktas Prancūzijos simboliu, bet ji taip ir nepamilo kino, o 38-erių nustojo filmuotis. Juk kinas jai laimės nesuteikė, priešingai, ji jautėsi nelaiminga ir kelis kartus bandė nusižudyti. Santuoka su R. Vadimu iširo po trejų metų, bet jie liko draugai visam gyvenimui, kol juos išskyrė mirtis - ne jos, bet jo.

Po kelerių metų, jau tapęs labai garsiu kino pasaulio žmogumi, R. Vadimas vedė danę Anetą Štroiberg (Annette Stroyberg), ji taip pat tapo aktore, nors ir ne tokia garsia kaip B. Bardo, pagimdė jam dukrą Natali. Bet jie taip pat išsiskyrė. Trisdešimt dvejų R. Vadimas sutiko 17-metę Katriną, niekuo ypatingu nepasižyminčią jaunesniąją aktorės Fransuazos Dorleak (Francoise Dorleac) seserį. Denev - jų mamos mergautinė pavardė, kurią Katrina pasirinko slapyvardžiu, kad nebūtų painiojama su seserimi. R. Vadimas pakvietė ją vaidinti savo filme, kuriame laisvai atpasakojo Markizo de Sado romaną „Žiustina“. Jų santykiai truko penkerius metus. Iš pradžių Katrina augino R. Vadimo dukrą Natali, paskui pati pagimdė sūnų Kristianą. Bet jį jau augino viena. Jųdviejų sūnui šių metų vasarą sukaks 50. Jie su motina yra kolegos aktoriai, bet Kristianas - ne žvaigždė.

O R. Vadimas tuo metu susižavėjo kita mažai žinoma jaunute amerikiete, vardu Džein. Taip, ji buvo garsaus amerikiečio aktoriaus Henrio Fondos (Henry Fonda) dukra, bet pati niekuo nepasižymėjo ir norėdama įrodyti visam pasauliui, kad kai ką sugeba ir be tėvo, išvažiavo į Europą. Iš Amerikos ji atvyko būdama liepsninga šalies patriotė. Pabendravusi su įdomiais žmonėmis, R. Vadimo draugais, Džein sužinojo, kad amerikietiška propaganda taip pat toli nuo tiesos, kaip ir sovietinė. Ji pakeitė požiūrį į savo šalies politiką, gal net pernelyg radikaliai. Jiems su Vadimu gimė dukra Vanesa, bet paskui jie išsiskyrė. R. Vadimas vedė dar du kartus - Katrin Šnaider (Catherine Schneider), padovanojusią jam sūnų Vanią, ir Mari Kristin Baro (Marie Christine Barrault).

1988 m. jis pamėgino pakartoti savo sėkmę ir Amerikoje nufilmavo „Ir Dievas sukūrė moterį“ perdirbinį, bet pakartoti nepavyko. Nuo tada jis daugiau nebekūrė filmų. Bet, nustojęs būti geru režisieriumi, jis nenustojo būti geru žmogumi arba bent jau bandė toks būti. Jis palaikė santykius su buvusiomis žmonomis, bendravo su jų naujais vyrais, auklėjo savo vaikus, kurių susilaukė su įvairiomis moterimis, ir šių vaikais iš kitų santuokų. Prie šio įvaizdžio visai nedera jo knygos pavadinimas „Velnio prisiminimai“, bet galbūt už jį yra atsakingas redaktorius, juk knyga turi būti perkama...