Francois Ozon abejingas sėkmei

Mane užbūrė pagrindinė veikėja Andžela. Na ir jos mylimasis Esmė - jautrus monstras, veidmainiškas ir žaismingas vienu metu. Kiekvienas jų savaip sprendžia problemą, kaip suderinti kūrybą ir asmeninį gyvenimą.

O kaip jums pavyksta suderinti šiuos du dalykus?

Vienus iš pagrindinių vaidmenų filme "Angelas" atlieka Romola Garai ir Maiklas Fasbenderis

Sunkiai. Viską spėti neįmanoma. Dėl sėkmingos karjeros dažnai tenka nustumti nuošalin asmeninį gyvenimą.

Tiesa, "Angelo" herojė turi kitokią problemą: visi jos pasiekimai išgalvoti, o jos asmeninis gyvenimas - taip pat tik svajonė. Jis susikūrė nuostabųjį princą ir nesupranta, koks iš tikrųjų vyras yra šalia jos. Andžela nemato realybės, ir tai jai grįžta kaip tikra katastrofa. Man "Angelas" tapo terapiniu filmu: nufilmavau juostą apie meno žmogų, kokiu pats nė už ką nenorėčiau tapti. O toks pavojus visada egzistuoja. Jei tau sekasi, tavo darbus giria, labai lengva pradėti manyti, kad ir visas tavo gyvenimas toks pat džiaugsmingas ir giedras. važinėdamas po festivalius ir duodamas interviu gali labai greitai patikėti esantis pasaulio bamba. Tai netiesa, retkarčiais reikia nusileisti iš debesų ir pasinerti į realybę. Tikriausiai, norint nepamesti galvos, reikia abejingiau žvelgti į sėkmę. Nes anksčiau ar vėliau gyvenimas trenks tau antausį. Bus nemalonu.

Kodėl nusprendėte nufilmuoti beveik holivudinę juostą? Tai iššūkis?

Iš tikrųjų "Angelo" klasikinis įvaizdis - tik išorė. Man šis filmas labai ironiškas ir griaunantis. Tai mano duoklė XX amžiaus vidurio Holivudo juostoms, kuriose išoriškai lyg ir viskas gražu, o viduje slepiasi kur kas skaudesni dalykai. Toks, pavyzdžiui, filmas "Vėtros nunešti".

Jau trečiajame jūsų filme pakviesta vaidinti Šarlotė Rampling. Ji jūsų mūza?

Kai filmavome "Po smėliu", mes su Šarlote kaip nelaimės draugai susivienijome prieš visus. Šia juosta, be mūsų, niekas daugiau netikėjo - nei prodiuseriai, nei televizija. Tačiau mes laikėmės vienas kito, tikėjome šiuo projektu ir įrodėme, kad esame teisūs. Po to tarp mūsų atsirado kažkoks magiškas ryšys, kuris tęsiasi filmas po filmo. Šarlotė - pavyzdys to, kad ir po 50-ies moteris gali išlikti moterimi. Ji nenustoja mylėti. Tai jos jėga. Dievinu ją. Labai nemėgstu, kai filmavimas tampa karu tarp režisieriaus ir aktoriaus.

Ir toliau kviesite filmuotis Šarlotę?

Žinoma. Suprantame vienas kitą beveik be žodžių. To daugiau su niekuo nėra. Be to, man tiesiog įkyrėjo prancūzų aktorės. Jos labai greitai tampa deivėmis ir leidžia sau tokius dalykus, kurių nedaro net patys garsiausi anglų kolegos. Britės kur kas profesionalesnės: jos visada ateina laiku, išmoksta tekstą, nerodo kaprizų. Tiesiog dirba. Su "Angelu" man pasisekė: radome puikiąją Romolą Garai, neabejotinai geriausią iš jaunųjų anglų aktorių.

Po filmo "8 moterys" daug kas jus palaikė nekenčiančiu moterų.

Ką jūs! Žinote, kai pirmąkart perskaičiau Elizabetos Teilor romaną, tai įsimylėjau pagrindinę veikėją. Jos prototipu buvo rašytoja, karalienės Elizabetos favoritė Mari Koreli. Ji patyrė ankstyvą šlovę, o vėliau buvo pamiršta. Ji daro tokį įspūdį, kad neįmanoma pamiršti. Andžela pati galėjo sau užsidirbti pragyvenimui, ištobulinti savo talentą, pelnyti šlovę ir populiarumą bei pralenkti vyrus. Taigi mano santykis su ja labai švelnus. Problema tik tai, kad ji ir sulaukusi brandaus amžiaus kuria mažos mergaitės svajones apie princą, stabdo tobulėjimą. Ir nutinka katastrofa.

Šiais metais jums sukaks 40.

Taip, viskas vyksta labai greitai... Atrodo, kad man kaip ir anksčiau 25-eri, tačiau tenka pažvelgti tiesai į akis, kad neprarasti realybės jausmo. Beje, pasirodo, kad būti keturiasdešimtmečiui ne taip ir baisu.

Ar nenorėtumėte pasirodyti kaip aktorius?

Ne. Neturiu pašaukimo. Tikiuosi, kad likimas man padės išvengti šito. Esu daugiau vojeristas nei ekshibicionistas. Labiau mėgstu žiūrėti į žmones pro kamerą.

Sklando gandai, kad filmavimo aikštelėje esate despotas.

Na, filmuodamas "8 moteris" tapau despotu, nes nebuvo kitos išeities. Man reikėjo suvaldyti 8 moteris, kurių kiekviena turi sunkų charakterį. Jei būčiau "gerietis", tai labai ilgai tektų ieškoti priėjimo prie kiekvienos. Galiausiai viskas sužlugtų. Apskritai filmuodamas kiną pasineriu į transo būseną ir nematau savęs iš šono. Koks aš esu reikėtų klausti aktorių.

Kartą pasakėte, kad kine darote dalykus, kurie uždrausti realiame gyvenime. Kokius draudimus sulaužėte filmuodamas "Angelą"?

Oho, toks jausmas, kad esu pas psichoanalitiką, - juokiasi F. Ozonas. - Žinoma, filmai leidžia išspręsti kažkokias problemas. Juostos pabaiga ne itin laiminga: Andželos gyvenimas susiklostė prastai. Toks finalas - nėra būdas išvengti galimų klaidų ir parodyti, ko negalima daryti pasiekus šlovę. Reikia nuolatos tobulėti ir nesustoti ties pasiektu. Menininkui nėra nieko blogiau nei gauti visus pasaulio apdovanojimus. Todėl po "8 moterų" sėkmės nepuoliau į euforiją ir pasukau kitu keliu - nufilmavau visiškai kitokią juostą.

Beveik visuose jūsų ankstesniuose filmuose paliečiama homoseksualizmo tema. Kaip žiūrite į šį reiškinį?

Nesistengiu būti neutralus ir netyliu. Visi mano filmai rėkia apie tai. Esu už laisvę apskritai. Visada sakau: pažiūrėkite, nėra jokio skirtumo. Visi juk vienodi: gėjai taip pat pykstasi, skiriasi, taikosi. Homofobiją kategoriškai atmetu.

Parengė Lina SKRUIBYTĖ