Francis Sscott Fitzgerald ir Zelda: meilės uraganas (2)

Ficdžeraldas paliko Niujorką ir Sen Pole, namuose, ėmėsi perrašinėti romaną, tą patį, kurį parašė dar Prinstone, prieš nuspręsdamas mirti kare už tėvynę. Zelda tuo tarpu visą 1919 metų vasarą praleido pokyliuose bei plaukimo baseinuose ir tapo dar patrauklesnė. Kartą jai su maudymosi kostiumėliu pasirodė nepatogu nardyti, tad mergina jį nusivilko ir nėrė nuo bokštelio nuoga. Montgomerio vyrai galėjo lažintis, jog nė viena mergina valstijos istorijoje nėra padariusi nieko panašaus.

Kai po penkių stojiško tylėjimo mėnesių iš Sen Polo atėjo meilės laiškas, Zelda atsakė: "Aš beprotiškai džiaugiuosi, kad mes susitiksime, aš noriu to pašėlusiai, ir tu tai, be abejo, žinai!"

1920 metų pradžioje Ficdžeraldo romanas buvo priimtas spausdinti. Kitą dieną Fransis Skotas nubudo įžymus ir turtingas, o po savaitės vedė Zeldą.

Alabamos valstijos teisėjas nesipriešino dukters santuokai, bet į vestuves neatvažiavo. Jauniesiems tai ir nerūpėjo.

Džiazo amžius

Pasaulis patyrė karą ir mirtį, jis žinojo, kad tai gali pasikartoti. Vadinasi, negalima atidėlioti malonumų ir džiaugsmų. Velniop moralė - ji neišgelbėjo gyvybių karo laukuose!

Niujorkas pritvinko mergyčių, kurios gėrė, rūkė ir ligi nugriuvimo šoko čarlstoną, bei jaunų vyrų, lėbaujančių su jomis. Zeldai tai buvo prie širdies.

Kartą būdama maža ji vartė šeimos albumą ir klausėsi tėvų pokalbio apie pinigus. Staiga jai į galvą šovė eiliuotai užrašyti po savo nuotrauka: "Kam visą gyvenimą dirbti ir galvoti apie pinigus? Pasiskolink truputį pinigų, išleisk juos ir gyvenk dabar!"

Amžius pasikeitė. Jam tiko nulietos Zeldos formos ir elegantiškos Skoto skrybėlės bei įprotis kūprintis. Skotas tapo jaunos Amerikos karaliumi, Zelda - karaliene.

Jie vėlai nubusdavo, pusryčius užgerdavo "Bušmilo" viskiu, o vakare eidavo iš vieno restorano į kitą, iš vienų draugų pas kitus. Jie važinėjosi ant taksi stogo ir maudėsi fontane. Santuoka nepadarė jų nuobodžiais sutuoktiniais. Zelda kaip ir pirma flirtavo su visais paeiliui, Skotas kaip ir anksčiau pavyduliavo. Kur tik jie pasirodydavo, oras prisipildydavo troškimų ir aistros energijos. Ficdžeraldais žavėjosi ir juos pamėgdžiojo, o labiausiai mėgdžiojo tie, kurie pliekė liežuviais smerkdami.

Vanago akys

Pagimdžiusi dukrą, Zelda pripažino vienintelį auklėjimo principą: "Aš nenoriu, kad ji išaugtų rimta, ir netrokštu, kad ji taptų didžia. Tegu bus turtinga ir laiminga, štai ir viskas".

Pasamdę Skoti auklę, Ficdžeraldai grįžo i Niujorką, į gyvenimo džiazą.

Skotas toliau rašė apie meilę ir sėkmę, o kritikų klausiamas, kodėl jo temų ratas toks siauras, atsakydavo: "Bet, Dieve mano, tai juk vienintelis dalykas, kurį aš gerai žinau!"

Zelda toliau koketavo, bet, po gimdymo pasitaisiusi, per daug stengėsi įrodyti sau ankstesnį magišką poveikį vyrams. Skotas pavyduliavo, tačiau pavydas darėsi piktas.

Sėsti prie rašomojo stalo jis galėjo tik blaivus, bet tai atsitikdavo retai. Tad pasiėmęs Skoti ir jos auklę pabėgo į prancūzų Rivjerą. Čia ėmėsi "Didžiojo Getsbio". Paskui išvyko į Paryžių.

Tarp šių dviejų Skoto išvykų atsitiko kai kas, apie ką jis vengė kalbėti. Zelda įsimylėjo. Jo vardas buvo Eduardas Žozanas: prancūzas, gražuolis, lakūnas... Kai Žozanas dingo iš jos gyvenimo, ji prisirijo migdomųjų.

Zelda ir anksčiau elgėsi keistai, tačiau dabar tapo akivaizdu, jog jai kažkas ne taip. Jos beprotystės užuomazgos nebuvo laikomos beprotyste, nes Ficdžeraldų gyvenime patologija buvo norma. Juk ir Skotas, stovėdamas ant palangės, Džeimsui Džoisui žadėjo šokti žemyn, mat tas parašė "Ulisą", geriausią iš visų knygų. Jis irgi kėlė riaušes Kanų policijos nuovadoje...

Kad Zelda eina iš proto, kalbėjo ir Hemingvėjus, kuris jos nemėgo. Jis kaltino ponią Ficdžerald, kad jos vyras rašo retai ir vogčiomis. Zelda esą pavydi jam šlovės ir nuolat main_2006_02ia jį nuo darbo stalo į smuklę. Zelda savo ruožtu Hemingvėjų vadino "pozuotoju", "muilo burbulu" ir kalbėjo jam grėsmingu šnabždesiu žaibuodama, pasak rašytojo, "vanago akimis".

Diagnozė

1925 metų rugpjūtį apie Zeldos būklę jau kalbėjo visas Paryžius. Kai pora vakarieniavo, Skotas prie gretimo staliuko pamatė Aisedorą Dunkan. "Brangioji, antai sėdi didžioji šokėja, aš noriu pasisveikinti", - pasakė Skotas žmonai. Ji linktelėjo galva, bet vos tik Skotas pakilo, Zelda taip pat pašoko, pasuko laiptų, vedančių į antrą aukštą, link ir palypėjusi šoko žemyn. Visų nuostabai, atsipirko susitrenkimu.

Vėliau Holivude Zelda įtarė savo vyrą įsimylėjus 18-metę aktorę Luisą Moran. Jis išties ja žavėjosi, bet Zelda reagavo taip, tarsi pati niekad nebūtų pažvelgusi į kitą vyrą. Spjovusi į Skoto kontraktą, ji išsimain_2006_02ė jį iš Holivudo. Moteris garsiai rėkė ant jo traukinyje ir išmetė pro langą platininį laikrodį su briliantais, kurį jis padovanojo prieš 10 metų.

Nusprendusi, kad Skotui ji tapo neįdomi ir kad jie negyvena turiningo kūrybinio gyvenimo, Zelda ėmėsi baleto ir pradėjo piešti. Tačiau liovėsi valgiusi. Netrukus ji įtikėjo, kad negali vaikščioti, judinti rankų, net pakelti antakių... Ji sėdėjo ir klausėsi balsų.

1930-ųjų balandį žinomas daktaras Oskaras Forelas Zeldai diagnozavo šizofreniją. Ji buvo paguldyta į Šveicarijos psichiatrinę kliniką. Persekiojimo manija, nervinė egzema, katotonija, maniakinė depresinė psichozė... Ligų sąrašas ilgėjo, Zelda keitė psichiatrijos gydyklas vieną po kitos. O jis keliavo paskui ją.

Skotas apsigyvendavo viešbučiuose netoli ligoninių, susirašinėjo su daktarais, stengėsi uždirbti pinigų žmonai gydyti ir dukrai išmokslinti, girtavo, grimzdo į skolas, rašė begalinius apsakymus ir jų nekentė.

Kurį laiką Ficdžeraldas tikėjosi, kad žmona pagis. Pasiimdavo ją iš ligoninių. Jis manė, kad Zelda susirgo dėl medžiagų apykaitos sutrikimo, kurį sukėlė jos badavimas. Ir jautėsi kaltas dėl to, kad savo romanuose aprašinėjo tik ją, kad daugino jos asmenybę be galo be krašto - ar ne todėl, skaitydama apie save Zelda negalėjo suprasti, kur baigiasi ji pati ir prasideda išgalvota Nikolė Daiver?..

Bet jis ją mylėjo: draskomą neapykantos, rėkiančią jam prakeiksmus, mylėjo jos veidą, nusėtą šašais...

Viena iš jo meilužių, Beatrisė Denė, turtinga ir žavi, siūlė Skotui pradėti gyvenimą iš naujo. Jis atrašinėjo esąs dėkingas už dovanotą šiltą megztinį, bet negalintis priimti kitokio likimo. Zeldą su realybe jungia tik jis, ir jeigu jis nutrauksiąs tą ryšį, ji nukrisianti į tamsią bedugnę...

Vargai byrėjo ant Skoto kaip iš Pandoros skrynios: šokdamas į vandenį jis susilaužė raktikaulį ir ilgą laiką negalėjo rašyti. Mirė jo motina. Duktė atsisakė mokytis koledže, krėtė kvailystes, o tėvo laiškus atplėšdavo tik dėl su jais siunčiamų čekių.

Džiazo amžius ėjo į pabaigą. Nauja verslininkų karta teigė, kad pinigus reikia uždirbti, o ne leisti. Amerika grimzdo į didžiąją depresiją, linksmos muzikos akordai skambėjo lyg juokas per laidotuves. Zeldai ir Skotui neliko nieko kita, kaip išeiti kartu su savo epocha.

Jis mirė 1940 metais nuo širdies priepuolio būdamas 44-erių jį mylėjusios moters kino kritikės Šeilos Grem bute. Zelda dar gyveno aštuonerius metus. 1948 metais jos sveikata šiek tiek pagerėjo. Ji net keletą dienų viešėjo pas gimines Montgomeryje.

Prieš išvažiuodama, visai šeimai sėdint prie stalo, Zelda pasakė: "Galima neskubėti, mama. Traukinys vis tiek vėluoja". - "Iš kur tu žinai?" - "Skotas man pasakė." Kai kambaryje įsiviešpatavo tyla, ji tęsė: "Jūs negirdėjote? Mama, jis gi sėdi tau iš kairės". Stotyje pridūrė: "Nesijaudink, mama. Aš nebijau mirti. Skotas sako, tai nebaisu".

Po keleto dienų Hailendo psichiatrinėje ligoninėje įsiplieskė gaisras. Sudegė vienas korpusas, žuvo dešimt žmonių, tarp jų ir Zelda Ficdžerald.

Išvertė P. Pamerneckas