Floristo rankose atgyja ir dešimtmečius skaičiuojančios puokštės

Jis susikaupęs kruopščiai dėlioja vieną gėlę prie kitos ir jas suriša. Tai - klaipėdietis Sigitas Kaminskas, jau daugiau nei 30 metų džiuginantis ne tik Klaipėdą, bet kartu ir kone visą pasaulį tokiomis puokščių kompozicijomis, į kurias žvelgdami akių negali atitraukti daugelis.

Klaipėdietis floristas yra apkeliavęs visą žemės rutulį ir dalyvavęs per 60 konkursų ir parodų. Tačiau vyras pripažįsta - įkvėpimas kurti stipriausias tada, kai sugrįžta į "Gėlių fabriką" Klaipėdoje.

"Šis salonas - tai tarytum mano sielos oazė", - pripažįsta S. Kaminskas, kai pradedame pokalbį apie jo gyvenimo aistrą - floristiką.

Sigitai, papasakokite, kaip floristika atsirado jūsų gyvenime, kada pradėjote domėtis gėlėmis?

Gėlės, kaip ir neretą vaiką, mane traukė jau vaikystėje. Pamenu, namuose visuomet žydėdavo gėlės, jomis rūpindavosi mama. Vis dėlto, po kurio laiko vaikai užauga ir ne visi į gėles atkreipia dėmesį. Tuo metu aš bręsdamas ėmiau suprasti, kad trauka gėlėms manyje neblėsta. Taigi, saulėtais pavasariais, gamtai besivaduojant iš žiemos, rūpindavausi jomis darželyje.

Pamenu tą jausmą tik pradėjus dygti tulpėms ar bijūnams: aš laukdavau ir įdėmiai stebėdavau.

Beje, aš turėjau kaktusų kolekciją, kurią auginau namuose. Tuo metu man buvo 10 metų. Ar šiuo metu vaikai prižiūri kaktusus? Čia reikia labai kruopštaus darbo ir jautraus žvilgsnio.

Taigi, laiką tarp gėlių ir augalų leidote jau nuo vaikystės. O kas nutiko vėliau? Kaip apsisprendėte joms paskirti savo gyvenimą?

Būdamas 14-os metų išvažiavau studijuoti į Kauno žemės ūkio mokyklą. Taigi, čia baigiau sodininkystės, daržininkystės ir agronomijos mokslus. Likimas lėmė, kad atsiradau Vilniuje, čia kurį laiką dirbau augalų apsaugos grandyje. Supratau, kad man patinka tai, ką darau. Įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau biologijos studijas, o vėliau nusprendžiau išvykti į Klaipėdą - į uostamiestį mane atvedė meilė.

Ėmiau dirbti apželdinimo treste rožių auginimo technologu. Vieną kartą išvykau į Maskvoje vykusią parodą. Tai buvo lemtinga išvyka. Parodoje reikėjo papuošti stendą. Pamenu, buvau apdovanotas bronzos medaliu už vieną geriausių stendo dekoracijų. Būtent todėl susipažinau su garsiais floristais Stasu Zubovu, Antanina Fiodorova. Jie ėmė mane kviesti į konkursus, parodas. Dalyvaudamas jose supratau, kad floristika - tai mano gyvenimo meilė. Kaip sakoma, užkabino. Štai tuomet ir atėjo tas lūžio momentas.

Žinau, kad esate įkūręs floristų mokyklą.

Noriu pasidalinti savo žiniomis su tais, kuriems yra įdomu tai, ką mes, floristai, darome. Per 25-erius metus, kol veikia mokykla, jau esame išleidę per 200 garsių, talentingų floristų, kurie Vilniuje, Kaune ir mažesniuose Lietuvos miestuose įsteigė savo salonus. Mokome juos iki šiol. Juk pasaulį išgelbės grožis!

O savo saloną, kuriame veikia ši mokykla, pavadinote "Gėlių fabriku". Beje, žmonės kalba, kad menininkai neturi verslininko gyslelės - juk jie atsidavę tik menui. Tačiau Jūs galite suderinti ir meną, ir verslą.

Mano įkurtas "Gėlių fabrikas" Klaipėdoje veikia apie 30 metų. Kalbant apie verslą, jis yra puikus dalykas, tačiau man to neužtenka - reikia parodų, konkursų. Tenka keliauti, skirti laiko dėstymui.

Taigi, atsigręžęs atgal į praeitį galiu suskaičiuoti, kad dalyvavau daugiau nei 60-yje konkursų ir parodų visame pasaulyje, pavyzdžiui, esu buvęs ir Japonijoje, ir Amerikoje, o paskutinis vyko Meksikoje. Vieną dieną galvoju: "Štai, per gyvenimą įsigijau saloną, nusipirkau butą, bet jeigu nebūčiau važinėjęs ir neleidęs pinigų gastrolėms, greičiausiai gyvenčiau ant jūros kranto name." Tačiau tą akimirką ateina supratimas - bet juk per savo gyvenimą aš patyriau tiek įspūdžių! Tai, ką turiu savo viduje, aš išsinešiu su savimi. Taigi, nesvarbu, kur tie mano namai stovi. Svarbiausia, kad aš patyriau daug džiaugsmo dėl to, ką veikiau.

Daug menininkų sako turintys savo įkvėpėjų, iš kurių mokosi. O iš ko mokotės jūs?

Žmogus išties mokosi visą gyvenimą. Pavyzdžiui, aš mokausi net iš savo studentų. Mokymo metu galima parodyti jiems technikas, išdėstyti dizaino pagrindus, bet reikia suprasti, kad šalia tavęs yra asmenybė su savo pasaulio matymu. Ir studentas gali atrasti tai, ko išties pats negali sugalvoti. Mane tai labai stulbina ir patinka.

Žinoma, yra ir kolegų floristų, iš kurių išties galima mokytis. Vienas mėgstamiausių mano floristų - Tage Andersenas iš Kopenhagos. Gerų floristų yra daug.

Kita vertus, šiomis dienomis kryptis, į kurią žingsniuoja floristika, man kelia nerimą. Ji eina atgal.

Atgal?

Taip, o ypač - Lietuvoje.

Yra sakoma, kad istorija sukasi spirale. Galbūt taip yra ir su floristika? Apsisuks ir grįš…

Ko gero. Labai noriu tuo tikėti. Kita vertus, aš nesakau, kad viskas blogai. Juk vyksta ir Europos, pasaulio floristikos čempionatai. Juose galima pamatyti kerinčių vaizdų.

Bet tai, kas vyksta mūsų šalyje, yra negerai. Gal nebėra aukšto lygio floristikos poreikio? Žmonės turbūt nenori sudėtingų, apgalvotų ir kruopščių puokščių. Štai naujieji floristai siūlo kartonines dėžutes, į kurias susmaigstytos gėlės. Viskas čia paprasta ir aišku. Mano kartos floristai, pamatę tokias tendencijas, yra tiesiog šokiruoti. Kur tai nuves? Nelabai žinom.

O kaip jūsų karta mato, kokia ta floristika turi būti?

Pamenu, anksčiau žmonės grožėdavosi puokštėmis. Jas įteikus, jos būdavo tokios gražios, kad buvo gaila net sudžiūvusias išmesti. Dėl to jie jas susidžiovindavo ir vis tiek prižiūrėdavo. Būna, ir dabar į "Gėlių fabriką" Klaipėdoje atneša pataisyti 10-15 metų skaičiuojančias puokštes. Taigi, žmonės kone prisiriša prie tos kompozicijos.

O koks likimas laukia tų į kartonines dėžutes prismaigstytų gėlių? Žmonės jas išmeta. Tai vadinama interaktyviąja floristika. Kartais jaunų žmonių paklausiu, o kokias gėles jie dovanoja vienas kitiems. Jie sutrinka. Atsako, kad net nežino. Ko gero, nebekreipia dėmesio. Jaunoji karta visą šį reikalą, ko gero, mato visiškai kitaip. Tokie dalykai liūdina.

Tačiau pastebiu, kad yra ir jaunų žmonių, kurie išlaiko dėmesį detalėms, galima pasidžiaugti, kad jie ateina ir puoselėja gėles. Gavusios gėlių džiaugiasi ir merginos.

Ko gero, užduosiu klausimą, kurį girdi dažnas floristas. Kokios gėlės Jums pačiam patinka?

Taip, išties, šį klausimą girdžiu ne taip ir retai. Visuomet atsakau, kad man viena išskirtiniausių gėlių yra rožė. Ji turi įdomų charakterį. Rožė yra spygliuota - vien tai jau šį tą pasako, kaip atsargiai reikia su ja elgtis.

Būna įdomu stebėti ir tai, kaip auga, bręsta ir galiausiai išsiskleidžia jos žiedpumpuris. Lyginu šį procesą su žmogaus gyvenimu - rožė gyvena nuo gimimo iki mirties.

Jos dūriai? Prie to priprantama. Juk kartais ir žmonės badosi, gal net dar skaudžiau (juokiasi - aut. past.).

Tai, kokios gėlės žmonėms patinka, priklauso nuo labai daug faktorių. Gal net nuo nuotaikos? Štai pastebiu, kad kokią dieną vis dėlioju gėles, kurios yra panašių atspalvių. O kitą kartą renkuosi visai kitokias spalvas. Tai yra vidinės būsenos ir energijos klausimas, kokios gėlės žmogui tą akimirką labiausiai patinka.

Kaip jūs manote, ar floristui įmanoma likti orginaliam ir nieko nekopijuoti?

Įmanoma. Tačiau net ir kuriant nėra blogai atsižvelgti į vieną kitą pavyzdį, jei kompozicija yra gerai sudėta ir graži. Tačiau kartu reikia stebėti ir tendencijas, o ne aklai daryti tai, ką kažkada pamatei.

Įdomus dalykas - štai šiomis dienomis pasaulis grįžta prie natūralumo: tampa madingos šakelės, medžių grafika.

Tai kuriant reikia įvaldyti dizaino principus, spalvų suderinimą. Jeigu to nėra, net ir kopijuojant puokštė nepavyks: ji taps chaotiška.

Surasti harmoniją floristikoje - tai kone įgimtas dalykas. Mes visi turime tą pojūtį. Dėl to matome, kas mums patinka, o kas ne. Tik vienų ta intuicija yra labiau išryškėjusi, o kitų - mažiau.

Gėlių pristatymas į namus Klaipėdoje nemokamai - tiesiai iš "Gėlių fabriko", įsikūrusio Klaipėdoje, Pilies g. 7.