Fizikas Michio Kaku: "Neįmanomų dalykų nėra"

Mokslo istorijoje galime rasti daug pavyzdžių, kai mokslininkai sakė, jog tas ar kitas reiškinys neįmanomas, tačiau vėliau paaiškėdavo, kad jie klydo. Garsusis lordas Kelvinas, dabar palaidotas Vestminsterio abatijoje šalia Izaoko Niutono, kadaise galvojo, kad lėktuvo iš principo neįmanoma pagaminti, o rentgeno spinduliai - tai paprasčiausias sukčiavimas, kad radijas niekada nebus paklausus, o Žemės amžius - ne daugiau nei keletas milijonų metų.

Kaip lordas Kelvinas galėjo taip klysti?

Jis gyveno karalienės Viktorijos epochoje. Tada žmonės dar sunkiai suprato gamtos dėsnius.

Vadinasi, mes fiziką išmanome kur kas geriau už juos?

Taip. Mes žinome apie procesus, kurie vyksta juodosiose skylėse, taip pat įsivaizduojame mūsų Visatos istoriją iki pat Didžiojo sprogimo. Mes arti "pasaulio formulės" atskleidimo. Dabar išties turime teisę tvirtinti, kas įmanoma, o kas ne.

Taigi kur prasideda ribos to, kas įmanoma?

Savo paties nuostabai, aš įsitikinau, kad įmanoma beveik viskas, ką galima pamatyti kino teatro ekrane.

Net pačiuose beprotiškiausiuose fantastiniuose filmuose?

Taip. Aš neįmanomus dalykus skirstau į tris grupes. Pirmoji apima visus reiškinius ir daiktus, kurie, nors ir neįmanomi dabar, taps realybe artimiausiais dešimtmečiais: pavyzdžiui, telepatija, teleportacija, antimaterija. Antrojo laipsnio neįmanomi dalykai turės palaukti šimtmečius arba tūkstantmečius. Pavyzdžiui, kelionės laiku. Tik trečioji neįmanomų dalykų grupė liks mums kai kas neįkūnijama, nes prieštarauja fizikos dėsniams.

Kaip galite kalbėti apie tai rimtai? Palikuonys jus išjuoks, kaip mes šiandien kikename iš lordo Kelvino!

Reikalas tas, kad mano kolegos jau užsiima panašiais dalykais laboratorijose. Imkime, pavyzdžiui, Hario Poterio apsiaustą, slėpusį jį nuo pašalinių akių. Iki nesenų laikų bet kuriame optikos vadovėlyje buvo rašoma, jog toks fenomenas neįmanomas: šviesa negali aplenkti daikto kaip vanduo, kuris apeina akmenį iš visų pusių. Bet štai prieš porą metų anglų ir amerikiečių tyrėjai atliko šį fenomeną mikrobangų diapazonu. Dabar jau toks dalykas įgyvendintas ir optiniu diapazonu.

Kada parduotuvėse bus galima nusipirkti tokį apsiaustą?

Manau, po keleto dešimtmečių. Bet tai greičiau bus cilindrai, padaryti iš tvirtų medžiagų, nei apsiaustai, pasiūti iš kokios nors medžiagos. Techniškai yra labai sudėtinga materiją padaryti nematomą.

O gal jūs pasakysite ir kaip atpažinti nematomą žmogų?

Meskite saują smėlio ant jo apsiausto, ir jį pamatysite. Jis ir šiaip negali būti visas nematomas - reikia gi ertmių akims, kad galėtų stebėti aplinką. Taigi jei būsite atidūs, pastebėsite du keistus taškus, kabančius ore, - du žmogaus akių vyzdžius.

Taigi esminė mintis skamba taip: viskas įmanoma?

Išskyrus fenomenus, priklausančius trečiajai kategorijai. Bet kol kas aš priskyriau prie šios kategorijos tik perpetuum mobile ir ateities spėjimus.

Šios fantazijos pažeidžia energijos išsaugojimo dėsnį ir priežasties-pasekmės principą.

Ar galima tvirtinti, kad energijos išsaugojimo dėsnis visiškai teisingas?

Vokiečių matematikė Emmi Neter 20 amžiaus pradžioje įrodė, kad energijos išsaugojimo dėsnis galioja visada ir bet kuriomis aplinkybėmis, jeigu tik fizikos dėsniai laikui bėgant nekinta. O per pastaruosius 13 milijardų metų jie nepakito, tai liudija tolimųjų žvaigždžių spektrai. Taigi energijos išsaugojimo dėsnis teisingas jau 13 milijardų metų.

Vadinasi, mūsų pasaulyje neįmanomi tik du fenomenai?

Taip. Daug kas, ką praėjusių epochų mokslininkai laikė neįgyvendinamais dalykais, tapo realu. Netgi telepatija. Mes jau dabar galime skaityti kitų žmonių mintis.

Kaipgi?

Dviem būdais. Galima įdiegti į žmogaus galvos smegenis mikroschemą, kaip tai daro amerikiečių tyrėjai, kurie padeda ligoniams, patyrusiems insultą, bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Mikroschema sujungta su kompiuteriu. Pacientas išmoksta vien minties pastangomis perkelti kursorių, rašyti tekstą monitoriaus ekrane, spręsti kryžiažodžius, naršyti internete.

Antrasis būdas - mes stebime galvos smegenis su atominio tomografo pagalba. Mes, žinoma, negalime įsižiūrėti į kiekvieną neuroną, bet vis tiek gauname tam tikrą įsivaizdavimą, kaip viskas vyksta - apsibrėžiame, kad ir schematiškai, minties kontūrą. Tokiu būdu galima taip pat eiti į internetą.

Bet dažniausiai mes įsivaizduojame, kad telepatija - kai mintys perduodamos be jokių techninių gudrybių, tik nežinomų gamtos jėgų dėka...

Nelabai tuo tikiu. Kol kas jokie eksperimentai nepatvirtina šių "nežinomų jėgų", be to, negalima pagauti radijo bangų, kurias skleidžia žmogaus galvos smegenys.

Na, gal kokią antentą galima suręsti?

Ne, to nepakanka. Netgi tada negalėtume iššifruoti šių signalų minčių. Nebent telepatinis ryšys galėtų būti toks: į dviejų žmonių galvos smegenis mes įdedame mikroschemas, ir tuomet, naudodamiesi kompiuteriu, paeiliui gaudančiu jų mintis, jie galėtų bendrauti vienas su kitu.

Jūs paminėjote keliones laiku. Įprasta manyti, kad šis fenomenas neįmanomas.

Mano kolega anglas Stevenas Hawkingas daugelį metų bergždžiai stengėsi įrodyti, kad keliauti laiku neįmanoma. Jis tikėjo, kad egzistuoja tam tikras kosminis principas, draužiantis tai daryti. Dabar jis mano, kad keliauti laiku iš principo įmanoma, bet kol kas nėra techninių galimybių.

O jūs šiuo atžvilgiu nusiteikęs optimistiškai?

Taip, tačiau tai gali tik civilizacija, toli mus aplenkusi technikos srityje. Žemėje mes negalėsime kurti tokių laiko mašinų kaip filme "Atgal į ateitį", - mums neužteks resursų. Mums reikia išmokti manipuliuoti juodosiomis skylėmis. Juk šios iškreipia erdvės-laiko struktūrą.

Taigi juodąsias skyles galima pavadinti laiko mašinomis?

Kai kurias - taip. Anksčiau buvo manoma, kad juodosios skylės centras yra taškas. Bet jeigu juodoji skylė sukasi, to negali būti. Tokiu atveju ji susisuka į žiedą. Mes jį vadiname "kurmio urvu".

Taškas, žiedas - koks skirtumas?

Jeigu mes įsiskverbiame į šį žiedą ir liekame gyvi, tuomet suspėjame ištrūkti iš ten iki tol, kol jis užsidarys. Tai išplaukia iš Enšteino lygčių.

Kaip tai galima įsivaizduoti?

Paimkite popieriaus lapą ir sulenkite jį perpus taip, kad dviejų pusių galai liestųsi. Tai savotiškas "kurmio urvas". Paprastai trumpiausias atstumas tarp dviejų popieriaus lapo taškų yra tiesė, bet tai gali būti ir štai toks "kurmio urvas". Jis sujungia praeitį su ateitimi, sukurdamas vadinamąją uždarą laiko kreivę.

Vadinasi, išvengę juodosios skylės, galime grįžti atgal laiku?

Ne, ne juodosios skylės, nes čia kerti įvykių horizontą, o tai - "vienpusio eismo gatvė". Tačiau 1987 m. fizikai iš Kalifornijos technologijų instituto rado naują visiškai netikėtą Einšteino lygčių sprendimą: vadinamuosius atvirkščius "kurmio urvus". Po juos galima keliauti ne tik į ateitį, bet ir į praeitį. Tik štai tokioms išvykoms reikia antimaterijos, kuri krenta į viršų, o ne į apačią. Kol kas dar niekam neteko stebėti tokio fenomeno gamtoje.

Ar jį galima sukurti dirbtiniu būdu?

Aš manau, kad taip. Civilizacija, pasiekusi labai aukštą lygį, gali pagaminti tokią medžiagą. Fizikai skiria tris civilizacijos tipus: planetinė civilizacija, kuri išmoko valdyti orus, kontroliuoti žemės drebėjimus ir vulkanų išsiveržimą; žvaigždžių civilizacija, kuri pajungė savo valiai tolimąsias žvaigždes ir kai kurias žvaigždžių sistemas, kaip parodyta filme "Žvaigždžių kelias", ir galaktinė civilizacija, kuri įsikūrė visoje galaktikoje - kaip "Žvaigždžių karuose". Galbūt perėjimo iš žvaigždžių civilizacijos į galaktinę stadijoje taps realu pagaminti ir laiko mašiną.

Kada tai bus?

Šiandien mes artėjame prie to, kad taptume planetine civilizacija. Internetas - tai ankstyvoji planetinės komunikacijos sistemos forma. Europos Sąjunga - tai vienas iš pirmųjų žingsnių planetinės ekonomikos kūrimo link. O galaktine civilizacija mes galėtume tapti, jei spręsime iš mūsų vystymosi tempų, maždaug po 100 tūkstančių metų. Taigi jei vieną dieną į jūsų namus pasibels kokia nors dama ir prisistatys kaip jūsų propropropro...vaikaitė, neskubėkite prieš ją užtrenkti durų!

Kodėl niekas iki šiol nesibeldė?

Dėl dviejų priežasčių. Pirma, tokių ateivių mes negalime pamatyti. Antra, mes jiems neįdomūs. Įsivaizduokite, jūs vaikštinėjate sau ir pamatote priešais skruzdėlyną. Sakote skruzdėlėms: "Atnešiau jums daugybę puikių dovanų. Veskite mane pas savo vadą!" Jums yra taip nutikę? Ne? Jūs paprastai praeinate pro skruzdėlynus neužkalbinę jų gyventojų? Jūs visada taip elgiatės? O juk distancija, skirianti mus ir skruzdėles, mažesnė už prarają, kuri skiria nuo galaktinės civilizacijos atstovų.

Manote, jog dabar yra civilizacijų, pasiekusių galaktikos lygį?

Kai žiūriu į naktinį dangų, man tampa aišku, jog kažkas žiūri iš ten į mano pusę.

Pačiais racionaliausiais vertinimais, mūsų civilizacijoje protingas gyvenimas užgimė tik maždaug prieš 10 tūkstančių metų.

Ar kada nors sužinosime apie tas civilizacijas?

Galbūt jau artimiausiu metu. 2009 m. startuos NASA teleskopas "Kepler". Tikimasi, kad jis aptiks iki šešių šimtų planetų, primenančių mūsų Žemę. Mes surasime jose vandenį ir deguonį, tikriausiai rasime ištisus vandenynus.Tai taps mums "egzistenciniu šoku". Nuo tol mes žiūrėsime į nakties dangų visai kitomis akimis.

O kas, jei galaktinė civilizacija egzistuoja netgi mūsų Paukščių Take?

Galiu ir tai įsivaizduoti. Tokiu atveju šios civilizacijos atstovai galėtų gyventi tiesiog tarp mūsų, ir mes to netgi nepastebėtume. Kol kas galime tik fantazuoti apie jų stulbinamas technines galimybes, kuriomis jie gali naudotis. Mes netgi sunkiai įsivaizduojame šias galimybes. Iš esmės jos yra už mūsų suvokimo ribų. Kaip, pavyzdžiui, skruzdėlės nekreipia dėmesio į autostradą, kurią tiesia netoli jų skruzdėlyno. Jos paprasčiausiai negali suprasti, kodėl ji tiesiama. Jos negali nieko žinoti apie automobilių kelius ir nemoka bendrauti su darbininkais, tiesiančiais kelią.

Ar tai nereiškia, kad mes netgi negalime įvertinti to, kas neįmanoma, ribų, nes daug kas mums kol kas už supratimo ribų - kaip toms skruzdėlėms?

Ne, taip negalima tvirtinti. Kitaip nei skruzdėlės, mes gana gerai išmanome gamtos dėsnius. Netgi tuomet, jeigu mūsų civilizacija turės atsargoje dar 100 tūkstančių metų, vis tiek jai teks turėti reikalų su tais pačiais gamtos dėsniais kaip ir mums.

Parengė Alina Gukauskienė