Festivalio premjeroje - Mindaugo Gylio Žilvinas.

- Kokia jums buvo praėjusi savaitė?

- Atostogos baigėsi. Teko grįžti anksčiau, nes kompozitorė Audronė Žigaitytė, kurianti Muzikinio rugpjūčio festivaliui operą "Žilvinas ir Eglė", atsiuntė kūrinio epilogą. Mat ji šiai operai muziką rašo dalimis.

Dabar repetuojame Žilvino ir Eglės partijas, kartu dirba choras ir baletas. Repeticijos vyksta kiekvieną dieną du kartus - ryte ir vakare.

- Koks bus jūsų Žilvinas?

- Vaidmens partija dar gludinama. Jei režisierius, dirigentas ir solistas randa bendrą sąlyčio tašką, rezultatai būna geri. Taigi viskas priklauso nuo kūrybinių asmenybių požiūrio į vaidmenį. Šįsyk veikalo raktą davė pati kompozitorė.

Ji nenori nutolti nuo Vinco Mykolaičio-Putino poemos, pagal kurią ir kuriama opera. Poetas buvo dvasininkas, jis norėjo išsivaduoti iš sutanos gniaužtų.

Jis kentėjo mylėdamas moterį ir turėdamas paklusti celibatui bei kitiems kunigo luomo reikalavimams. Žilvino vaidmeniu ir reikia perteikti kunigo bei poeto jausmus. Mykolaitis-Putinas, savo išgyvenimams pasirinkęs liaudies pasakos motyvus, bandė išreikšti savo išgyvenimus.

Kiekvienam vaidmeniui reikia laiko. Šį kartą jo, deja, trūksta.

- Ką jums reiškia Muzikinio rugpjūčio festivalis?

- Šią vasarą jis jau penktasis. Smagu pasakyti, kad maestro Stasio Domarko sumanymas pasiteisino šimtu procentu. Festivalis tapo dideliu muzikinio gyvenimo įvykiu, jis tęsia pajūrio krašte jau gyvavusias rimtosios muzikos tradicijas. Šis festivalis mus pakylėjo pakopa aukščiau - mes jau nebesame eilinis teatras, kuris vasarą atostogauja, o rudeniop grįžta į sceną. Be to, festivalis gimė pačiu laiku, kai šiame regione trūko klasikinės muzikos renginių.

- Žilvinas - vienas iš pajūrio krašto simbolių. Ar vaidmuo neprimena kūrybinio kelio pradžios Klaipėdoje?

- Nors esu kaunietis, nevažiavau į savo gimtojo miesto Muzikinį teatrą, bet pasirinkau uostamiesčio Liaudies operą. Prieš nuspręsdamas pasikalbėjau su Liaudies operos vadovu Kazimieru Kšanu.

Tai ir lėmė mano apsisprendimą. Kazimieras Kšanas surinko gerą trupę, pats rūpinosi artistais, važinėdamas į Muzikos akademiją, klausydamasis jaunų talentų. Ateinantį sezoną sueis dvidešimt metų, kai dainuoju Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.

Aišku, per tą laiką buvo ir skausmingų metų, net buvome "apiplėšti" - dalis muzikuojančių žmonių buvo suvilioti dirbti Vilniuje.

Tačiau nesigailiu atvažiavęs į Klaipėdą. Be to, visada įdomiau dalyvauti besikuriančiame teatre negu taikytis prie seniai gyvuojančio teatro gerų ir blogų tradicijų.

- Kas lėmė pasirinkti artisto gyvenimą?

- Nuo vaikystės dainavau mokyklos chore, ansamblyje. Dainingi ir tėvai dainingi, ir visa giminė. Turbūt galima sakyti, jog genuose slypėjo lemtis tapti solistu. Baigiau Vilniaus muzikos akademiją. Mokiausi pas Eduardą Kaniavą ir buvau pirmas jo diplomantas.

- Kokį charakterio bruožą išugdė scena?

- Turbūt nė vienas artistas nepabėga nuo jaudulio. Jis būna visuomet, kol įžengi į sceną. O apskritai scena grūdina. Klaipėdos scena dar tuo gera, kad nuolat turi vaidmenį, nereikia laukti. Žodžiu, nėra tuščio laiko, kuris gimdo intrigas ir apkalbas.

Deja, be šių dalykų taip pat nėra teatrų. Pavyzdžiui, per Stasiūno vakarą susirinko šešiolika Lietuvos baritonų

. Vyrai - ąžuolai, o gyvena laukimu, nes neturi vaidmenų. Jie geriau "stovės eilėje" vaidmens, bet jokiu būdu nevažiuos dainuoti į Klaipėdą. O be reikalo.

- Kokio miesto publika gastroliuojant palieka įspūdį?

- Kauno. Ji - "operetinė", turinti tradicijas. Teko dalyvauti renginyje "Operetė Kauno pilyje". Žmonių buvo pilnas slėnis. Kai išsiskirstė žiūrovai, neliko jokių šiukšlių, buvo švaru.

- Ko trūksta Klaipėdos žiūrovui?

- Liūdniausia, kad vaikai, atėję į teatrą, nemoka klausytis ir tinkamai elgtis. Jie ateina nepasirengę spektakliui. Aišku, yra vaikų, kurie norėtų pasiklausyti muzikantų. Tačiau didžioji dalis mažųjų klausytojų išdykauja, net nepagarbiai elgiasi.

Pavyzdžiui, vadinamojo "lazeriuko" spinduliu piešia ant solistų figūras. Viena aišku, kad nei šeimoje, nei mokykloje neskiriama pakankamai dėmesio kultūrai. Tai rodo jos nuosmukį.

- Ar yra dalykų, kurie kelia ne tik nerimą, bet ir baimę?

- Bijau kultūros reformos, jei ji vyks taip, kaip švietimo, sveikatos, žemės ūkio...

- Koks poilsis leidžia geriausiai atgauti jėgas?

- Geriausiai pailsiu gamtoje. Mėgome važinėti dviračiais, bet juos pavogė. Dabar vaikštome pėsčiomis - iš Melnaragės einame į Girulius, iš ten - prie Kalotės ežero. Gyvename Miško rajone, tad dažnai einame prie molo.

Pailsiu ir apsilankęs pas tėvus. Neseniai jie nusipirko naują namelį. Miestelis - ant Nemuno kranto, aplink - piliakalniai. Nuo kalno tėtis mato tėviškę.

Namelį suremontavome, žiemai paruošiau malkų. Toks darbas patinka. Ir per šias atostogas savaitę buvome pas mano tėvus, savaitę - pas žmonos, Kupiškyje. Dukros ten liko vasaroti. Augusta rudenį eis į septintą klasę, o Gretutė K. M. Čiurlionio menų gimnazijoje toliau mokysis baleto. Per rudens atostogas važiuosiu į Sudargą. Ten gera ir žiemą.

Pasivaikštai užšalusiu Nemunu - atsigauna mintys, pailsi širdis..

- Dėkoju. Linkiu pasisekimo ir anšlago festivalio premjeroje.