Eugenijos Pleškytės tikėjimas Anapusybe

Na, o mes su Alvute, t.y. aktore ir režisiere Alvyda Čepaityte, toliau leidžiamės į prisiminimus.

A. Čepaitytė, kaip ir Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė, su Eugenija buvo neperskiriamos draugės nuo studijų laikų. Nei E. Pleškytės nusikėlimas į JAV, nei vėl pasikeitusi jos padėtis (aktorė ten ištekėjo ketvirtą kartą, už žydų kilmės amerikiečių rašytojo), nei ilgokas išsiskyrimas nepaveikė draugių santykių ir grįžusi į Lietuvą aktorė daugiausia bendravo su jomis. Graudus faktas: prie kapo duobės atsisveikinimo žodį pirmosios tarė taip pat jos. Daugiau nebuvo kam.

Joms neteko dirbti viename teatre, neteko konkuruoti nei dėl vaidmens, nei paskui scenoje, juolab kad Alvyda ryžtingai pasuko į režisūrą ir dar suspėjo pasimokyti pas garsųjį rusų režisierių Georgijų Tovstonogovą. „Eugenijai kelio niekas negalėjo pastoti, - mena A. Čepaitytė, - net režisierei Kazimierai Kymantaitei ji išdrįso taip atrėžti, kas anais laikais buvo neregėta šventvagystė, - juk ministrienės ir režisieriai anuomet teatre buvo it dievai. Ji išdrįsdavo kaip tigrė kautis dėl savęs. Kurse turbūt nebuvo nė vienos draugės, kuri nejaustų kokios nors nuoskaudėlės dėl Genutės ir vien tik darbo prasme. Aš mačiau jos trūkumus, bet aš ja žavėjausi, aš jai plojau. Ji man buvo teisi vien tuo, kad ji - Eugenija“.

Paskutiniais metais aktorė su draugėmis ar viena dažnai vaikščiojo Nėries pakraščiu nuo Žirmūnų tilto iki Baltojo ir atgal. Ne kartą stabtelėjusi Neries ir Vilnelės santakoje, žiūrėdama į Gedimino kalną džiaugėsi, kad yra Lietuvoj; argi ne šita vieta visam pasauly yra gražiausia? Čia mūsų širdis, Tėvynės širdis, sakydavo. Kalno papėdėje stūksančiame Taikomosios dailės muziejuje ji buvo dažna lankytoja, - ją kaip ir jaunystėje, tebežavėjo klasikinė muzika. Tik skirtingai nei jaunystėje, kai kone kas vakarą lėkdavo į Filharmoniją, dabar į ją nekeldavo kojos, - ji rinkosi kamerinę aplinką ir kamerinę auditoriją, kurioje manė išvengsianti ją pažįstančių žmonių. Šis aktorės bruožas nebuvo susijęs su sunkia liga, - ji ir anksčiau šalinosi minios. Ir į dailės, kuria nuolat domėjosi, parodas niekada neidavo per atidarymus, - užsukdavo po dienos kitos, kai apmaždavo žmonių. Poreikio pasirodyti, pasimėgauti garsenybės vaidmeniu Eugenija nejuto. Gal dėl to, kad buvo tikra žemaitė. Gal dėl to, kad labai rimtai dirbo savo darbą. Gal dėl to, kad buvo per daug protinga, kad tuštybei liktų atvira. Gal dėl to, kad buvo per daug valdinga, kad leistų bet kam vaidinti savo gyvenimo veikale.

A. Čepaitytė prisimena ne vieną atvejį, kai kas nors pradžiugintas susitikimo su ja bandydavo pradėti kalbą, bet Eugenija, nors šypsodama šiltai ir jaukiai, po minutėlės atsiprašydavo labai skubanti ir nusitempdavo Alvydą, nesvarbu, kokios įžymybės dėmesį atstumdama.

Dar nesakėme, Eugenija mėgo ir knygas. Kai Dailės akademijos leidykla išleido solidų albumą „Baltų menas“, išsyk įsigijo bent tris. „Ji apskritai domėjosi baltų proistore, kultūra ir po parodos prisipirko knygų tiek, kad nebevaliojo panešt, sako, tu jas pasaugok, pastovėk, kol pasigaus taksi, - prisiminusi nuotykį juokiasi Alvyda, - bet pasakysiu, ji ne tik drabužiams, bet ir knygoms turėjo gerą skonį. Jai buvo maža perskaityti pjesę, susipažint su autorium, jai būtinai reikėjo įsigilinti ir į aplinką, epochą. Ji atsakingai kūrė savo vaidmenis, nors kai kas sako, kad ji vaidino pliūpsniais. Bet tai nebuvo kvaištelėję pliūpsniai, - Eugenijos energijos ir minties akcentai sutapdavo su pagrindine kūrinio ir režisūros idėja. Ji pati puikiai žinodavo, kada ir kur reikia „trinktelt“.

Darbas E. Pleškytei buvo šventas reikalas, bet daug kas prisimena, kaip kartą, pagrobta, anot Alvydos, nuo pajūrio, kur buvo išvykusi ilsėtis su sūneliu, ji dvi dienas daužyte daužėsi ir buvo nesukalbama. Alvyda nesistebi tokiu draugės proveržiu - tuo metu, kai vaidmuo vijo vaidmenį, ji kentėjo negalėdama atiduoti savo meilės sūnui, ir jai iki pasiutimo buvo graudu, sunku ir apmaudu. Bet po dviejų dienų aktorė nurimo ir filmavimas vyko toliau. „Bet, matyt, tik šitaip, aukojant asmeninį gyvenimą, ir galima šį tą pasiekti, nors, mano nuomone, Eugenija taip ir nesuvaidino savo geriausių vaidmenų, kuriems buvo skirta. Ji būtų buvusi tokia Nora, kad net pasaulis būtų sudrebėjęs. Žiauru, bet ji nesuvaidino ir Marijos Stiuart. O kokia ji būtų buvusi Barbora Radvilaitė!.. Kaip Antanas Šurna sako, daug talentingų, bet Pleškytė viena. Daug gražių, bet Pleškytė vienintelė. Tikra tiesa: joje ir grožis, ir temperamentas, ir persikūnijimas, ir jėga“.

Pati aktorė dėl to, regis, nesigraudeno, drauges tikino jau viską čia padariusi. Buvo giliai tikinti, bet, Alvydos pastebėjimu, bažnyčias rinkdavosi atokesnes, kur mažiau žmonių galėjo ją užkalbinti. Jos tikėjimas A. Čepaitytei atrodęs kone mistiškas su pasireiškiančiais regėjimais. Su išnyrančia nežemiška šviesa, kur ji atpažindavo Anapusybės dvasią. Ji mėgusi keistus, Dievo paženklintus žmones. Apie paskutinį gyvenimo nuotykį, kurį patirti lemta kiekvienam mirtingajam, E. Pleškytė draugėms kalbėjusi be baimės. Dovanojo savo daiktų, net savo pamėgtą plačiabrylę, sakydama Alvydai, kad greit jai nieko nebereikės: „Ji visada tikėjo, kad yra anapusinis gyvenimas. Jai buvo įdomu, kas jos laukia, ir ji tikėjo, kad laukia kažkas nepaprasto“.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"