"Esu per vidurį tarp savo realiojo ir tapybinio įvaizdžio"

Didžiausią įspūdį ten paliko tai, jog gerose galerijose demonstruojami labai aukštos kokybės darbai, nesvarbu, kokios pakraipos, estetikos jie būtų.

Iš pradžių pritrenkė šiuolaikiniai menai ir naujos technologijos. Pas mus šioje srityje - dar akmens amžius.

Po kiek laiko, kai apsiraminau, pamačiau, jog technologijos ir lieka technologijomis ir nieko nestebina. Na, lietuvius dar stebina, nes pas mus jų dar trūksta.

Amerikoje žmones stebina, kai sugebi ką nors padaryti pats, savo rankomis. Jie alpsta matydami žmogų, kuris sugeba tiesiog ką nors nupiešti.

Tai turėjo įtakos jūsų pasirinkimui tapyti tokia maniera?

Ne. Kaip piešiau anksčiau - taip piešiu ir toliau. Tik pamačiau daugiau žmonių, daugiau kultūrų, įvairių meno pakraipų. Visko labai daug.

Iš pirmo žvilgsnio sudarote labai ramaus, santūraus žmogaus įspūdį. Iš kur jūsų darbuose, kurių dauguma - autoportretai, tiek teatrališkumo, dramatizmo?

Matyt, nesu toks ramus, kaip atrodau.

Esu skaitęs, jog šiuolaikinio autoportreto tapytojai dažniausiai save tapo tokius, kokie iš tikrųjų nėra. Nėra tikslo nusitapyti save tokį, koks esi. Siekis yra sukurti paveikslą. Nesvarbu, kas jo objektas.

Kodėl jūsų paveiksluose dominuoja negatyvios emocijos? Nutapyti žmonės atrodo kenčiantys, liguisti, pavargę nuo gyvenimo.

Nežinau. Man taip išeina. Gal per daug knygų skaičiau, per daug mokiausi. Kai prisiskaitai daug protingų knygų - visi aplinkui atrodo kvaili. Juokauju. Bet pažinimas iš tiesų dažnai suteikia liūdesį.

Žiūrėdama jūsų paveikslus prisiminiau vieną knygą - Oskaro Vaildo "Doriano Grėjaus portretą". Ruošdamasi interviu ją atsiverčiau. Autoriaus pratarmė - jo meno manifestas. Padarykime akistatą. Pakomentuokite iš savo pozicijų kai kurias Oskaro Vaildo tezes.

Gerai. Kodėl ne.

"Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas."

Nesutinku. Čia yra secesinis požiūris. Tuo menu aš nesižaviu ir pats gražių daiktų nekuriu. Jeigu kas labai gražiai paprašo, galiu sukurti gražų daiktą dizaino srityje, tačiau gražių paveikslų aš nemėgstu, net labai nemėgstu.

Kodėl?

Žodis "gražu" man asocijuojasi su primityviu skoniu, su perdėtais, nieko nereiškiančiais jausmais. Man nepatinka, kai kas nors jaudina veltui, vien dėl to, kad jaudintų. Tuo užsiima kičo meistrai. Jie "tampo" tavo jusles neaišku vardan ko.

Secesiniai darbai, žinoma, nebūtinai buvo kičiniai. Apskritai XIX a. Švietimo epochos kūryba man nepriimtina. Jos nemėgstu, nors mano kūrybą daug kas lygina būtent su šio laikmečio darbais.

Kokia epocha jums priimtina?

Labiausiai mane domina baroko dailė ir šiuolaikinis menas. Ir gyvenimas, žinoma.

"Atskleisti meną, o menininką paslėpti - štai meno tikslas".

Kas tas menas? Ką ten atskleisti? Man nelabai tai aišku ir nesirūpinu tuo.

Iškraipydamas save autoportretuose argi nesistengiate paslėpti tikrojo savo "aš"?

Stengiuosi perteikti tai, ką jaučiu. Pavaizduoti save tokį, koks esu - beviltiškas užsiėmimas. Paveikslas yra tik paveikslas, ir tiek. Braižas, faktūra, spalvos tik iš dalies atspindi autoriaus jausmus ir mintis. Mano tikslas labai primityvus - tapyti. Man tai savotiška meditacijos forma.

Ar tai reiškia, jog tapydamas daugiausiai dėmesio skiriate formai?

Vilniaus dailės akademijos, kurią aš baigiau, dauguma dėstytojų akcentuoja formą. Tad formalizmo įtaka man nesvetima. Vargu ar formai teikiu pirmenybę, tačiau tapyti iš įpročio pradedu nuo formos. Siužetas atsiranda savaime.

"Yda ir dorybė menininkui - medžiaga jo menui."

Be abejo. Ydos ir dorybės menininkui atrodo vienodai.

Aktoriai, pavyzdžiui, sako, jog neigiamą herojų kurti lengviau. O tapyti?

Man taip pat nelengva būtų nutapyti teigiamą herojų. Reikėtų daugiau teigiamo herojaus patirties. Kiek bandžiau nutapyti gražių portretų ar paveikslų - išeidavo tik tada, jei grožį suprasdavau plačiau nei dailios formos, švarios spalvos ir pan. Man grožis neasocijuojasi su gražioms, skaisčiomis spalvomis.

Su kuo asocijuojasi?

Gražus ir geras kūrinys turi būti gerai padarytas ir būtinai jaudinantis.

"Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą."

Sutinku. Žiūrovai ateina į parodą su savo mintimis, mano paveikslai jiems tampa tik pretekstu jas vystyti arba ne.

Netikiu, kad menas gali išugdyti gerą žmogų ar supratingą meno žinovą. Nemanau, kad paveikslai atlieka ugdomąją funkciją. Jais galima remtis ugdant asmenybę, tačiau jie patys skirti tik ant sienos kabėti.

Pats savo namuose kabinate savo paveikslus?

Labiau mėgstu tuščias sienas. Kartais vieną kitą paveikslą pasikabinu, kad pamatyčiau klaidas, įsižiūrėčiau į savo darbą.

Nekabinu ir kitų dailininkų kūrybos ant sienos, nors turiu gerų paveikslų. Kartais, būdamas tam tikros nuotaikos, juos išsitraukiu pažiūrėti. Gal saugausi įtakos...

"Kiekvienas menas yra visiškai nenaudingas."

Yra žmonių, kurie sugeba iš visko naudą išspausti, taip pat ir iš meno. Tačiau pats menas naudos jokios neatneša. Tokia mano nuomonė. Kiti meną sėkmingai naudoja įvairiems naudingiems tikslams.