Eskedar Maštavičienė: „Šiandien jau ir aš kuriu Lietuvą“

„Aš buvau pirmoji oficialiai į Lietuvą perkelta pabėgėlė. Varsčiau visų institucijų duris, o tiems, kurie gūžčiojo pečiais nežinodami, kaip su manimi elgtis, sakiau elgtis kaip su visais kitais – padėti. Per trylika metų matau, kaip etnines mažumas prisijaukinome“, - pasakoja visuomenininkė, kavos ekspertė Eskedar Maštavičienė.

- Rinkimų rezultatai palankūs etninėms mažumoms. Balsavome už didesnę laisvę, demokratiją. Lietuvoje gyvenate trylika metų – ar pastebite, jog mūsų visuomenė liberalėja?

- Iš vieno žmogaus perspektyvos vargu ar galima daryti išvadas, tačiau aš Lietuvą šiuo aspektu vertinu teigiamai. Pasaulis nėra statiškas, tad keičiasi ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys, taigi nesame kuo nors išskirtiniai. Vis dėlto, jei palygintume mūsų valstybę su vis labiau laisves varžančia Vengrija, turime kuo pasidžiaugti, progresuojame sparčiau. Šie Seimo rinkimai tik parodo, kad einame į gera. Liberalėjame.

- Vaikai – mūsų visuomenės lakmuso popierėlis. Turite jų tris. Ar jie nejaučia socialinės atskirties dėl rasės ugdymo įstaigose?

- Į Lietuvą atvykau su pirmagime dukrele, kai jai buvo vos mėnuo. Kiti du vaikai gimė ir augo Lietuvoje - taigi jiems neteko adaptuotis prie pasikeitusios aplinkos, kaip tenka kitataučiams atvykusiems iš užsienio. Maniškiams neteko susipažinti su kita kultūra, nes tai ir yra jų gimtoji šalis. Lietuva – vienintelė aplinka, kurią jie pažįsta. Čia jų namai - viskas sava. Be to, Lietuva - multikultūrinė šalis, kur puikiai susigyvenę ir rusai, ir lenkai, žydai, ukrainiečiai...

- Egzotinės išvaizdos vis dėlto nepaslėpsi. Vaikai nesivaržo paklausti ar garsiai išsakyti komentaro, kas juos domina.

- Nepastebėjau, kad mano vaikai jaučia dėl to diskomfortą. Manau patraukia ne didesnį dėmesį nei rusvaplaukiai. Vaikai į tai žiūri tiesiog kaip į unikalų dalyką. Svarbiausia, kaip jie patys dėl to jaučiasi. Tiesa, jei važiuojame į mažesnį miestelį ar kaimą, ten sulaukia dėmesio daugiau. Išgirdę, kad jie kalba lietuviškai, labai nustemba, klausia, iš kur tu moki (Juokiasi).

Kas kita yra sovietmečiu augę vaikai iš mišrių šeimų. Jie, net neabejoju, patyrė visai kitokią vaikystę nei dabar manieji.

- Suleidę šaknis laikotės ir lietuviškų tradicijų ar vis dėlto esate labiau pasaulietiški? Ruošiate vaikams Helovino kostiumus?

- Vaikams stengiuosi diegti lietuviškas tradicijas. Manau jos, kaip ir Lietuvos istorija, padeda neatitrūkti nuo realybės, ugdo moralines vertybes. Už tai ir nešvenčiame Helovino, verčiau mirusiųjų atminimo dieną einame uždegti žvakelę ant kapų.

Kai atsikėliau į Lietuvą, susidraugavau su senyvo amžiaus kaimyne, ji man tapo kaip močiutė. Su ja iki šiol palaikome stiprų ryšį, ji mane moko lietuvybės. Dažnai ją lankome Ignalinoje, net vaikai ją laiko tikra savo močiute.

- Jūs ne tik stebite socialinį, politinį šalies gyvenimą, bet ir aktyviai prisidedate prie įvairios socialinės veiklos.

- Žinote, šiandien prie politinio gyvenimo galiu prisidėti tiesiogiai. Ką tik grįžau atsiėmusi pasą – taigi nuo šiandien esu oficiali Lietuvos Respublikos pilietė. Dabar tiesiai važiuosiu atlikti pilietinės pareigos – eisiu balsuoti antrame Seimo rikimų ture. Pirmajame dalyvauti dar neturėjau galimybės.

- Diskutuojant apie santuoką dažnai mėgstama teigti neva čia tik oficialus įrašas pase, kuris nieko nereiškia. O pilietybės dokumentas psichologiškai ką nors keičia?

- Su pasu jaučiuosi visavertė pilietė. Dabar galiu rinkti valdžią. Tai ne tik didelis privalumas, bet ir atsakomybė. Taigi nuo šiandien jau ir aš turiu teisę kurti Lietuvą.

- Buvote pabėgėlė perkelta iš Maltos į Lietuvą. Vieniems pabėgėliams sunkiai pavyksta kabintis į gyvenimą, kiti gi sulaukia sėkmės ar net kaip jūs - populiarumo. Ar žodis sėkmė, kalbant apie pasiekimus, tinkamas vartoti? Pragmatiškai mąstant viską užsitarnaujame patys.

- Integracija – sunki užduotis. Tai kasdienio ir nuoseklaus darbo rezultatas. Jau vien lietuvių kalba yra neišpasakyta treniruotė smegenims. Niekas šių žinių į galvą neinstaliuoja – tik pats stengdamasis gali ją išmokti. Sėkmę gi prišaukia aplinka. Formulė tokia – paties pastangos plius tave supantys žmonės. Tačiau jei šalį valdanti Vyriausybė nekuria tinkamos politikos, pastangas gali padėti į stalčių.

Aš buvau pirmoji oficialiai į Lietuvą perkelta pabėgėlė. Varsčiau visų institucijų duris, o tiems, kurie gūžčiojo pečiais nežinodami, kaip su manimi elgtis, sakiau elgtis kaip su visais kitais – padėti. Per trylika metų matau, kaip etnines mažumas prisijaukinome.

- Dabar gerovę padedate kurti pati – remiate Etiopijos vaikus. Kokiu būdu?

- Žmogus turi naudotis savo laisvėmis ir teisėmis. Jas įdarbinti keičiant ir ugdant visuomenės sąmoningumą. Vienas mano pasirinktų būdų – kavos verslas tarp Etiopijos ir Lietuvos. Žaliavą ir paslaugas perku iš vietinių Etiopijos ūkininkų taip juos remdama. Nemanau, kad teisingas būdas tiesiog nusiųsti jiems pinigų ar kitos labdaros – verčiau pirkime jų rankdarbius. Duokime ne žuvį, o meškerę. Kurkime sąmoningumą.

- COVID-19 kontekste, kai verslas patiria suvaržymų, nenukentėjo veikla?

- Kalbant apie žaliavos prekybą, judėjimas sumažėjęs, tačiau, jei palygintumėme, kiek pirkome praėjusiais metais ir šiemet – mūsų apsukos ženkliai išaugo. Viskas eina tik į priekį. Tik su dar didesniais lūkesčiais.